TV3 televizijoje uždraustą Rūtos Janutienės laidą „Paskutinė instancija“ galime laikyti jau ketvirta žurnalistine auka, kritusia po skleidžiamo nepalankaus požiūrio apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Pirmas  „krito“ nuolatinis Prezidentės kritikas signataras Rimvydas Valatka, o per „Snoro“ banko nacionalizavimą iš dalies buvo „pašautas“ ir pats „Lietuvos rytas“. Vėliau „savo noru“ iš „Lietuvos žinių“ pasitraukė vos ten pradėjęs dirbti vyr. redaktoriaus pavaduotojas Tomas Dapkus, o iš paskos jo – ir pats vyr.redaktorius Valdas Vasiliauskas.

Visus šiuos skirtingų pažiūrų žmones vienija tai, kad jie leido sau kritikuoti Jos Ekscelenciją ar panoro viešai pažvelgti į jos labai slepiamos komunistinės biografijos puslapius. Ir visi jie po to buvo atleisti ar priversti pasitraukti iš savo darboviečių, nes taip pageidavo jų darbdaviai, nenorintys pyktis su galingiausia valstybėje politike.

Iš čia plaukia labai neskani išvada – Lietuvoje bandoma įvesti politine cenzūrą. Taigi, kaip taikliai pastebėjo išradingi menininkai, dar nebijantys protestuoti Daukanto aikštėje, ant Lietuvos nusileido NE-DALIA.

Tiesa, visi paminėti atleidimai turi antrą dugną – savo oficialias priežastis. Pavyzdžiui, TV3 vadovai, nutraukę sutartį su Rūta Janutiene, iškart po to, kai neleido į eterį jos laidos apie nuslėptą D.Grybauskaitės ir jos tėvo praeitį, kaltina R.Janutienę neetiška žurnalistika  - neva dėl to buvo neparodyta ir laida apie Prezidentę.

Nesiveldami į rimtą polemiką, kiek Lietuvoje liko etiškos žurnalistikos ir ar pati ponia Rūta savo darbo stilių vertintų kaip atitinkantį visas etiškumo normas, negalim neužduoti elementaraus klausimo: kodėl iki šiol net kelerius metus TV3 tiko toks R. Janutienės „neetiškumas“ - juk ši televizija, sudarydama kasmet naujas sutartis su šia žurnaliste, puikiai žinojo jos ilgametį darbo stilių? Pagaliau TV3 cenzūros nepraleista laida apie Prezidentę, kaip tiksliai teigė R.Valatka, ko gero laikytina viena etiškiausių R.Janutienės laidų: pritraukti kaltinimai apie antros pusės nuomonės nebuvimą yra absurdiški – D.Grybauskaitė niekam nekomentuoja ir nekomentuos savo slepiamos biografijos puslapių.

Tad lieka tik du keliai – arba visai apie tai tylėti (ko ir siekiama), arba pasakoti be antros pusės nuomonės. Taip ir turime išties paradoksalią situaciją demokratinėje valstybėje: prezidentinė kadencija po truputį slenka į pabaigą, o mes iki šiol dorai nieko nežinome apie svarbiausio ir įtakingiausio valstybėje asmens tėvus, gimines, iki šiol spėliojame, ar valstybės vadovė buvo lojali Lietuvai, kai po nepriklausomybės atkūrimo, sunkiausiu valstybei metu, vis dar dirbo antru pagal svarbą asmeniu okupacinėje kompartijos aukštojoje mokykloje.

Todėl stebint žūtbūtines Prezidentės pastangas išlikti paslaptingiausiu asmeniu valstybėje ir matant kitas „etiškas“ TV3 laidas, labai sunku patikėti televizijos vadovų pasakomis apie tokį žaibišką šios televizijos virsmą etiškumo link. Greičiau jau norisi tikėti užkulisinėmis kalbomis apie LNK ir TV3 kovą bandant įsigyti „Baltijos televiziją“ ir TV3 bandymus šiam tikslui pasitelkti Prezidentės įtaką. Kiek yra tiesos šiose kalbose ir ar išties Lietuva eina putiniškuoju keliu, kur kovojama su „blogais“ oligarchais, atveriant kelią „geriems“ oligarchams, galėsim įsitikinti ateity. O dabar galime konstatuoti tai, kad tokios TV3 pastangos vaizduoti etišką televiziją labai panašios į parodomąsias Prezidentės pastangas panaikinti politinę korupciją ar išmokyti valstybės elitą kalbėti angliškai.

