Tekstas publikuotas Indijos jėzuitų žurnale JIVAN (2012 m. rugsėjis)

Kaip turėtume švęsti tikėjimo metus

Popiežiui paskelbus Tikėjimo metus, mano draugas kunigas iš Keralos (Indija) paprašė pasidalyti mintimis apie tikėjimą, kad jis galėtų padėti savo žmonėms šiuos metus prasmingai švęsti. Išsakytos mintys galbūt galėtų būti naudingos ir kitiems kunigams bei pasauliečiams. Štai mano laiškas jam.

Iškėlei man širdyje ilgai nešiotą klausimą. Tad mano atsakymas tegali būti praktiškas, kaip namo pamatas.

Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ką tiksliai suvokiame sakydami „tikėjimas“. Bijau, kad ne tik pasauliečiai, bet ir daugelis mūsų, kunigų, manome, jog pirminė tikėjimo išraiška yra apeigos, pirmiausia – priimti dogminių formulių rinkinį. Mūsų dvasininkams tai iš dalies patogu ir dėl to, kad dogmų rinkinį neįsigilinus nesunku priimti, o vien formaliai atliekant apeigas nereikia intelekto gelmės ar asmenybės vientisumo.

Tikėjimas yra asmeninis atsidavimas Tėvui, kurio meilė žmogui tokia didelė, kad jis atsiuntė mums savo Sūnų Jėzų. Tai atsidavimas Tėvui, kuris rūpinasi mumis, o ne mūsų einamomis pareigomis, laipsniais, turtais ir t. t.

Turime nuostabų Abraomo tikėjimo pavyzdį. Kalbėdamas apie Dievo planą, apaštalas Paulius sako, kad Abraomui buvo skirta tapti visų tikinčiųjų tikėjimo tėvu (plg. Rom 4, 11–12). Kitas tekstas nuostabiai aprašo Abraomo tikėjimą: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs (Žyd 11, 8). Tačiau Abraomas žinojo, kad Jahvė eina šalia, visą laiką laikydamas jo ranką.

Svarbus klausimas: ar mes – tiek pasauliečiai, tiek kunigai ir vyskupai – tikrai norime tokio Dievo mokinio tikėjimo? Jeigu taip, dėmesį turėtume skirti pirmiausia asmeninei maldai. O kokia yra mūsų, kunigų, asmeninė malda? Tik lūpomis kalbėti maldas dar nereiškia melstis. Tad pirmasis praktinis pasiūlymas kunigams – skirti daugiau laiko maldai, t. y. pabūti vienam su Tėvu, patirti Jo meilę. Daugelis kunigų šiandien nesimeldžia. Tai ne jų kaltė. Jiems pavesta atlikti apeigas ir administruoti institucijas. Daugelis jų labai rūpinasi savo parapija, mokykla ar vyskupija, bet ne per labiausiai Jėzaus Bažnyčia. Mano antrasis pasiūlymas – tai radikaliai, iš esmės peržiūrėti būsimųjų kunigų priėmimą į seminarijas ir jų rengimą. Ar mes tam pasiruošę? Ar mūsų vyskupai iš tikrųjų to nori? Turiu pagrindą sakyti, kad daugelis permainų bijo. Jeigu priimtume tokias kunigų rengimo programas, kurios jiems vėliau padėtų ugdyti krikščioniškomis dorybėmis pagrįstą tikinčiųjų gyvenimą ir rengtų žmones šiandienos iššūkiams, galbūt sumažėtų tinkamų kandidatų kunigystei. Tačiau jeigu turėsime gerų kunigų ir vyskupų, daugelis mūsų problemų bus išspręstos.

Mūsų tikėjimo matas – tai mūsų gebėjimas atlikti mums skirtą misiją. „Jūs – žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, [...] ji niekam nebetinka. [...] Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“ (Mt 5, 13–14). Kaip krikščionys, mes, kunigai, esame pašaukti ne tiek teikti žmonėms sakramentus ir didinti statistinių krikščionių skaičių, kiek juos evangelizuoti ir taip keisti mūsų visuomenę. Leiskite pateikti pavyzdį.

Lyginant Indijos valstijas, Keraloje krikščioniškų denominacijų daugiausia, čia didžiausias skaičius vyskupų, kunigų, vienuolių ir gerai išsilavinusių pasauliečių. Išskyrus Nagalandą, Keraloje krikščionių daugiausia. Bet ar galime sakyti, kad dėl krikščionių skaičiaus čia mažiau korupcijos, daugiau sąžiningumo ir doros viešojoje erdvėje? Ar galime sakyti, jog yra daugiau teisingumo vargšų atžvilgiu? Ar galime sakyti, kad čia labiau vertinama šeima, labiau paisoma seksualinės etikos? Ar galime sakyti, jog net iš apaštalo Tomo misijų save kildinantys Keralos krikščionys suvartoja mažiau gėrybių ir labiau rūpinasi vargstančiais? Kaip tik šie dalykai man yra autentiško tikėjimo ženklai.

