„Ar išsaugos emigrantai lietuvių tapatybę?“ - štai tokį klausimą kėlė žymūs švietimo ekspertai, mokytojai, jaunimo lyderiai bei užsienyje gyvenantys lietuviai, susirinkę į diskusiją, surengtą parodos „Mokykla“ metu.

Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė

Zenekos nuotrauka

Kaip tikino Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė, ši tema itin aktuali, nes penktadalis lietuvių gyvena svetur – ne Lietuvoje. Žiūrint į Europos Sąjungos (ES) šalių duomenis, Lietuvos emigracijos rodiklis yra didžiausias ES  (-23). Palyginimui: Airija yra antroji šalis po Lietuvos ir jos rodiklis yra -7. Nors visko piešti vien tik juodomis spalvomis negalima: RAIT tyrimas yra parodęs, kad emigrantai siekia palaikyti ryšius su kitais lietuviais, su Lietuva.

Kaip užsienio lietuvių tapatybė palaikoma šiuo metu? Kokių priemonių imasi  ministerijos, ekspertai, mokyklos, kad lietuviai užsienyje nenusigręžtų nuo Lietuvos? Kokias problemas kelia emigrantai?

Daugiau nei viena tapatybė?

Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Nida Poderienė tikino sunerimusi dėl šiandienio jaunimo: tarptautinis pilietiškumo tyrimas yra parodęs, kad apie 30 proc. aštuntokų pirmiau tapatinasi su pasauliu, tik po to su Lietuva. „Šis rodiklis yra prastesnis nei kaimynų estų ar lenkų“, – sakė N. Poderienė.

Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Nida Poderienė

Zenekos nuotrauka

Tačiau pagal projektą „Renkuosi mokyti!“ mokykloje dirbantis ir vaikus anglų kalbos mokantis Andrius Gailiūnas su tuo nesutinka: kelių tapatybių turėjimas yra neigiamas dalykas. Tai jis patvirtino savo pavyzdžiu: pirmas dvi klases A. Gailiūnas mokėsi Lietuvoje, vėliau iškeliavo į Jungtinę Karalystę, kur baigė mokyklą, o šiuo metu vėl gyvena Lietuvoje, pats moko vaikus anglų kalbos.

„Sąmoningai vidujai tikrai nejaučiu ieškantis tapatybės. Manau, kad man natūraliai prigijusios ir lietuvių, ir anglų tapatybės. Esu abiejų kultūrų atstovas“, – apie tapatumą pasakojo A. Gailiūnas.

Jam antrino ir vienas „Global Lithuanian Leaders“ įkūrėjų direktorius Mykolas Lepeška: „Nėra taip, kad turime tik vieną tapatybę. Manau, jog palaikome daug gyvų ryšių su kultūra – ar tai būtų lietuvių, ar italų, ar britų... Esame labai įvairūs ir turime labai daug tapatybių.“

Kad kiltų diskusija dėl tapatybės, visų pirma reikia suvokti, kas tai yra, prisijaukinti, susigyventi su ja ir stengtis palaikyti. N. Poderienė atseikėjo gerą kritikos dozę žiniasklaidai, skatinančiai tautinę savinieką, naikinimąsi, o lietuviškumo sinonimais laikančiai provincialumą, senoviškumą, nemadingumą.  Jos nuomone, į tapatybę ir į lituanistiką reikia pažvelgti moderniai, koja kojon žengti su visomis ugdymo bei technologijų naujovėmis.

Diskusijoje savo gerąsias patirtis ir savų būdų „žinioms“ apie lituanistiką skleisti pristatė dvi mokyklos: Londone įkurta lituanistinė mokykla „Mano pirmieji mokslai“ bei Vilniaus Ozo gimnazija, rengianti nuotolinius lietuvių kalbos kursus.

Abiejų mokyklų mokytojos pasakojo, kad įkurtos mokyklos nuolat plečiasi ir didėja. O mokiniai jose – domisi Lietuva, savo pilietiškumą išreiškia ir tiesiogiai, ir per simbolius.

Lietuviai Londone – saujelė moderniais metodais veikiančiųjų

Apytikriai pasaulyje yra 177 lituanistinės mokyklos, įkurtos maždaug 30-yje pasaulio valstybių. Tarp jų – ir formalaus ugdymo mokyklos, ir mažos grupelės ar šeštadienės mokyklėlės. Per visą pasaulį į šias mokyklėles susirenka apie 8 tūkst. mokinių.

