Markusas Roduneris. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

„Bernardinai.lt“, tęsdami projekto „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“ publikacijas, kviečia į pokalbį su šveicaru, gyvenančiu Lietuvoje, kalbos mokslų daktaru, vertėju, festivalio „Europos literatūros dienos“ organizatoriumi Markusu Roduneriu.

Kaip ir kada pasukote humanitarine kryptimi?

Iš tiesų sunku pasakyti, kada šis posūkis, kuris ūkininko sūnui gal, regis, ir ne toks natūralus, įvyko. Vienas iš tokio pasirinkimo lėmėjų buvo dabar mano tėvui priklausiančio ūkio savininkas ir kaimynas, teisininkas, kuris buvo didelis eruditas.

Kodėl susidomėjote lietuvių kalba? Turbūt buvo galimybių domėtis ir kitomis?

Visada domėjausi mažesnėmis kalbomis. Pavyzdžiui, jau paauglystėje pradėjau savarankiškai mokytis valų kalbos – ją iki šiol nelabai moku... Mokykloje teko mokytis prancūzų, lotynų ir senosios graikų kalbų – lankiau huminarinę gimnaziją Bazelyje. Anglų, rusų ir biblinės hebrajų taip pat mokiausi gimnazijoje, tačiau jos nebuvo privalomos. Tačiau kurį laiką svarsčiau galimybę studijuoti teologiją. Reformatų teologams būtina ir hebrajų kalba. Lietuvių kalbos mokiausi universitete – Berno (Šveicarija) aukštojoje mokykloje, be privalomos rusų ir kitų slavų kalbų, slavistikos studentai galėjo pasirinkti ir baltų kalbas – lietuvių bei latvių. Kadangi gretutinis mano studijų dalykas buvo lyginamoji-istorinė kalbotyra, lietuvių kalbos pasirinkimas taip pat atrodė natūralus. Be lietuvių, šioje sferoje dar domėjausi iranėnų ir gruzinų kalbomis.

Kodėl nusprendėte palikti Šveicariją ir įsikurti Lietuvoje? Ir ne bet kur, o Šiauliuose šiuo metu reziduojate? Nepabodo?

Gyventi į Lietuvą atvykau 1992-aisiais. Mane sužavėjo tuo metu vyraujanti draugiška atmosfera, taip pat didelės veiklos galimybės. Šveicarijoje tuomet erzino gana sustabarėjusi padėtis, kurioje dideli pokyčiai gana sunkiai įgyvendinami. Šiauliuose gyvenu nuo 2000 metų, prieš tai teko gyventi ir Vilniuje. Kadangi vis dar jaučiu nemažą erdvę veiklai, čia jaučiuosi gerai. Yra ir ekonominių priežasčių – čia gyvename pačiame centre, Vilniuje to negalėtume sau leisti. Ir per čia pragyventus metus šis miestas tapo savas, taip pat su šeima atsirado ir sėslumas.

Teko skaityti, kad mokate 14 kalbų. Kuri, be lietuvių ir tos, kuria kalbate Šveicarijoje, yra artimiausia?

Niekada nemėgau skaičiuoti mokamų kalbų. Tai ne kokios rungtynės. Ir laikui bėgant vienos kalbos lyg nuskęsta, kartais iš naujo kyla į paviršių, kartkartėmis atsiranda naujų. Yra tarp mokamų kalbų ir nemažai mirusių. Dar dėl arealinių kalbinių ryšių norėčiau išmokti estų ir suomių kalbas, dėl įdomios struktūros gal baskų ar kokią indėnų kalbą.

Turite galimybę stebėti lietuvius iš arti. Gal galima sužinoti, už ką mėgstate lietuvius (jei dar mėgstate)? Turbūt yra ir bruožų, kurių lietuviams trūksta?

Mėgstu lietuvius, tarkim, už jų lankstumą ir kartu pareigingumą – tai labai gelbsti organizuojant festivalius ar kitus renginius. Taip pat už savo tradicijų puoselėjimą. Nors pastarasis gali virsti ir savanorišku uždarumu, sustabarėjimu, kas ypač šiais laikais būna problemiška. Dar pastebiu, kad nemažai žmonių susikaustę bendraudami, ypač su „valdžia“, o pastaroji vis dar ne visai atsikratė valdiškumo, arogancijos.

Kokios buvo Jūsų mėgstamiausios knygos, autoriai anksčiau ir dabar?

Jaunystėje rijau mokslinę fantastiką – ji ir dabar man visai patinka, bet dabar labiau žiūriu filmus. Tarp autorių, kurių knygas kartkartėmis atsiverčiu, yra Francas Kafka, Borisas Vianas (jo „Dienų puta“ pagaliau išleista ir lietuviškai), iš poetų – gal Georgas Traklis, Paulas Celanas, Vladimiras Majakovskis, Velimiras Chlebnikovas, taip pat Čarlzas Bukovskis. Ir, žinoma, daugelis kitų...

Ar mėgstamą literatūrą skaitote originalo kalbomis?

Jei tą kalbą moku, visada bandau skaityti originalo kalba. Kartais pasiimu ir vertimą į vokiečių ar lietuvių kalbą – visada įdomu sužinoti, kaip kolegos išsprendžia rebusus, pasimokyti iš jų.

