Palaimintajam Mykolui Sopočkai esame dėkingi ne vien už nepamainomą paramą šventajai Faustinai Kowalskai, bet ir už Dievo gailestingumo tikrovės sugrįžimą į Katalikų Bažnyčios teologiją bei sielovadą. Jei ne kunigas Mykolas, vargu, ar dabar skaitytume sesers Faustinos dienoraštį. Simboliška, kad panašiai kaip ne viena kita istorinė asmenybė, Apvaizdos plane palaimintasis M. Sopočka tampa savotišku tiltu, jungiančiu Lietuvos ir Lenkijos katalikų bendruomenes.

„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome ciklą straipsnių kiek plačiau atskleidžiančių šio kunigo gyvenimo detales ir dvasinį palikimą. 

Kunigas Mykolas Sopočka priklauso su Vilniaus istorija susijusių didžiųjų ir garsiųjų asmenybių gretoms. Taip pat priklauso Bažnyčios šventųjų ir palaimintųjų: šv. Kazimiero, šv. Andriaus Bobolos, šv. Juozapato Kuncevičiaus, šv. Rapolo Kalinausko, pal. Jurgio Matulaičio ir šv. Faustinos Kovalskos, kurie paliko savo pėdsakus šiame mieste, gretoms.

Zenekos nuotrauka

Būtent Vilniuje palaimintasis Mykolas nugyveno reikšmingiausią savo gyvenimo laikotarpį. Tai buvo jo miestas. Jis gimė ir augo krašte, kurį religine ir kultūrine prasmėmis veikė Vilnius. Čia jis įgijo išsilavinimą ir buvo įšventintas dvasininku. Vėliau gyveno turiningiausius ir vaisingiausius profesoriaus, ganytojo ir visuomenininko metus. Ir pagaliau, lėmus Dievo apvaizdai, o gal labiau Dievo gailestingumui, čia jis sutiko šv. Faustiną ir tapo Dievo gailestingumo apaštalu.

Būtent Vilniuje pal. Mykolo dėka buvo galutinai atskleisti šv. Faustinos apreiškimai, kurie įkvėpė jį tirti Dievo gailestingumo tiesą ir dirbti apaštalo darbus. Visa, ką vėliau jis ir kiti padarė skleisdami Dievo gailestingumo tiesą ir kultą, išaugo iš tos pirmapradės patirties prisilietus prie šv. Faustiną ir pal. Mykolą gaubiančio Dievo veikimo paslapties.

Todėl, be jokios abejonės, būtina konstatuoti, kad būtent iš Vilniaus ėmė sklisti žinios apie gailestingąjį Dievą, kurios šiuolaikiniam pasauliui buvo primintos šv. Faustinai suteiktais apreiškimais, o pal. Mykolo mokymuose ir ganytojo darbuose būtina įžvelgti esminius Dievo gailestingumo plitimo ir galutinio pritarimo jam Bažnyčioje pamatus.