Londono lituanistinės mokyklos „Mano pirmieji mokslai“ steigėja ir direktorė Simona Staputienė

Zenekos nuotrauka

Londono lituanistinės mokyklos „Mano pirmieji mokslai“ steigėja ir direktorė Simona Staputienė pasakojo, kad, įvertinusi savo išsilavinimą ir patirtį, nusprendė kurti mokyklą, kurioje būtų smagu mokytis, kurioje ugdymo procesas būtų suprantamas šiek tiek plačiau: „Kalbą norėjosi mokyti per pasaulio pažinimą, istoriją, meninės raiškos formas“, – sakė S. Staputienė.

2008 m. mokyklėlėje mokėsi 12 mokinių, su jais dirbo dvi mokytojos. Šiuo metu čia – 90 mokinių, su kuriais dirba keturios mokytojos. Kaip tikino S. Staputienė, dabar galvojama apie plėtimąsi, nes mokiniai nebetelpa.

„Vienas mūsų pagrindinių tikslų – kamerinė, natūrali aplinka, kurioje vaikas nejaučia streso ir gali visą dėmesį sutelkti į mokymąsi“, – pasakojo S. Staputienė ir pridūrė, jog jaučiasi grįžusi į tuos laikus, kai kaime vaikai rinkdavosi į kokią kaimo trobą ir kartu mokydavosi.

Mokymas mokykloje „Mano pirmieji mokslai“ yra projektinis. Kiekvieną mėnesį nagrinėjama vis kita tema, o tai – padeda įsiminti, nes praktinė veikla, pasak S. Staputienės, yra daug geriau įsimenama: „Jei vaikas kažką daro praktiškai, jis atsimena apie 90 proc. Jei klauso ar skaito – tik 20.“

Daug dėmesio skiriama ir ikimokyklinukų ugdymui, nes jiems lituanistinė mokykla – tikrąja to žodžio prasme yra pirmoji gyvenime. „Šį laiką itin svarbu išnaudoti tinkamai, kol vaikams dar nepradėta į galvas teigti informacija anglų kalba“, – sakė S. Staputienė.

Mokyklėlėje mokiniai skirstomi į ne didesnes nei 10 vaikų grupes pagal panašius gebėjimus, o su pačiais mažiausiais dirba net po kelias mokytojas. Reikalaujama, kad tėvai taip pat aktyviai prisidėtų prie mokymo ir mokymosi proceso.

S. Staputienė džiaugėsi, kad Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų alikti tyrimai parodė, jog mokyklos „Mano pirmieji mokslai“ 5–6 metų mokiniai pralenkė Lietuvoje gyvenančius, vienakalbius, lietuviškas mokyklas lankančius vaikus: paiškėjo, jog dvikalbių vaikų pasakojimai ilgesni žodžių ir sakinių skaičiumi. Be to, jie rišliau dėlioja sakinius nei vienakalbiai, tačiau nusileidžia aktyvaus žodyno turtingumu.

Mokymasis nuotoliniu būdu – iš idėjos

Diskusijoje pristatyta ir Vilniaus Ozo gimnazijos nuotolinio mokymo sistema: 1–12 klasių mokiniai gali mokytis nuotoliniu būdu. 1–8 klasių mokiniai nuotoliniu būdu mokosi lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, etnokultūros.

Nuotolinio mokymo eksperimentus Vilniaus Ozo gimnazija pradėjo dar prieš dešimtmetį, o šiuo metu nuotolinių pamokų klausytojų skaičius nuolat auga, didėja, kartu kyla ir poreikis. Praėjusiais metais 1–8 klasėse mokėsi apie 150 mokinių, o šiemet užregistruoti 364.

Vilniaus Ozo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Šlapelienė

Zenekos nuotrauka

Kaip pasakojo Vilniaus Ozo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Šlapelienė, vaikai klasėse suskirstyti po trisdešimt. „Taip, tai didelis skaičius, tačiau mokome ir taip, nes visiems norintiesiems nėra kur mokytis. Vaikus priimti į mokyklą prašo ir tėvai, nori, kad jie neprarastų vienų mokslo metų“, – pasakojo apie nuotolinio mokymosi poreikį mokytoja ir pridūrė, jog, nors vietų ir neturi, vis vien priima.

Mokytoja mano, kad valstybė turėtų labiau rūpintis lituanistikos politika ir laikytis bendros krypties: „Vasaros viduryje patvirtinta nauja mokymosi formų tvarka: bendravimui su mokiniais skirtos penkios dienos per savaitę, tačiau vėliau patvirtinami nauji dokumentai, kuriuose teigiama, kad savarankiškoms konsultacijoms skirta tik apie 40 proc. viso mokymosi laiko, o to – tikrai negana“, – apie netvarką priimant teisės aktus pasakojo A. Šlapelienė. Ji pridūrė, jog gimnazijos direktorius šiuo atveju palaiko mokytojus ir pageidaujančius mokytis.

