Šių metų spalio 27–lapkričio 6 dienomis grupė moksleivių ir studentų iš Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos keliavo po Izraelį drauge su mokytojais Vytautu Toleikiu, Dainora Eigminiene ir režisieriumi Vaidotu Reivyčiu. Tai – gimnazijos iniciatyva įgyvendinamo projekto „Lietuva Izraelyje“ pirmoji dalis.


Nėra kur pradėti ir nėra kur baigti.

Kelionėje rašiau dienoraštį; visur su savimi nešiojausi užrašus, ir per kelias dienas beveik nuplyšo jo viršelis (sąsiuvinį buvau apklijavusi kalnų nuotrauka, dviem piešiniais ir Celano eilėraščiu, kurį išsikirpau iš vieno žurnalo). Juokavau, kad per šią kelionę baigia nuplyšti žodis amžinybė (toks buvo eilėraščio pavadinimas). Kiekvienas tai interpretavo skirtingai.

*

Prisimenu matinį Jordano upės vandenį: daug kartų ir kiekvienąkart kitaip. Vėliau, jau grįžus, vis galvojau apie tuos vandenis, kiekvienam šalies taške skirtingus ir paslaptingu būdu tuos pačius. Tie šimtai Jordanų viename Jordane man tapo metafora, spindinčia tiesą (čia reikėtų stebuklingo, banguojančio ir judančio, švytinčio, nykstančio šrifto) apie pačią šalį.

Matinis žalsvai rudas Jordano vanduo spėjamoje krikšto vietoje. Milžiniški eukalipto medžiai, jų viršūnėse krykščia žalios papūgos, iš mano bendrakeleivių niekas jų nepastebi, nes visų dėmesį užvaldę milžiniški, lėtai ūsais besiskinantys kelią per vandenį šamai ir gluminantis šurmulys. Dangus apsiniaukęs, šiltas, lipnus. Metalinėmis pertvaromis suliniuotas pakrantės vanduo, daugybė žmonių brenda į šaltas, matines versmes, slenka palei tvoras su baltais marškiniais ligi kauliukų ir maudymosi kostiumėliais, persišviečiančiais per šlapią medžiagą su spalvingu paveikslėliu virš saulės rezginio.

Žmonės su lagaminais ant ratukų ir krepšiais zuja po pakrantę ir šalia stovinčią parduotuvę. Prie kranto stovi stendas su krikšto nuotraukomis. Gali iš karto nusipirkti įamžintą akimirką. Galbūt šitai mane labiausiai ir atstūmė – naiviai įsivaizdavau, jog Šventojoje žemėje viskas kitaip, kad šitas kraštas tarsi levituoja per sieksnį pakilęs į orą. Pirmosiomis dienomis taip ir jaučiausi: staiga riba tarp to, kas svarbu, ir to, kas nereikšminga (ir kas paprastai atima visą laiką ir dėmesį), pasidarė labai aiški. Tik kelionei įpusėjus, drauge su nuovargiu ir dingstančiais pojūčiais pradėjau suprasti, kad iš dalies čia taip pat, tik dar sunkiau. Kad štai prie Jordano upės – kurią, pavyzdžiui, aš įsivaizdavau blizgančią, melsvai juodą, kaip Lietuvoje – rasi tas pačias struktūras, kaip ir kokioje kitoje svetimšalių numylėtoje šalyje, išlipęs ant kranto po raftingo. Kažkokiu mistiniu būdu visa turi sugyventi toje pačioje vietoje: giliai tikintieji, tie, kuriems smagu, nuobodžiaujantieji, dirbantieji, atvažiavę iš smalsumo arba atsitiktinumo. 

Todėl Izraelyje lydėjo toks prieštaringas jausmas – noras ištrūkti iš dažnai kone šventvagiškos sistemos, iš absurdo, melstis ir nesijausti taip, lyg tavo malda būtų suorganizuota turisto vadovo, blaiviai suvokti, kas vyksta, bet netapti šaltu stebėtoju, kvėpuoti.

*

Kai po kelių dienų buvom Kristaus kapo bazilikoje, Jeruzalėje, nėjau į eilę prie Kristaus karsto. Žiūrėjau į šviesos pluoštus ir balandžius (kurių bazilikoje labai daug). Tada radau prieglobstį vienoje iš koplyčių, ten buvo tuščia ir tylu. Ilgai žiūrėjau į juodas ikonų akis, o kai išėjau, susidūriau su eilėje stovinčiu tėčiu ir mokytoja. Man net neprašius įėjimą saugojęs pravoslavų vienuolis praleido pro visą valandos ilgumo eilę, tarsi kokia ranka įmetė mane vidun.

Kai užvertusi galvą pasižiūrėjau į baltą dangaus apskritimą lubų centre, nuo šalia degusių žvakelių užsidegė mano plaukai. Gal ir keistai skamba, bet ta liepsna mane pradžiugino, lyg pabudau, ir pasidarė gėda, jog jaučiausi per jautri ir per protinga, kad stovėčiau žmonių su žvakelėmis, žmonių su fotoaparatais ir žmonių tuščiomis rankomis sraute, kurį kreipė metalinės tvoros su užrašu POLICE.

*

Buvo ir kitas vanduo. Lediniai matinio žydro upės vandens purslai Kfar Blum kibuce. Nakvojome ten vieną naktį. Atvažiavome, kai jau buvo sutemę, valgėme vakarienę senojoje kibuco valgykloje, lyg patekę į praeitį, viskas buvo taip keista. Gal dėl tamsos, žibintų, po medžiais šmėkščiojančių žmonių siluetų ir painaus, nepažįstamo miestelio plano. Lyg priemiestis, lyg miestelis, lyg stovykla, lyg utopija.

Dar tą patį vakarą tėtis sakė, kad girdėjo ošiant Jordaną. Kiti juokėsi, kad jam prisisapnavę, bet kai ryte vaikščiojom po kibucą, vedžiojami smulkutės moters po dar neprabudusią, tylią gyvenvietę, paklausėme apie upę, paaiškėjo, kad pro kibucą iš tiesų teka Jordanas, tik dabar niekas jame nesimaudo, nes vanduo ledinis.

Upė buvo už poros minučių kelio, jos link vedė žolėje pramindžiotas takelis, apsuptas ūksmingų medžių. Apačioje vanduo krito purslais, upėje buvo užtvanka. Prie kranto, įstrigęs šakose, plūduriavo senas čiužinys.

Tik vėliau, kitą dieną, išgirdau kažką sakant žodį kfar blum. Matyt, praklausiau ar pražiopsojau nakvynės vietos pavadinimą. Paskui dažnai kartojau, lyg kokią formulę.

*

Paskutinis Jordanas (neskaičiuojant miražiškų, ūksmingų, nendrėmis apaugusių, pilkšvai žalių slėnių) buvo jau priešpaskutinę dieną. Netikėtai stabtelėjome vienoj vietoj. Čia buvo tik keli besikrikštijantys žmonės, šiaip gana tuščia. Vanduo rusvas. Kitoje kranto pusėje – Jordanija ir pora besišypsančių kareivių su šautuvais.

Bus tęsinys

Nuotraukos Viltės Bražiūnaitės