Mykolas Sopočka gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Juševščiznoje, Ašmenos apskrityje. Baigė Vilniaus dvasinę seminariją ir 1914 m. buvo įšventintas dvasininku. 1914–1918 metais buvo Tabariškių parapijos vikaras. Vėliau gyveno Varšuvoje, kur studijavo teologiją Varšuvos universitete ir papildomai pedagogiką, taip pat buvo karo kapelionas. 1924 m. atvyko į Vilnių, toliau dirbo karių ganytoju ir organizavo vyskupijos katalikų jaunimo draugijas. 1927–1932 metais buvo Vilniaus seminarijos dvasinis tėvas, o nuo 1928 m. dirbo Stepono Batoro universiteto Teologijos fakulteto ir dvasinės seminarijos dėstytoju.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Atsidavęs mokslo ir didaktinei veiklai dirbo ganytoju, skatino tikinčiųjų katalikiškų draugijų veiklą, taip pat klausėsi išpažinčių vienuolių kongregacijose. 1934–1938 ėjo Šv. Mykolo bažnyčios rektoriaus ir seserų bernardinių kapeliono pareigas. 1933 m. susitiko su seserimi Faustina Kovalska ir tapo jos nuodėmklausiu bei dvasiniu vadovu. Padėjo jai suvokti apreiškimus ir įsitraukė į Dievo gailestingumo skelbimą. Įsakė seseriai rašyti „Dienoraštį“, paskatino nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, išspausdino pirmąsias Dievo gailestingumo maldas. Siekė, kad Bažnyčios valdžia paskelbtų Dievo gailestingumo šventę ir patvirtintų jo kultą. Mokslo darbuose skelbė kulto biblinius ir teologinius pagrindus.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dar labiau išplėtė savo ganytojišką veiklą, ypač mokydamas ir platindamas Gailestingojo Jėzaus maldas ir paveikslėlius. Tuo metu susibūrė kandidačių grupelė – būsimos vienuolių kongregacijos užuomazga, atsakas į šv. Faustinos apreiškimų reikalavimą sukurti vienuolių kongregaciją, kuri melstų Dievo gailestingumo ir plėtotų jo kultą. Kunigas Sopočka ėmėsi kurti kongregaciją, priiminėjo pirmuosius privačius įžadus. Jam laimingai pavyko išvengti vokiečių arešto, dvejus su puse metų jis slapstėsi Juodšiliuose, prie Vilniaus. Ten parengė dar kelis mokslo darbus apie Dievo gailestingumą.

Pasitraukus vokiečiams apsigyveno Šv. Jono bažnyčios klebonijoje. Dėstė seminarijoje iki jos uždarymo 1945 m. Rengė tikybos kursus vienuolėms ir pasauliečiams. Užsiėmė ganytojiška veikla, net bandė evangelizuoti į Vilnių atvykstančius rusus. Ir toliau rūpinosi besikuriančia naujosios kongregacijos – Dievo gailestingumo tarnaičių – bendruomene, kuriai sukūrė konstituciją.

Kilus grėsmei dėl sovietų valdžios represijų, 1947 m. liepos mėn. paliko Vilnių ir išvyko į Balstogę. Čia ir toliau dirbo dvasinės seminarijos profesoriumi, panašiai kaip ir Vilniuje, užsiėmė ganytojo veikla, daugiausia koplyčioje Poleska g. 42.

Pirmiausia nenuilsdamas tęsė Dievo gailestingumo apaštališką veiklą: sakė pamokslus, dirbo mokslo darbą, skelbė vis naujus leidinius. Lydėjo Dievo gailestingumo tarnaičių bendruomenę, kuri palikusi Vilnių, prisiglaudė Myslibože, kur galutinai virto Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija, kuri patvirtinta 1955 m. vyskupo teise, o 2008 m. ir popiežiaus teise. Taip pat nepaliaudamas stengėsi, kad Bažnyčios vadovai įteisintų šventę ir pritartų kultui.

Nebuvo jam skirta sulaukti savo pastangų vaisių, bet iš šio pasaulio išėjo tikėdamas, kad jo siekiai galop išsipildys. Mirė 1975 m. Balstogėje. Netrukus Bažnyčios vadovai pamažu ėmė leisti populiarinti kultą ir 2000 m. Jonas Paulius II, kanonizuodamas seserį Faustiną, paskelbė Dievo gailestingumo šventę antrąjį Velykų sekmadienį. Kuklus kūrinys, prasidėjęs Vilniuje nuo šv. Faustinos ir pal. Mykolo, jų atsidavimu, kančia ir pal. Mykolo apaštališka veikla, pražydo visu gausumu ir teikia palaimintų vaisių viltį ateičiai. Uolus dvasininkas, ganytojas, kunigų auklėtojas, vienuolių seserų globėjas ir, svarbiausia, nenuilstantis Dievo gailestingumo apaštalas surinko ir savo gyvenimo šventumo derlių – 2008 m. Balstogėje buvo paskelbtas palaimintuoju. Ten pat, Dievo gailestingumo šventovėje, atgulė ir jo relikvijos.