Būna, kad oras ilgą laiką kvepia lietumi,
bet nepravirksti.
Būna, kad atsikėlęs ryte plaukuos randi baltą plunksnelę –
gal tave šiąnakt aplankė angelas?!
Ir pagalvoji – gal tai buvo tas, kuris iškeliavo iš tavęs negimęs?!
Galbūt šiąnakt jis buvo sugrįžęs prisiglausti ir paguost tavęs.

Šitą dieną visą laiką prisimenu. Lapkričio 23-ioji. Pataikytas laikas tokiai dienai: gamta apmiršta, gyvybės tiek mažai, o kartu visai čia pat artėjančio advento nuotaikos. Bet prisimenu ne dėl to. Vėl galiu pagalvoti apie savo išėjusius kūdikius, dar kartą gedėti dėl jų netekties, maldoje susitikti su jais, savo šventaisiais, prašyti jų užtarimo mums ir dėkoti, dėkoti Dievui už atėjusius mano vaikus, už augančius ir auginančius mano meilę ir rūpestį.

Šią dieną, galima sakyti, parinko 1955 m. tuometinis sveikatos apsaugos ministras, pasirašydamas leidimą daryti abortus Lietuvoje. Tai abortų įteisinimo Lietuvoje diena, o tikintieji šią dieną kviečiami per šv. Mišias melstis bendruomeninės maldos intencijomis, kad priimtume visus Dievo dovanojamus vaikus. Na, ką reiškia kviečiami? Gali tą dieną tyliai pasimelsti, prašydamas išminties, abejojantiems ar pasirenkantiems abortą, gydytojams, turintiems drąsos tai padaryti, o gali savo parapijos bendruomenėje imtis padaryti daugiau.

Kiekvienais metais ieškau mūsų parapijoje bendraminčių paminėti šią dieną, mat dar 2000 metais Vienoje Gyvybės idėja mane užkrėtė „Pro life“ jaunimo judėjimas. Tuomet visą savaitę gyvenau Vienoje su tokiais pat kaip aš jaunuoliais, sukviestais iš įvairių Austrijos vietų ir kasdien dalyvavau nepaprastai kūrybingose ir entuziastingose akcijose gatvėse ir skveruose, metro, prie klinikų, kur atliekami abortai, kviečiančiose Vienos gyventojus atsigręžti į gyvybę ir suprasti aborto pražūtingumą.

Pirmą sykį mūsų parapijoje prikalbinau mamas, su mažamečiais vaikais susirenkančias socialiniame centre, ką nors padaryti šiai dienai paminėti. Tuomet parinkome ir repetavome giesmes, paruošėme maldavimus ir atnašas, ir tikrai išgyvenome jautrų vakarą su bendruomene. Po kelerių metų, praūžus tarp pažįstamų bendruomenės jaunų mamyčių persileidimo vėtrai, su jomis vėl susirinkome į šv. Mišias. Prikarpiau angelų, panašių į embrionus, ir po Mišių pakvietėme patyrusius ar žinančius negimusio kūdikio istorijas uždegti žvakutes prie jų ir maldoje susitikti su išėjusiais mažutėliais. Po Mišių visų viešai nekvietėme, nedrįsome, bet keletas mamų tąsyk susirinkome pasidalinti labai jautriomis savo netekčių istorijomis. Tą vakarą labai giliai jutau, kaip tokie pasidalinimai gydo, šildo ir vienija.

Šiais metais su šeimų maldos grupele irgi pakvietėme bendruomenę į šv. Mišias: paruošėme maldavimus, dar ir trumputį liudijimą, paskui maldos vietelę su angelais, lipančiais kopėčiomis, ir taip pat pakvietėme uždegti žvakutes. Mane visada jaudina, jog ateina tikrai nemažai žmonių uždegti žvakučių, vadinasi, tai, ką mes darome, yra vis dar labai reikalinga, vadinasi, ta Rachelės rauda daugelyje dar vis gyva ir reikalinga paguodos.