Aš netikiu poveikiu brangių bažnyčių pastatų, pompastiškos liturgijos su fejerverkais ir garsiomis atlikėjų grupėmis, prabangių krikštynų ir Pirmosios komunijos švenčių, vestuvių ar kunigų šventimų puotų ir t. t. Kažkodėl apeigos, per kurias žmonės duoda neturto įžadą, kainuoja vis brangiau. Tai menkėjančio tikėjimo ženklai.

Dar didesnį nerimąm kelia tai, kad, pvz., Keraloje labai daug savižudybių ir daugiausia suvartojama alkoholio. Ar tai kaip nors siejasi su ten gyvenančiais krikščionimis? Tikiuosi, ne. Tačiau išlieka klausimas: kaip jų krikščioniškas tikėjimas paveikė šios valstijos žmonių gyvenimą?

Daugeliui kunigų ir vyskupų tikėjimo matas – tai žmonių dalyvavimas bažnyčiose organizuojamose pamaldose bei kituose renginiuose. Man atrodo, kad tai tėra geras pajamų šaltinis dvasininkams, o mums visiems – puiki proga pabėgti nuo tikro iššūkio būti krikščioniu šiandien. Tai viena priežasčių, kodėl mes gausiname įvairias maldingas praktikas, statome šventoves, organizuojame piligrimines keliones ir adoracijas, platiname žinias apie įvairius apsireiškimus, viešiname kraujuojančias ar verkiančias statulas ir kita. Tai taip pat viena priežasčių, kodėl mes stengėmės įtraukti tiek daug tarpininkų ir globėjų. Tai viena priežasčių, kodėl vienuolijos taip stengiasi, kad jų įkūrėjai būtų paskelbti šventaisiais. Miręs šventasis gali uždirbti daug daugiau nei gyvasis. Žinoma, savo tikėjimą mums reikia išreikšti ženklais bei simboliais. Tačiau taip dažnai pamirštamas slėpinys, kurį švenčiame, nes svarbesni tampa sakramentai ir įvairios sakramentalijos. Matydamas, kas vyksta Bažnyčioje, kaskart vis labiau įsitikinu, kad visa tai silpnina mūsų tikėjimą. Geriausiu atveju visi tie dalykai padeda mums gerai jaustis. Tačiau gerai jausdamiesi mes nebūtinai tampame gerais krikščionimis. Kai kurie kunigai ir vyskupai sako, jog to, ką anksčiau paminėjau, mums reikia, kad pamaitintume paprastų žmonių tikėjimą. Bijau, kad tikrasis paaiškinimas būtų mūsų prasta suaugusiųjų katechezė ir sielovada, paremta vien sielovadininko savybėmis ir gebėjimais.

Tačiau dar labiau jaudina tai, jog bijome suteikti daugiau galių pasauliečiams. Mes norime, kad jie ir toliau liktų „paprasti tikintieji“, kad nekeltų klausimų, kaip mes „vedame šou“, nes jeigu jie to paklaus, nežinosime, ką atsakyti. Mums, ganytojams, reikia įdėti daug daugiau triūso – tikrai ne paprasto darbelio, kuris pelnytų pigų populiarumą, o darbo, kurio iš tikrųjų reikia ir kuris iš tikrųjų yra sunkus. Šio darbo dalis – nuolatinės teologijos studijos. Be jų, mes, ganytojai, galime skleisti aklą tikėjimą, kuris savo ruožtu skatina fundamentalizmą. Siekdami brandaus tikėjimo, šiandien turime kelti klausimus apie daugelį dalykų, taip pat būti pasirengę atsakyti į klausimus, kuriuos kelia mūsų bičiuliai.

Tikėjimas yra kur kas daugiau nei gera savijauta. Tikėjimas į Jėzaus Kristaus Tėvą, tikėjimas, kuris palaikė Jėzų, tikėjimas, kuris jį nuvedė ant kryžiaus, iš tikrųjų nėra lengvas. Jėzų šis tikėjimas stiprino, kai jis daugelį valandų meldėsi vienas, vienas su Tėvu. Be gilios asmeninės maldos negali būti tikro tikėjimo augimo. Tačiau kalbėti maldas – dar nereiškia melstis. Kuo ilgesnės maldos, tuo mažiau meldiesi. Tikėjimo metais turėtume prašyti Jėzų: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip Tu meldeisi.“

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