Miknevičienė Rima. Dvigubas autoportretas. Drb.al. 81 X 100 ( cm ) 1981 m.

Taupi informacija, kurią apie tapytoją Rimą Jankauskaitę-Miknevičienę (g. 1942 m.) pateikia vos vienas kitas šaltinis, tarsi atspindi jos laikyseną Lietuvos dailės lauke. Santūri, išlaikanti atstumą plačiau pripažintų tapytojų atžvilgiu, savikritiška. Stingdanti besiveržiančią spalvų lavą ir tverianti dinamišką savo mikrokosmoso viziją.

Dailininkė gimė Grinkiškyje, Radvilišio rajone. 1967 m. baigė tuometinį Lietuvos valstybinį dailės institutą. Nuo 1971 m. pradėjo dalyvauti grupinėse parodose, kūrybinėse dirbtuvėse, Pabaltijo trienalėse. 1975 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1995 m. išvyko į pusės metų kūrybinę stažuotę Vermonto studijų centre, tačiau JAV liko iki 2006 m. Keletas tapytojos darbų yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kai kuriuos jų yra įsigijęs Nacionalinis Gruzijos muziejus, privatūs kolekcininkai.

R. Jankauskaitės-Miknevičienės 70-mečio proga lapkričio 29 d. galerijoje „Menų tiltai“ atidaroma jos tapybos darbų retrospektyvinė paroda.

Miknevičienė Rima. Dailininkas L. Truikys Palangoje. Drb.al 116 X 89 ( cm ) 1981 m.

Gimėte istoriškai sudėtingu laikotarpiu. Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Iš pačių ankstyviausių dienų atmintyje išliko karas, pavasaris, žydinti pienių pieva. Atsimenu nepažįstamą kareivį – jis paima mane ant rankų ir vaišina šokoladu. Savo mylimiausia ir svarbiausia mokytoja vadinu močiutę iš mamos pusės. Iki šiol prisimenu ją kaip patį šilčiausią ir artimiausią asmenį. Kiekvieną žiemą vykdavome į gretimą kaimą pas jos seserį austi. Antras erdvios kaimiškos trobos galas, didžiulės staklės ir močiutė, kurianti įstabaus grožio audinius.

Po karo mano tėvai persikėlė į mažytį Grikynės kaimelį, pusiau apgriuvusį vieno kambario statinį, kuriame gyvenome iki man sukako šešeri metai. Pradėjau lankyti mokyklą Baisiogaloje, o tėvai ten pat statėsi naujus namus. Kodėl nusprendžiau studijuoti Vilniuje? Dėl labai paprastos priežasties. Tuo metu garsiajame Komaro dvare buvo įsikūręs Gyvulininkytės institutas. Mokydamasi paskutinėse klasėse, jame uždarbiaudavau. Kartą mano viršininkas paklausė, ar jam niekas neskambino. Atsakiau: „Skambino kapinių sargas.“ Jis supyko, išvadino mane beviltiška kaimiete, neturinčia jokios ateities. Nutariau: įrodysiu, kokia aš kaimietė.

Užsiminėte, kad aptardama būsimos parodos struktūrą iš pradžių norėjote eksponuoti vos 8–9 paveikslus. „Nenoriu demonstruoti savo kūrybinių vystyklų“, – argumentavote. Ar vis dar kritiškai žvelgiate į savo tapybos raidą?

Taip. Stodama į tuometinį Dailės institutą žinojau, kad neturiu reikiamo pasirengimo. Tą patį išgirdau ir iš priėmimo komisijos. Man buvo pasiūlyta stoti į naujai atidaromą Pedagoginį fakultetą. Įstojau. Čia buvo daugiau teorijos, mažiau praktinių užsiėmimų, tačiau pastariesiems vadovavo V. Mackevičius, V. Dilka, L. Žuklys. Iki tol neturėjau elementarių paveikslo konstravimo pagrindų, dažnai kliaudavausi nuojauta. Buvau savikritiška: jutau, kad mano darbai ganėtinai silpni.

Miknevičienė Rima. Tamsioji Vilniaus pusė. Drb.al. 81 X 116 ( cm ) 1982 m.

Tačiau po ketverių metų drauge su K. Dereškevičiumi, A. Kuru, A. Švėgžda bei A. Šalteniu buvote pakviesta į garsųjį Antano Gudaičio kursą.

Kvietimas prisijungti prie jo kurso buvo didžiulis įvertinimas. A. Gudaitį prisimenu kaip solidų, mandagų profesionalą. Mokantį pagirti ir dalykiškai įvardyti klaidas. Jis valdė mus, tačiau emociškai man buvo sunku – jaučiausi silpnesnė už kurso vyrus, o jie nevengdavo to pabrėžti.

