2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Auksinių grūdų kaina – „Holodomoras“

2012-11-23
Rubrikose: LUX/jauniems » Žinau  Visuomenė » Atmintis 
rugiai

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje Ukrainoje nuo bado mirė milijonai žmonių. Užsienyje apie tai menkai tebuvo žinoma, o sužinojus daugiau, retas kuris galėjo tuo patikėti. Kai kurie ir nenorėjo. Daugelis Vakaruose žavėjosi Sovietų Sąjunga, laikė ją labiausiai išsivysčiusia šalimi pasaulyje, ekonominio, socialinio ir kultūrinio progreso „nešėja“. Retas tuomet būtų patikėjęs, jog badas buvo sukeltas dirbtinai.

1930-ųjų sausį bolševikų režimas, po trumpo atokvėpio, NEP'o, prisiminė šūkį: „Sunaikinti buožes kaip klasę“. Pagal viską apimantį penkmečio planą, kurį inicijavo Josifas Stalinas ir jo aplinka, senoji, privatinė nuosavybė ir asmeninis ūkininkavimo būdas turėjo būti nušluotas nuo žemės paviršiaus, valstiečių žemė ir gyvuliai atiduoti valstybės valdomiems kolektyviniams ūkiams, opozicija be gailesčio sutriuškinta. Planas buvo vykdomas, todėl šalyje 1931 metais prasidėjo suirutė, galiausiai ištiko milžiniško masto badas ir ligų protrūkis, nuo kurio kasdien, iki 1933-iųjų vasaros, mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Marija Volkova, tuomet maža mergaitė, pasakoja, jog vienas pirmųjų jos prisiminimų buvo apie badą.

Kai buvau trejų–ketverių metų, mes visi supratome, kas vyksta aplink. Nebuvo ko valgyti. Grįždavome namo ir klausdavome: „Mama, ar yra kas nors valgomo?“ Tuomet ji sakydavo, „Eikite į lauką ir nusiskinkite vyšnios lapų. Matėme kaime senų žmonių, mažų vaikų, einančių nuo namo prie namo su krepšiais rankose, maldaujančių maisto. Atsimenu save verkiančią ir sakančią mamai: „Tie vaikai vėl buvo atėję prašyti maisto.“ Ji man atsakė: „Kaip galiu ką nors duoti, pažiūrėk, mes pačios badaujame“, – prisimena Marija.

Viskas prasidėjo 1932-aisiais, kai nuimtas tų metų derlius Kremliuje sėdintiesiems pasirodė per mažas, ir jie į kaimo vietoves pasiuntė partijos aktyvistų, kuriems buvo įsakyta konfiskuoti grūdus. Išorinis pasaulis beveik nieko nežinojo, kas vyksta Ukrainoje, tačiau vienam žurnalistui, velsiečiui Garetui Jonesui, gerai kalbėjusiam rusiškai, pavyko sužinoti tiesą. Maskvoje jis išvengė tankaus kontrolės tinklo, turėjusio sulaikyti užsienio korespondentus, sėsti į traukinį ir nuvykti į bado apimtus Sovietų Sąjungos regionus. Vėliau jis rašys:

Vienoje iš mažų stotelių, kurioje sustojo traukinys, prie manęs priėjo vyras ir sušnibždėjo į ausį vokiškai: „Pasakykite jiems Anglijoje, kad mes badaujame.“ Kiek vėliau nutariau palikti traukinį ir aplankyti kaimus. Sniegas šiugždėjo po mano kojomis, kai artėjau prie atokiau susispietusių trobelių. Jau pirmas susitikimas pranašavo nelaimę. Pamačiau apsimuturiavusią galvą moterį, einančią palei geležinkelį, ji atsisuko į mane ir pasakė: „Nėra duonos. Du mėnesius mes neturime duonos. Daugelis miršta.“ Girdėjau šiuos žodžius iš šimtų žmonių, gyvenusių šiame regione, vadinamojoje „juodžemio zonoje“, kuri kadaise buvo viena iš derlingiausių visoje Rusijoje. „Ką jūs valgote, jei nėra duonos?“ – kartą paklausiau vieno valstiečio. „Iki šiol turėjome šiek tiek bulvių, tačiau atsargos baigėsi. Jis man parodė, ką turi valgyti: tai buvo kažin koks mišinys, kuriuo šeriamos karvės. Tačiau daugelis šeimų neturi nei bulvių, nei karvių ėdalo, ir jos miršta. Pakeliui į pietus dažnai sutikdavau skeletų, kurie kadaise turėjo būti žmonės. Vienas senas valstietis sustabdė mane ir liūdnai mostelėjo laukų link: „Senais laikais čia lingavo aukso jūra, dabar želia piktžolės. Seniau turėjome arklių, karvių, kiaulių, vištų, dabar mirštame iš bado. Senais laikais mes maitinome pasaulį, dabar jie viską iš mūsų atėmė, neturime nieko. Jie mus žudo.“ Vienoje valstiečių trobelėje, kurioje mes apsistojome nakčiai, vienintelis valgomas dalykas buvo purvina sriuba, kurioje plaukiojo keletas bulvių griežinėlių. Mirties baimė sklandė trobelėje, jie neturėjo bulvių, kurios būtų padėjusios sulaukti kito derliaus. Keliavau į pietus, ir man vis sakydavo: „Čia miršta daug žmonių, tačiau pietuose – dar blogiau. Nuvykite į Poltavos regioną, pamatysite šimtus tuščių namų.“