„Mokomąja medžiaga, užduotimis, veiklomis provokuojame mokinių pokalbius, domėjimąsi savimi, lietuvybe. Siekiame, kad mokymosi procesas būtų kuo įvairesnis, būtų pateikta kuo daugiau vaizdo įrašų bei virtualių mokytojų prisistatymų“, – pasakojo A. Šapelienė.

Ji tikino pastebinti, jog jos mokiniai laukia vizitų į Lietuvą, „pas savuosius“ – artimuosius, šeimą, draugus, kad namais laiko „Lietuvą“, savo prisirišimą prie lietuviškų simbolių reiškia per lietuviams brangias spalvas.

Svarbiausia palaikyti motyvaciją

Vilniaus Ozo gimnazijos mokykloje nuotoliniu būdu besimokančių vaikų skaičius nuolat didėja. A. Šlapelienės nuomone, nuotoliniu būdu mokosi ir išvykusių diplomatų, ir atašė vaikai. Nuotoliniai kursai jiems reikalingi tik dėl lietuvių kalbos. Antroji kategorija, kaip išskyrė A. Šlapelienė, emigrantų, išvykusiųjų užsidirbti, vaikai. Kadangi jie planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, vaikams būtų gerai neatitrūkti nuo lietuvių kalbos.

„Global Lithuanian Leaders“ įkūrėjų ir direktorius Mykolas Lepeška

Zenekos nuotrauka

„Kai baigsiu mokyklą, kursiu verslą ir trauksiu Lietuvą iš duobės“, – tai 12 metų pyplio žodžiai, kuriuos pacitavo M. Lepeška. Anot jo, šis atsakymas į klausimą, ką veiksi užaugęs, iliustruoja, kad užsienyje gyvenantys vaikai nepamiršta Lietuvos, regi ją kaip būsimą gyvenamąją vietą. Anot M. Lepeškos, kai kuriais atvejais vaikų požiūris į gimtąją šalį daug šviesesnis nei jų tėvų, kurių jau tikriausiai nebegalima laikyti patriotais.

Tačiau nors ir yra gražių pavyzdžių, mokinių lituanistinėse mokyklose mažėja. Apklausos parodė, kad šių mokyklų mokinių motyvacija mokytis lietuvių kalbos nėra pakankama. Su kuo tai galima sieti?

Kaip vieną priežasčių ekspertai nurodo mokymosi tradiciškumą ir nepatrauklumą. Kitas dalykas – per dideli krūviai. Daugeliui mokinių lietuvių kalba tampa trečiąja, kurios reikia mokytis vartojant užsienio kalbą. Dar viena priežastimi laikomas tėvų abejingumas bei nepatriotiškumas, nesugebėjimas uždegti vaikus. 

A.Gailiūno nuomone, svarbiausias dalykas – motyvacija, kuriai esant kalba tampa prioritetu, kyla noras bendrauti. Anglų kalbos mokytojo nuomone, reikia nuolat skatinti vidinę motyvaciją būti Lietuvos atstovais, mokytis lietuvių kalbos.

Padėtį pakeistų ir pasikeitimai užsienio šalių egzaminų sistemose. S. Staputienė pasakojo, jog šiuo metu Jungtinėje Karalystėje keičiasi egzaminų tvarka, įsigaliosianti 2015 m.

„Lietuvių kalbos egzamino įtraukimas skatintų lietuvius mokytis lietuvių kalbos, nes jis būtų įtrauktas į sąrašus ir būtų pripažintas. Lietuvių bendruomenė prieš porą metų atliko didelį darbą ir surinko duomenis, 9 tūkst. tėvų parašė laiškus, kuriuose prašė įvesti lietuvių kalbos egzaminą, tačiau tuo metu teigiamo atsakymo negavo“, – pasakojo S. Staputienė.

Jos nuomone, dabar – pats tinkamiausias laikas pabandyti įsikišti į svarstymus Jungtinėje Karalystėje ir iš to gauti naudos. Galimybė gauti gerą pažymį iš užsienio kalbos paskatintų lietuvius jos mokytis.

Kristina Urbaitytė

Šis straipsnis yra dalis straipsnių ciklo Tapatybės puoselėjimas globaliame pasaulyje, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.