Kas iš lietuvių literatūros Jums kelia susižavėjimą, o kas mažiau? Ar yra rašytojų, poetų, kurių kūryba nuolat domitės?

Susižavėjimas yra labai subjektyvus jausmas. Kuo toliau, tuo mažiau tikiu „objektyviais“ literatūros vertinimo kriterijais. Iš lietuvių autorių mane labai sužavėjo Ričardo Gavelio romanai, ypač tie, kurie labiau siurrealistiniai. Dar patinka ir versti ar ketinami versti kūriniai kaip Balio Sruogos „Dievų miškas“ ar Jurgio Kunčino „Tūla“. Iš moterų rašytojų – nors manau, kad taip nebūtina skirstyti – Danutė Kalinauskaitė. Ir dar daug daugiau...

Bandau sekti kiek įmanoma daugiau lietuvių literatūros naujienų – dažnai dėl to nukenčia kitų literatūrų kūrinių skaitymas... Ir vertimų dabar daug, tai lietuvių aprėpti nespėju. Poezijos skaitau nedaug, bet labai vertinu Donaldą Kajoką, iš jau išėjusių Anapilin – Antaną Kalanavičių ar – kaip kontrastą – ir Praną Morkūną.

Organizuojate ir festivalį „Europos literatūros dienos“. Kodėl būtent Europos? Ką ta Europa Lietuvoje turėtų atspindėti ir ar atspindi?

Festivalio sumanymas yra siekis pamažu, kasmet kviečiant autorius iš vis kito Vakarų Europos regiono, abi puses vieną su kita iš arčiau susipažindinti per literatūrą, šiuo atveju – prozą. Esu skeptiškas bandymams kurti kažkokį įvaizdį. Tiesiog per skaitymus pristatome įvairių šalių autorius, ir tiek publika, tiek lietuvių autoriai patys susidaro savo nuomonę ar įspūdį apie „tą Europą“ ar jos dalį. Manau, kad vis dar esama pakankamai spragų dėl vienų žinių apie kitus – iš abiejų pusių. Kuo mažiau to liks, tuo labiau Europa iš žodinės virs faktine tikrove. Be to, kviečiant ir autorius iš šalių, kurios atsidūrė į rytus nuo ES, bandome prisidėti prie to, kad neatsirastų naujų sienų ar jos būtų kuo pralaidesnės.

Pereikime prie vertimų. Renkatės pats ar tiesiog sulaukiate pasiūlymo?

Esu laimingas, kad dažniausiai galiu rinktis pats. Nors jau kuris laikas būna ir pasiūlymų iš pačių autorių, leidyklų ar „Lietuviškų knygų“ ir panašių organizacijų.

Kokios charakterio savybės svarbiausios vertėjui? Ar derinate vertimą su autoriumi, jei tokia galimybė yra?

Gal nuoseklumas, disciplina – ypač verčiant prozą. Deja, ne visada pavyksta jų laikytis... Autoriams, žinoma, visada turiu klausimų, tačiau stengiuosi jų brangų laiką tausoti. Galutinį sprendimą dėl įvairių galimų vertimų variantų vis dėlto turi priimti ir už jį atsakyti vertėjas.

Ar per tą laiką, kurį praleidote Lietuvoje, pastebėjote teigiamų pokyčių Lietuvos politiniame, kultūriniame gyvenime? O neigiamų?

Politiniame gyvenime teigiama tai, kad, skirtingai nuo kai kurių kaimyninių šalių, demokratiniai rinkimai čia įsitvirtino. Mano galva, reikėtų tos demokratijos dar daugiau, ypač artinant „valdžią“ prie piliečio, ją decentralizuojant. Kai pilietis jausis galintis ką nors nulemti, jis galbūt taps ir aktyvesnis, pilietiškesnis. Ir tai savo ruožtu stiprintų valstybę. Nors dar esama gana daug nereikalingo paklusnumo, nenoro pačiam veikti. Ši savybė kartais jaučiama ir kultūriniame gyvenime, nors čia ji dėl kultūrinėje veikloje dalyvaujančios publikos gal mažiau paplitusi – ji dažnai išryškėja, kai kovojama dėl postų...

Priešpaskutinis klausimas, skirtas kasdienybei: kaip atrodo įprastinė M. Rodunerio diena?

Paprastai keliuosi nelabai anksti – labiau sekasi dirbti vakare ar net naktį. Tuomet tvyro absoliuti ramybė, kuri labiau leidžia susikaupti darbui.

Paskutinis klausimas: ką dabar verčiate? Kuo dabar gyvenate? Ko laukiate?

Vis daugiau mano laiko užima Ievos Simonaitytės „Viliaus Karaliaus“ vertimas į vokiečių kalbą. Žadu jį užbaigti per kitus metus. Dar yra dvi knygos, kurias dabar verčiu, tačiau nemėgstu įvardyti, kol tie leidiniai neišvydo dienos šviesos.

Kasdienybėje bandau rasti ir taip reikalingo laiko šeimai. Iš artimesnių įvykių laukių Kalėdų – laikas susimąstyti ir kartu džiaugtis. O kitais metais norėčiau tęsti ir festivalio almanachų užsienio kalbomis pristatymus, ir pradėti rengti dar vieną festivalį – jaunimo literatūros. Žinoma, jei viskas palankiai susiklostys.

Klausinėjo ir parengė Antanas Šimkus