Nes bendras TV3 ir Prezidentės pastangų vardiklis – dviveidiškumas.

Daliai Grybauskaitei būtų galima kabinti medalį už atkaklumą neprileisti prie valdžios teisiamos Darbo partijos ir nuo teisingumo į Rusiją bėgančio Viktoro Uspaskicho, jei prieš porą metų ji pati nebūtų laiminusi Tėvynės sąjungos bandymų sudaryti koaliciją su ta pačia teisiama DP ir taip išstumti iš valdančios koalicijos ją „boba“ įžeidinėjantį Arūno Valinską ir jo „prisikėlėlius“.  

Būtų galima patikėti D.Grybauskaitės pastangomis įveikti politinę korupciją, jei ji būtų neleidusi aplinkos viceministru tapti ir daugiabučių renovacijos milijonus valdyti Stanislovui Šriūbėnui, apie kurio skandalingas Gedimino prospekto ir kitų svarbių Vilniaus objektų renovavimo istorijas ir lygiagrečiai dygstančius nuosavus butus ir namus nuolat zuja tuntai žurnalistų, prokurorų ir mokesčių inspektorių. Jei Prezidentė gražiais komplimentais apie „gerą vadybą“ nepridenginėtų Operos ir baleto teatro direktoriaus Gintauto Kėvišo, kuriam prokuratūra jau kadaise yra pareiškusi oficialius įtarimus dėl galimo valstybės turto grobstymo.

Dvejopi D.Grybauskaitės standartai akis rėžia ir sugalvotame viešame pasityčiojime iš kandidatų į ministrus dėl užsienio kalbos egzamino jos kabinete. Kodėl toks egzaminas nebuvo surengtas jai tvirtinant Andriaus Kubiliaus ministrus, pavyzdžiui, vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui? O gal kas žino, kokia ES kalba laisvai bendrauja Prezidentės atrinktas generalinis prokuroras Darius Valys, dėl nuolatinių komandiruočių užsienyje realiai užleidęs savo pareigas pavaduotojui Dariui Raulušaičiui?

Kodėl Prezidentė niekaip nereagavo į viešai paskelbtą informaciją, kad jos pasirinktam favoritui į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus  Kęstučiui Jucevičiui anglų kalbos egzaminas buvo specialiai pakeistas į rusų – kad tik laimėtų prieš gerai anglų kalbą mokantį Vitalijų Gailių?

Ar Lietuvos specialiųjų tarnybų vadovams nereikia dalintis patirtimi su kitų ES valstybių specialistais, kas buvo pabrėžta prieš ministrų egzaminavimą?

Visiška tiesa, kad V.Uspaskichas kandidatų į ministrus teikimą pavertė cirku, tačiau šį cirkinį toną pirmiausia uždavė Prezidentė, interviu užsienio leidiniams nuolat besididžiuojanti, kaip jos nemėgsta ir jos bijo politinis elitas ir kaip ją myli tauta.

Tačiau paskutinės apklausos rodo, kad vis daugiau piliečių įžvelgia ilgai slėptą tikrąjį, o ne viešoje erdvėje demonstruojamą  Dalios Grybauskaitės veidą – pagal „Vilmorus“ duomenis, jos populiarumas smarkiai krenta, o nepalankiai ją vertinančių jau yra netgi daugiau nei nusiteikusiųjų prieš premjerą Algirdą Butkevičių. Iš apklausų akivaizdu, kad D.Grybauskaitės žūtbūtinės pastangos neprileisti nepaklusniosios kairiųjų koalicijos į valdžią, dviveidiškai tai vaizduojant kaip kovą su politine korupcija, papiktino kairiųjų rinkėjus.

Paradoksalu, bet dabar buvusios Komunistų partijos aukštosios mokyklos dėstytojos populiarumas iš esmės laikosi tik dėl dešiniųjų (antikomunistinių) rinkėjų pasitikėjimo. Ar ne todėl ir įvedama politinė cenzūra, ar ne todėl taip bijomasi tų išplėštų komunistinės praeities puslapių, kurie galėtų atšaldyti naujausiųjų laikų istorijai jautrių dešiniųjų rinkėjų palankumą?