Vladas Vitkauskas (g. 1953 m. gegužės 7 d. Viduklėje, Raseinių rajonas) – legendinis Lietuvos keliautojas, alpinistas, pirmasis iš Baltijos valstybių įkopęs ir iškėlęs nacionalinę vėliavą aukščiausio Žemės kalno – Everesto (8848 m, 1993 m. gegužės 10 d.) viršūnėje ir aukščiausiose visų žemynų viršukalnėse. Fotografas, aktyvus visuomenininkas, visuomenės švietėjas.

1975 m. baigė Kauno politechnikos institutą (dabartinį KTU) įgydamas elektroninės technikos inžinieriaus specialybę. Dirbo Vilniaus turistų klube, žurnalo „Lithuania in the World“ redakcijoje. Dabar  - kūrybiniu darbą.    

Įkopė ir pirmasis iškėlė tą pačią savo valstybės vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto – Eurazijoje, Makinlio (6194 m, 1994 m. birželio 12 d.) – Šiaurės Amerikoje, Aliaskoje; Vinsono (4897 m, 1994 m. gruodžio 5 d.) – Antarktidoje; Kilimandžaro (5895 m, 1995 m. vasario 5 d.) – Afrikoje; Kosciuškos (2228 m, 1995 m. lapkričio 2 d.) – Australijoje; Akonkagvos (6959 m, 1996 m. vasario 25 d.) – Pietų Amerikoje; taip pat Elbruso (5642 m, 1993 m. rugpjūčio 4 d.) – Kaukaze ir Monblano (4807 m, 1995 m. liepos 16 d.) – Alpėse. Pats organizavo savo kelionę prie Everesto, įsiregistravęs Nepalo moterų ekspedicijos fotografu. Į Everesto, Makinlio, Akonkagvos viršūnes kopė vienas. Organizavo pirmąsias lietuvių keliones į Makinlį, Kilimandžarą, Monblaną, Kosciuškos kalną. Surengė kultūrinę mokslinę ekspediciją „Ignotui Domeikai – 200“ į Čilę ir Andų kalnus (2002 m.), įkopė į aukščiausią Domeikos vardo kalnagūbrio viršūnę Donja Ines (5075 m) ir aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado (6893 m). Surengė pirmąją lietuvių ekspediciją „Baltistanas 2004“ į Karakorumo, Himalajų ir Hindukušo kalnynų rajonus Pakistane. Įkopė į beveik visas aukščiausias buvusios Tarybų Sąjungos viršukalnes, dalyvavo ir organizavo sudėtingus žygius į kalnus Kaukaze, Tian Šanyje, Altajuje, Sajanuose, Pamyre; su slidėmis – Chibinuose, Poliariniame Urale, į Beringo sąsiaurį.  

Pirmasis alpinistas, apdovanotas tarptautinio „Fair Play“ komiteto Garbės diplomu (1997 m.) – už dalyvavimą gelbėjant ir pargabenant žuvusios Nepalo moterų ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu kūną nuo Everesto.                                                

Vladas Vitkauskas yra 54 foto parodų autorius, tarptautinių fotografijos konkursų „World Wide Tour Photo ’99“ ir „Gyvos Žemės mintys“ (2003 m.) prizininkas.                                   Pelnė ne vieną respublikinį  apdovanojimą – tarp jų ir  I laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalį (1994 m.).                                                             V. Vitkauskas yra išleidęs per dešimt knygų. Vegetaras, aktyviai įsitraukęs į Lietuvos sveikuolių judėjimą.

Vladas Vitkauskas1.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Sąmoningai pašaukimo neieškojau. Abejojau ir klydau daug. Bet vedė lemtis, „Dievo pirštas“. Tik tas kelias pašaukimo link buvo labai neįprastas: beveik 25-eri metai per kalnus – iki aukščiausių visų žemynų viršukalnių.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Keičiamės mes, keičiasi mūsų autoritetai. Tačiau visą laiką – ir tėvų namuose, ir savarankiško gyvenimo kely labiausiai šildė Mama, dabar – Jos pavyzdys, atminimas. Tikrasis Mokytojas atsiranda, kai esi subrendęs ir pasirengęs priimti Jo išmintį. Tarsi skaisčiausią šviesulį menu monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jis timptelėjo mane už švarko rankovės po vieno Valstybės dienos minėjimo Vilniuje, Katedros aikštėje: „Norėčiau su tavim susipažinti“, – tarė. Susipažinimas Arkikatedros zakristijoje užtruko iki vakaro, o bendrystė tęsėsi iki monsinjoro išėjimo.