Pagrindinis dalykas, kurio man stigo, buvo tvirti kompozicijos pagrindai. Priešingai nei kiti, aš neturėjau schemos, ant kurios vilkčiau emocinį darbo audinį. Visuose mano paveiksluose figūruoja ne tema, nugulanti ant tvirto karkaso, o naujo pamato paieškos. Jeigu mane kažkas sujaudina, bandau rasti pagrindą, ant kurio galėčiau įkurdinti tą emocinį krūvį. Todėl mano paveikslams būdingas neužbaigtumo, įvairumo įspūdis. Tai išliko iki šių dienų.

Miknevičienė Rima. Užupis II . Drb.al. 116 X 150 ( cm ) 2012 m.

Jaučiuosi neturinti atpažįstamo braižo, savo tematikos“, – teigiate. Net jei taip – ar to nevertintumėte kaip savo stipriosios pusės?

Niekada apie tai negalvodavau. Tiesą sakant, visus darbus pirmiausia kūriau ne viešumai, o sau.

Man labai svarbi spalva. Ją matau visur. Mano darbuose beveik nėra juodos linijos, atpažįstamo piešinio – viskas kuriama spalva. Ja galiu pasakyti daugiau nei literatūriniu pasakojimu. Užupio gatvę, žemyn virstantį krioklio vandenį, veidą talžančią pūgą matau kaip ritmingą spalvų srautą. Apskritai tapyboje mane domina ne objektas, o jo sukurta atmosfera.

Ar Jūsų estetinei pasaulėvokai svarbus santykis su meno istorija, dialogas – nebūtinai tiesioginis – su kitais kūrėjais ir pačiais meno tekstais?

Taip. Būtent dėl to išmokau lenkų, vokiečių kalbas, visada sekiau kultūrinę spaudą. Po studijų baigimo dirbau gide Vilniaus paveikslų galerijoje, domėjausi religiniu menu ir jo kanonais. Didelę įtaką kadaise man turėjo M. Chagallas ir jo koloritas. Taip pat visi, mąstantys spalva. Tarkime, man niekada nebuvo įdomus fotorealizmas.

Miknevičienė Rima. Dvigubas autoportretas. Drb.al. 81 X 100 ( cm ) 1981 m.

Vienuolika metų praleidote JAV. Atvykote vedama tapybos, o likote?

Į JAV, į Vermonto studijų centrą, išvykau 1995 m. pavasarį. Pasibaigus kūrybinei stažuotei, tų pačių metų pabaigoje persikėliau į Niujorką. Išsinuomojau kambarėlį, išsiuntinėjau savo darbų skaidres į keletą Manheteno galerijų, gavau teigiamą atsakymą iš galerijos „Agora“, kurioje už pradinį mokestį dvi savaites galėjau eksponuoti savo paveikslus. Pasibaigus šiam terminui, teko susidurti su įvairiais sunkumais – buvau apvogta, supratau, kad už prieinamą kainą vargiai rasiu tapybai tinkamą studiją. Nutariau, kad išgyventi man padės mezgimas – dar Lietuvoje rytais būdavau tapytoja, o vakarais – mezgėja. Per dešimt metų tapau paklausia rankų darbo mezginių kūrėja, bendradarbiavau su Ralpho Laureno, Donnos Karan ir kitais mados namais. Buvau jau šiek tiek pramokusi kalbą, turėjau būrį darbininkių. Laisvalaikiu ir toliau neapleidau tapybos. Man patiko Amerika, patiko jos emocinis mikroklimatas. Grįžau todėl, kad nuomojamo buto šeimininkai nusprendė parduoti savo nekilnojamąjį turtą. Pamaniau, kad su visais tapybos darbais ir kitais daiktais parkeliauti namo bus ne ką sudėtingiau nei keltis į kitą butą. 2006 m. grįžau į Lietuvą.

Jūsų minimas dešimtmetis žymėjo gana ryškų virsmų laiką nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Kokią ją radote?

Buvo sunkiau negu pirmą dieną atvykus į JAV. Nieko nesupratau, pabandžiusi juokauti sulaukdavau nepatiklių žvilgsnių. Prireikė poros metų, kad apsiprasčiau.

Miknevičienė Rima. Drėgna žiemos diena. Drb.al. 68 X 89 ( cm ) 1992 m.

Prie ko priprasti buvo sunkiausia?

Prie žmonių įtarumo. Įsitikinimo, jog visi linki blogo. Tai nesunku suprasti – jei žmogus skaito tik „Vakaro žinias“, natūralu, kad jo pasaulėvoka tampa persmelkta vien negatyvios informacijos.

Šia pastaba apčiuopiate Lietuvos viešajame diskurse vis opiau išnyrantį žiniasklaidos skaidrumo ir etiškumo klausimą.

Žmogus gali rinktis aukštesnės kokybės leidinių, kurių tikrai yra. Tačiau daugelis nenori už tą kokybę mokėti ir toliau pasitenkina abejotinos reputacijos informacija. Negatyvi agresija būdinga ir televizijos žurnalistikai. Didžiausia problema ta, kad tokie pavyzdžiai duoda toną – visi kiti tarsi akmenų lavina taip pat ima riedėti nuo kalno.

Kalbino Lina Žukauskaitė