Marija prisimena, kaip badas prasidėjo:

Žmonės neturėjo jėgų sodinti daržus. Tais metais niekas neužaugo. Tai buvo 1931-ieji. Niekas nekreipė dėmesio į vaikus, jie buvo palikti likimo valiai. Mes buvome tokie alkani, jog bandėme valgyti viską, kas įmanoma, viską, kas augo. Prisimenu, kartą suradau kažin kokių piktžolių, nuo jų visa mano burna tapo ruda. Tačiau pasijutau geriau, įgijau šiek tiek daugiau jėgų, ir kitą dieną visi kaimo vaikai ieškojo to augalo šaknų.“

Marijos tėvas pardavė savo dviratį, kad nupirktų kibirą grūdų, tačiau naktį į namus įsiveržė sovietų saugumas, atėmė grūdus, o tėvą areštavo. Jis buvo išsiųstas į priverčiamojo darbo stovyklą. Situacija Ukrainoje buvo tokia baisi, jog prasidėjo kanibalizmas. Kai kurie valstiečiai bandė rasti maisto miestuose, tačiau maisto ten taip pat trūko. Marija:

Mama eidavo į artimiausią miestą, nes mūsų kaime duonos nebuvo. Jei pavykdavo, išstovėjusi eilėje visą naktį, parnešdavo namo duonos kriaukšlę. 1932-ųjų žiemą ji negrįžo namo visą savaitę. Visą tą laiką ieškojo duonos.“

Garetas savo akimis matė Charkovo gyventojų desperaciją:

Aplink duonos parduotuvę, kurios langai jau seniai buvo išdaužyti ir uždengti lentomis, buvo susirinkę apie šimtas nevilties apimtų, verkiančių žmonių: „Mes norime duonos.“ Du sovietų milicininkai prie paradinių durų stengėsi žmones sulaikyti, sakydami: „Duonos nėra. Ir šiandien nebus.“ Kilo pykčio banga. Eilė suiro, ir vyrai, moterys, vaikai, darbininkai apsupo milicininkus. „Piliečiai, nekrėskite pokštų, duonos nėra“, – suriko vienas.

Kai kuriais duomenimis, nuo bado Ukrainoje mirė apie dešimt milijonų žmonių. Kitais duomenimis nuo penkių iki septynių milijonų žmonių. Ukrainiečiai jį vadina Holodomoru, žodžiu, reiškiančiu „žudymas badu“. Ukraina šį laikotarpį oficialiai paskelbė genocidu, sąmoningomis masinėmis žudynėmis, kurių tikslas – palaužti privačius ūkininkus ir sunaikinti ukrainiečių nacionalizmą. Kiti šią versiją ginčija, sako, jog badas dėl brutalios kolektyvizacijos ir grūdų konfiskacijų tuo metu siautė visame Volgos regione ir Kazachstane, kad ukrainiečiai nebuvo vieninteliai badavusieji.

Dar viena scena iš Gareto dienoraščio, kurį jis rašė savo kelionių metu. 1930-aisiais, aplankęs Charkovą, traukinių stotyje matė raudonskruostę mergaitę. „Ji buvo gerai apsirengusi, vienoje rankose laikė žaislą, kitoje – pyrago gabalėlį. Turbūt komunistų partijos nario ar inžinieriaus dukra. 1930-aisiais Sovietų Sąjungoje egzistavo klasių skirtumai, 1931-aisiais jie buvo ryškūs kaip niekad, 1933-iaisiais jie tapo vienu ryškiausių Sovietų valstybės bruožų“, – vėliau rašė jis.

Netrukus Garetas išvyko iš Sovietų Sąjungos ir išspausdino istoriją apie badą Ukrainoje Vakarų dienraščiuose. Po dvejų metų Tolimuosiuose Rytuose, Mongolijoje, jį pagrobė kinų banditai ir nužudė. Tuomet jam buvo trisdešimt. Šiandien Garetas Jonesas Ukrainoje – didvyris, žmogus, atskleidęs pasauliui siaubingas ukrainiečių kančias 1933-iaisiais, nors jo pastangų rezultatai tuomet nebuvo labai džiuginami.

Jo publikacijos dienraštyje „Times“, kaip ir jo kolegos Malcolmo Maggeridge'o, rašiusio „Manchester Guardian“, didelio rezonanso Vakarų visuomenėse nesukėlė. Priešingai, dauguma užsienio korespondentų, Gareto kolegų, dirbusių Maskvoje, vienu balsu neigė Holodomorą. Esą problemų pasitaikydavo, tačiau tai nebuvęs visuotinis badas. Prosovietinės nuotaikos, simpatijos jaunai ir „progresyviai“ valstybei tarp Vakarų intelektualų buvo itin stiprios, o Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės savo ruožtu džiaugėsi pigiais, geros kokybės grūdais, plūstančiais iš Ukrainos. Kokia tikroji jų kaina, niekas neklausė.

Pagal Alleno Johnstono, BBC žurnalisto, autorinę radijo laidą „Witness“, BBC Rusijoje informaciją ir Adamo Joneso knygą „Genocide. Comprehensive introduction“ parengė Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

ieva 2012-11-26 20:35

Dieve Dieve...

vox populi 2012-11-23 11:10

"Ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje Ukrainoje nuo bado mirė milijonai žmonių...."

Nu ir vėl neiškenčiau - nuo bado mirė. Kodėl ne "buvo numarinta badu"?

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI