Zenekos nuotrauka

Kartkartėmis žiniasklaidos priemonėse užverda diskusijos apie medžioklę. Nuomonių dėl šio užsiėmimo pasitaiko įvairių, kartais labai radikalių. Gali išgirsti tvirtinant, kad tai „priklausomybės liga“, panaši į narkomaniją ar alkoholizmą, kitų akimis – tai visiškai normali, senas tradicijas turinti veikla, kurios tikslas ne tik reguliuoti žvėrių populiaciją, bet ir pailsėti gamtoje nuo miesto triukšmo. Šia tema pakalbinome Vilniaus universiteto afiliuotąjį profesorių, vieną pirmųjų filosofų, susidomėjusių žmogaus ir gamtos santykiu, Česlovą Kalendą. Jo pozicija šiuo klausimu gali padėti kitaip pažvelgti į medžioklės problematiką: racionaliau ir nuosaikiau. Saikas, pasak profesoriaus, yra kultūros pagrindas.

Nors gamtos etika yra viena fundamentaliausių etikos sričių, mūsų viešoje erdvėje straipsnių, diskusijų šia tema pasirodo palyginti retai. Ypač kalbant apie žmogaus santykį su laukine gyvūnija. Tuo tarpu Vakaruose tai viena populiariausių temų. Kaip Jūs susidomėjote gamtos etika?

Žmogaus ir gamtos dorovinio santykio problematika filosofijos teorijos lygmeniu Lietuvoje buvo susidomėta išties labai vėlai, prieš pat atgaunant nepriklausomybę. Pats šia tema susidomėjau Vilniaus universitete išgirdęs tuomet JAV gamtosaugininko Valdo Adamkaus paskaitą apie žmonių santykį su gamtine aplinka. Tai, ką jis kalbėjo, buvo nauja, nors Amerikoje ir kitose Vakarų Europos šalyse šios srities tyrimai tęsėsi jau visą šimtmetį. Taip nuo socialinės filosofijos (buvau apsigynęs disertaciją šia tema) pasukau civilizacijos raidos temos link, kurios vienas iš dėmenų buvo ir žmogaus santykis su gamta, su nežmogiškąja realybe: gyvūnija, augalija, naminiais gyvūnais, mokslo eksperimentais su gyvūnais ir t. t.

Kokią vietą gyvybės etikoje užima medžiojimo etika? Koks pagridinis klausimas joje keliamas?

Medžioklės etika yra sudedamoji ekologinės etikos ir bioetikos dalis. Joje keliamas moralinis klausimas apie mūsų santykį su laukine fauna, kita vertus, ir apie mūsų santykį su savimi pačiais. Visuomenę šiandien labiausiai jaudina tai, jog medžioklė yra tapusi pramoga. Vis dėlto, mano akimis, dauguma publikacijų, pasirodančių mūsų žiniasklaidoje šia tema, yra paviršutiniškos, pernelyg emocingos, nebandančios įsigilinti į problemą. Medžioklės problema paaštrėja ir tampa beveik neišsprendžiama, kai gyvūnai ir žmonės yra sulyginami, t. y. žmonės nuvertinami, o gyvūnai iškeliami, neatsižvelgiant į kiekvienų iš jų specifiką. Taip elgiantis iškyla daug praktinių problemų tas moralines nuostatas įgyvendinti.

Užsiminėte apie žmonių ir gyvūnų sulyginimą. Kodėl negalima sulyginti? Ir jeigu išties negalima, kaip nesulyginti?

Reikia matyti ir tai, kuo gyvūnai skiriasi nuo mūsų, ir tai, kuo mes panašūs. Ir vengti kraštutinumų, nes jie prie gero neveda. Seniau buvo itin ieškoma skirtumų, dėl to susiklostė tokia nepalanki situacija, leidusi Nobelio premijos laureatei W. Szimborskai kartą pasakyti: „Visa žmonijos kultūra atsirado ant žvėrių kaulų: juos valgė, žemino, engė ir išnaudojo.“ Tiesos čia yra, bet padėtis kur kas sudėtingesnė, nes kartu buvo suvokta, kad egzistuoja bendras gyvybės pasaulis, o gyvūnai, vartojant mūsų laikais iš Biblijos perimtą sąvoką, yra mūsų mažesnieji broliai. Tai reiškia, kad jie taip pat turi būti mūsų moralinio dėmesio objektas.

Ką sako šiuolaikinė bioetika apie mūsų santykį su gyvąja gamta?

Iki praėjusio šimtmečio pradžios manyta, kad laukiniai gyvūnai yra grobuonys, neturintys dorovės padarai, todėl elgesys su jais negali būti vertinamas moralinėmis kategorijomis. Buvo mąstoma taip: žvėrys yra grobuonys, o žmogus, kaip stipriausias iš jų, įsijungia į gamtos maisto grandinę ir nugali: „didžioji žuvis ryja mažąją“. Šiuolaikinė bioetika nesutinka su šiuo „stipriojo teisės“ argumentu ir sako, kad, sprendžiant žmogaus santykį su gyvais, nežmogiškais padarais, nereikia kelti klausimų: „ar jie mąsto?“, „ar jie kalba?“, „ar jie yra asmenys?“, o klausti – „ar jie kenčia?“ Tokia pažiūra žymėjo tam tikrą nusisukimą nuo antropocentristinės mąstymo tradicijos etikoje. Pastaroji tradicija savaime nėra bloga, nes antropocentrizmo būna įvairaus: jis gali būti ir vulgarus, ir padorus. Dauguma mąstytojų laikosi nuomonės, kad visiškai atsikratyti jo neįmanoma, nes tada žmogus imtų save naikinti. O tai prieštarautų pačiam gyvybės principui. Žmogus turi teisę gyventi bei maitintis, kaip ir visi kiti gyvūnai, kad ir kaip juos gerbtume.

Tuomet kaip surasti protingą kompromisą?

Albertas Šveiceris, prancūzų ir šveicarų mąstytojas, gydytojas, teologas, plačios erudicijos asmenybė sukūrė „didžios pagarbos gyvybei“ etiką, kurioje labai kategoriškai atskyrė gėrį (tai, kas padeda puoselėti gyvybę) nuo blogio (kas ją naikina), tačiau netgi jis turėjo ieškoti išeities. Jei kiekviena gyva būtybė laikoma moraliniu požiūriu nežeistina, žmogui būtų neįmanoma gyventi. Kartą A. Šveiceris gydė sužeistą jūrinį erelį, o tas minta tik žuvimi. Ir jis turėjo jam nešti tas žuvis, „aukoti“ jas. Tuomet jis priėjo prie išvados, kad gyvenimas yra tragiškas iš esmės. Tačiau žmogus, būdamas dorovingas, turi jausti atsakomybę ir kitai gyvybei pakenkti gali tik tada, jei nėra kitos išeities. Konkrečių atvejų jis nenurodė, dėl kiekvieno atvejo turįs spręsti pats žmogus. Ši A. Šveicerio pozicija susilaukė plataus palaikymo, aš taip pat linkęs jai pritarti.

Kaip tuomet su medžiokle?

Dabartiniai teoretikai, tokie kaip amerikietis J. Bairdas Callicottas, vadovaudamiesi šiais argumentais, jos nesiūlo atsisakyti. Medžioklę jie regi kaip vieną iš būdų palaikyti ekologinę pusiausvyrą, kuri būtina, kad išliktų ir žmogus, ir gyvūnai. Klasikinis pavyzdys: nevykusios svetimžemių rūšių reintrodukacijos, sujaukusios visą ekosistemą. Taip į Lietuvą buvo perkeltos kanadinės audinės, labai plėšrūs gyvūnai, naikinantys paukščius, ar Sosnovskio barštis, užkariaujantis vis platesnes teritorijas. Ką daryti tokiu atveju? Žmogus padarė klaidą ir turi ją ištaisyti. Tai nereiškia, jog reikia išnaikinti tas rūšis – kiekviena gamtoje susiformavusi rūšis turi teisę egzistuoti – tačiau stengtis padėti (taip pat ir medžiokle) kitoms rūšims, kad jų nesunaikintų. Žmogus, būdamas vienintele atsakinga būtybė žemėje, negali būti abejingas. Žinoma, gamta susitvarkytų, tačiau tik per ilgą laiką, ir nežinia, kokios būtų to susitvarkymo pasekmės, kaip tai atsilieptų ekosistemai, žmonių populiacijai. XX amžiaus pradžioje Amerikoje buvo iššaudyta labai daug vilkų. Atseit plėšrūnai pjauna gyvulius. Kas atsitiko po to? Stulbinamai išaugo elnių skaičius, kurie nusiaubė miškus. Amerikiečių gamtininkas Oldas Leopoldas tada bene pirmasis paklausė: „Kam naikinti vilkus, jei jie atlieka naudingą darbą?“ Kartą vienas mūsų gamtininkas pašmaikštavo: „Vilkai yra geriausi augalų draugai.“

Užsiminėte apie vilkus. Jau daug metų vyksta aštrios diskusijos tarp Aplinkos ministerijos ir gamtosaugininkų dėl vilkų medžioklės. Ką manote apie vilkų medžioklės Lietuvoje peripetijas?

Vilkai yra miško sanitarai, be jų suprastėtų kitų gyvūnų populiacijų kokybė. Tačiau jei medžioklė vykdoma laikantis griežtų reikalavimų, ji neturėtų būti smerkiama. Remiantis šiuolaikine ekologine etika, turėtume stengtis išsaugoti ne kiekvieną individą (tai ir neįmanoma), o rūšį. Žinoma, čia iškyla daug edukologinių problemų, kaip tai realizuoti, kokiais būdais turi būti atliekamas pats medžiojimo veiksmas. Pavyzdžiui, aktualus vaikų įtraukimo į medžioklę klausimas. Prisimenu, atrodo, 2007-aisiais, rugpjūčio mėnesį, Medžiotojų draugija surengė medžioklę moterims. Pyškino jos antis ir kitus paukščius vien dėl malonumo. Tokie pavyzdžiai yra negražūs, ir visuomenė juos iškart pasmerkia. Prisimenate Ispanijos karaliaus medžioklę Afrikoje, kai jis šaudė dramblius? Gailestingumas ir jautrumas čia stoja prieš malonumą, prieš netinkamą medžioklės formą. Toks viešas pasmerkimas yra labai svarbus, norint palaikyti aukštai iškeltą moralinę kartelę.

Visuomenę piktina ne pati medžioklė, bet tai, jog medžiojama dėl malonumo. Čia galėtume prisiminti kai kurių asmenų pomėgį kartkartėmis sušmėžuoti žiniasklaidos puslapiuose prie nušautų mums egzotiškų gyvūnų.

Šią temą savo kūryboje plėtoja ir lietuvių rašytojai – Alis Balbierius, Romas Sadauskas ir kt. Negali kelti simpatijos tokie dalykai. Kaip ir ragų ar iškamšų demonstravimas savo namuose. Galima sakyti, kad toks pozavimas yra visuomenės papiktinimas, ji į tai jautriai reaguoja ir negalima į jos reakciją neatsižvelgti. Kiekvienas toks mūsų veiksmas daro įtaką visuomenės moralinei būsenai.

Kai kas prabyla apie visišką medžioklės uždraudimą, ar jums tai atrodo racionalu?

Medžioklė, kurios tikslas palaikyti ekologinę pusiausvyrą, teisiškai negali būti uždrausta. Iš čia išplaukia didelė medžiotojų atsakomybė. Svarbu, kad jie suvoktų jiems tenkančią moralinę naštą. Negaliu sutikti su vienu gamtininku ir rašytoju, kuris medžiojimą pavadino „pavojinga priklausomybės liga“. Tokių žmonių vienas kitas gali atsirasti, bet to negalima taikyti visiems medžiotojams. Yra taisyklės, yra būrelių vadovai, kurių užduotis reguliuoti, kad medžioklės metu nebūtų atlikta neteisėtų veiksmų. Be to, žinote, mūsų visuomenėje yra gerokai daugiau problemų, daug aktualesnių problemų, liečiančių žmonių tarpusavio santykius, su kuriomis sunkiai susidorojome, todėl siekti visai uždrausti medžioklę nėra protinga.

Man kelia įtarimą medžiotojų skaičius mūsų šalyje. Šiuo metu jų apie 30 tūkstančių. Ką gali byloti tokie skaičiai?