Gėriuosi paprastų žmonių suvokimu, dažnai – kaime, kurie primena vyskupo M. Valančiaus „Palangos Juzėje“ užrašytą seną liaudies išminties fragmentą: „Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis.“...

Su dukra Dalia ir sūnumi Vaidotu palydose į Tian Šanio kalnus. 2010 m., liepa. nuotrauka Arūno Matuko

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Įkvepia tikri ir prasmingi dalykai. Įkvėpimą gali išgyventi maldoje, gali ir ant kelmelio pamiškėje prisėdęs. Dažniausiai tai dalykai, kuriuos patiri siela, kurie egzistuoja ne žmogaus valia. „Žmogiškiausi“ – kūryba, muzika, meilė. Jie gimdo tai, ką neretai stebuklais vadiname. Sukonkretindami juos apribojame, vien pavienių „trupinių“ paberiame.

Labai pakylėja muzika. Menu simfoninės muzikos vakarą Kalėdų mėnesį Vilniaus filharmonijoje. Tąsyk klausyti trikdė galvoje šmėžuojanti mintis apie mano parengtą spausdinti fotografijų albumą, kuriam jau keli mėnesiai niekaip negalėjau tinkamo pavadinimo atrasti. Tuo metu orkestras užgrojo nuostabų A. Dvoržako koncertą. Dingtelėjo: „…tokia dieviška muzika, jeigu dabar nesugalvosiu – gero pavadinimo vėliau nebesumanysiu!“ Ir iškart galvoje atsirado net trys pavadinimai. Tinkamiausias atrodė pirmas „Aukščiau pasaulio viršukalnių / Above the Peaks of the World“. Nekeisčiau jo ir dabar, penkiolikai metų prabėgus.

Kino salėse retai lankausi. Nuostabiausių jausmų patyriau, berods, 2005-aisiais, žiūrėdamas „Migruojantys paukščiai II: imperatoriaus kelionė“. Vienu metu išgyvenau ir pasaulio didybę, ir sukrečiančią dramą, ir šviesiausią meilės romaną, ir giliausią dieviškumą...

Autografai Skirsnemunės pagrindinės mokyklos jaunimui. 2003 m., vasaris. Jono Dilio nuotrauka

 Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Pasikartosiu: jaunimas – mūsų ateitis. Yra įvairaus, kaip ir visuomenė, kurioje jis bręsta. Žaviuosi jaunųjų talentais ir polėkiais. Jaunimas sugeba nepalyginamai geriau prisitaikyti įvairiausių pokyčių griūtyse, panaudoti gyvenime naujas galimybes. Deja, jauniems žmonėms labai nelengva atsirinkti tikrąsias vertybes reklamos ir iškreiptų veidrodžių pasaulyje.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Informacinių technologijų įtaka per daug akivaizdi, kad dar komentuočiau. Bet ji ir labai prieštaringa. Socialiniais tinklais naudojuosi minimaliai, stengiuosi kiek įmanoma daugiau gyventi mums duotoje būtyje.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Išlaikyti savo tapatybę tai – būti savimi. Tik tuomet ir pats geriausiai gyvenime jautiesi, ir greta tavęs esantieji. Tai galioja ir dėl krašto, kuriame gimei, augai. Tai suvokiau po svarbiausių savo kelionių, ekspedicijų į visus žemynus. Buvau daugelyje vietų, „rojaus kampeliais“ vadinamų, ne vienoje būčiau galėjęs likti ir sočiai gyventi. Bet nenusakomas jausmas, kuris verčia kai kuriuos paukščius beveik pusę Žemės apskristi, kad grįžtų į senas lizdavietes, žuvis – vandenynus perplaukti, kad iki gimtojo upelio, teikia didžiausią palaimą tik savame krašte. Didžiųjų išmėginimų valandomis, kopiant į aukščiausias viršukalnes, tas nematomas ryšys su savuoju kraštu, gimtinės jausmas teikė stiprybės, tikėjimo ir prasmės. Jį liudija kopimo į  aukščiausią  Žemėje – Everestą (8848 m)  dienoraštyje įrašytos eilutės:

Vienas – palapinėje, maršrute, ledokrityje, mintyse. Užtai kaip gerai jaučiu ryšį su man artimais žmonėmis ir kaip niekuomet iki šiol – su Lietuva. Jaučiu ją, mano Žemę.

Nepaprastai gražiai atrodė Lietuvos trispalvė, išsiskleidusi juodame dangaus gelmės fone aukščiau Himalajų. Tiesiog kūnu jaučiau, kaip ji siejo mane su Tėvyne, su žmonėmis, kurie man padėjo, rūpinosi namuose ir laukė sugrįžtant. Galvojau apie artimuosius, apie savo vaikus.