Vaikystėje žavėjausi Ivano Turgenevo romanais apie medžioklę. Orlovo gubernijoje, kur jis tuomet gyveno, jis buvo vienintelis medžiotojas, dabar ten jų – 30 tūkstančių. Galite įsivaizduoti, koks spaudimas sudaromas gyvūnijai. Akivaizdu, kad medžiotojų šiandien Lietuvoje yra per daug. Natūraliai kyla klausimas apie jų motyvaciją. Nėra protinga lengva ranka kiekvienam panorėjusiam išduoti medžiotojo licenciją. Tai problema, su kuria susiduria visos išsivysčiusios šalys, pavyzdžiui, Vokietija. Tačiau skaudžiausia ir nepateisinama, kai medžiotojas „laisvu laiku“ dar ir brakonieriauja.

Beje, kyla ir dar vienas klausimas: ar kas nors yra skaičiavęs, kiek medžiotojų Lietuvai reikia?

Tą tikrai būtų galima padaryti. Apskaičiuoti realią populiaciją, tada optimalią ir pažiūrėti, kiek medžiotojų reikėtų, norint ją sumažinti. Esu įsitikinęs, jei leistum per sezoną nušauti vieną kiškį, medžiotojų labai sumažėtų.

Anksčiau kalbėjome, kad žmogus gali pakelti ranką prieš gyvūną tik tada, kai tai būtina. Tuomet ši formulė galioja ir medžioklei: šūvis yra pateisinamas tik tada, kai nėra kitos išeities.

Visiškai pritariu šiai minčiai. Medžioklė turėtų būti labai pragmatiškas užsiėmimas, nei iškeliama, nei pasmerkiama. Praeityje medžiotojai yra padarę daug žalos, išnaikino nemažai rūšių, tačiau dabar dėl stiprių kontrolės mechanizmų, aktyvios gamtosaugininkų veiklos, ateityje to turėtų būti išvengta.

Gyvūnais besirūpinančios organizacijos teigia, jog priemonės, kuriomis medžiojami gyvūnai, yra neadekvačios. Kad gyvūnas neturi jokių šansų. Ar etiniu požiūriu skiriasi, kuo medžiojama?

Kartą teko žiūrėti laidą per vieną iš Vokietijos televizijų apie medžioklę iš bokštelių. Medžiotojai sukvietė jaunus žmones, protestuojančius prie medžioklę, pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Žinoma, po to nuomonės išsiskyrė. Medžiojama buvo su graižtviniais šautuvais, su optiniais taikikliais. Žvėrys nusibaigdavo greitai, priešingai nei medžioklėje su varovais, kai dažnai žvėrys sužeidžiami. Nors stebėti tai buvo tikrai nejauku, svarbiausiu čia laikytinas medžioklės motyvas. Jei taisyklės nepažeidžiamos, šios praktikos atmesti negali. Lanku medžioti, kas tikrai suteiktų daugiau šansų gyvūnui, dabar uždrausta. Tokio įrankio efektyvumas mažas, sužeistas žvėris labai kankintųsi.

Šiandien humanizuojant medžioklės papročius gražiu pavyzdžiu yra tapusi pranciškonų kasmet organizuojama Šv. Huberto diena. Kuo galėtų prisidėti krikščionybė prie gamtos etikos plėtotės ir visuomenės ugdymo?

Medžiotojų globėjas šv. Hubertas atsisakė medžioklės. Argi ne paradoksalu? Medžiotojai ima savo moraliniu pavyzdžiu atsisakiusį medžioklės žmogų. Šią nuorodą galima interpretuoti kaip moralinę paskatą tobulėti ir ginklą pakeisti į... fotoaparatą ar filmavimo kamerą. Taip sureguliuoti ekologinę situaciją, kad nereikėtų į ją kištis ginklais. O krikščioniškos tradicijos gyvybės etikos srityje yra labai gražios. Visų pirma prisimenant šv. Pranciškų Asyžietį ir visą pranciškoniškąją tradiciją. Italijoje jam stovi paminklas, kuriame jis apsikabinęs su vilku, pačiu nekenčiamiausiu tuomet gyvūnu, dabar ekologinės pusiausvyros, gamtos sveikatos simboliu.

Kalbino Zigmas Vitkus