Vilniaus žemaičių vedami keliautojai ir alpinistai žygiuoja iš Medininkų pilies į Lietuvos „viršūnę“ – Aukštojo kalną, pirmojo lietuvio įkopimo į Everestą dešimtmečiui pažymėti. 2003 m., gegužė. Virginijos Valuckienės nuotrauka

 Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Bendrystė. Patirti ją, išgyventi. O įvairiausiuose reikaluose – patikimumas. Juk ne be reikalo sakoma: „Su juo ne/eičiau viena virve susirišęs.“

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Jų be galo daug – neišvardyčiau. Tačiau visus vaikystės ir mokyklos metų prisiminimus jungia mintis, kad tada gyvenimas ir patirtieji įspūdžiai buvo be galo tikri. Pirma Mamos dovanota knyga per gimtadienį septynmečiui – „Pasaulio pasakos“, kurią net į pievas su savimi nešdavausi, karvių ganyti eidamas. Be ledinių maudynių neapsiėję žiemos žygiai pilnai neužšąlančio Apusino upelio ledais ir tada nesuvoktos grėsmės „dreifai“ ant ledo lyčių pavasario polaidžiuose. Paauglio darbai lygiai su suaugusiaisiais. Naktiniai žygiai į šokius kaimyninėse apylinkėse, sykiais, ne mažiau rizikingi, negu žaidimai su karo metų sprogmenimis.

Šviesiausiais išliko šeimos šventės, giminių susibūrimai, Velykos, Kalėdos ir, žinoma, Kūčių vakaras…

„Laiptai į dangų.“ Aukštą ledo sieną šešių kilometrų aukštyje Khumbu ledokrityje Himalajuose kopėjai įveikia su specialiai parengtų metalinių kopėčių pagalba. Vlado Vitkausko nuotrauka

 Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinų grandinę?

Mums duotoji, dovanotoji Būtis yra harmoninga. Visada turime laisvę, jeigu renkamės pagal jos dėsnius. Žmonių sugalvotų taisyklių pasaulyje pasirinkimai dažnai būna sudėtingi. Tačiau renkamės patys ir patys atsakome už sprendimus, nuo kurių priklauso, kas man gyvenime patinka ir kas ne. Todėl kai man savi dalykai nepatinka, pirmiausia galvoju, ką ne taip padariau /pasirinkau/, po to – ką turėčiau pakeisti. Galvoju, kad mūsų sprendimus labiausiai lemia pasirinktos vertybės. Prisimenu gamtininkę mokslininkę Onutę Grigaitę, kuri septynerius metus atsisakė mėgstamo botanikės darbo, kad galėtų rūpintis globos netekusiais vaikais. Jų likimas botanikei tada buvo svarbesnis negu laikina asmeninė sėkmė. Sunkus ir sudėtingas užsiėmimas, atrodytų, savanoriška tremtis suteikė, anot pačios Onutės, daug džiaugsmo ir laimės.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Tikiu.

Vienas įsimintiniausių įvykių atsitiko 1989-aisiais, įkopus į aukščiausią buvusioje Sovietų Sąjungoje – Komunizmo (7495 m; iki 1962 m. – Stalino, nuo 1998 m. – Ismailo Samani) viršūnę. Besileidžiant, dar aukščiau septynių kilometrų ribos, nuo alpinistinio bato nusmuko metalinės nagės. Ant stačios ledo sienos greitis pagavo taip staigiai, kad pabandžius užsilaikyti ledkirčiu, jis kaipmat išlėkė iš rankų. Kita koja užklivęs už ledo gūbrio išlėkiau į orą, „tarsi katapulta iš naikintuvo kabinos“ – dingtelėjo. Vėl lėkiau šlaitu, dangus ir žemė susimaišė, kristi iki lygesnės ledyno vietos – daugiau negu kilometras. Likti gyvam – jokios vilties, galvoje buvo ramu. Bet perštėjo mintys širdyje, išgyvenau, kad palieku savo mažus vaikus, kai jiems esu dar labai reikalingas. Jaučiausi kaltas. Netikėtai atsipeikėjau šlaito  įdubėlėje įsikirtęs į sniegą rankomis. Kaip tai pasisekė, negalėjau suvokti, o ir dabar norėdamas nieko panašaus negalėčiau padaryti. Per tris paras, viena koja atsiremdamas, palapinėje laukusių bičiulių prižiūrimas, sugebėjau nusileisti iki bazinės stovyklos 4200 m aukštyje. Visą tą laiką ir iki grįžimo į namus galvojau, kaip toks stebuklas įvykti galėjo. Po poros savaičių supratau, patikėjau, kad mane išgelbėjo intuityvi atgaila – mintys apie paliekamus vaikus.