Suvalkų sutarties derybos 1920 m. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Tarpukariu Lietuva galėjo atgauti lenkų užimtą Vilniaus kraštą, tačiau už tai būtume sumokėję itin artima sąjunga su Lenkija ekonomikos, užsienio reikalų ir gynybos srityse. Tokios buvo derybinės gairės Tautų Sąjungoje, su kuriomis mūsų delegatai iš esmės sutiko. Vis dėlto Lenkijai tokios sąlygos netiko. Jie taip pat atsisakė Lietuvos siūlymų spręsti situaciją Pastoviajame Tarptautinio Teisingumo Teisme.

Istorija prasidėjo dar 1920 m., kai po pasirašytos Suvalkų sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos, pastaroji pripažino lietuvių teisę į Vilniaus kraštą. Nepaisant to, praėjus vos keletui dienų lenkų generolas Liucjanas Želigovskis surengė žygį į Vilnių ir jį užėmė. Lenkija L. Želigovskį formaliai pasmerkė, tvirtinama, jog jis tai atliko be vyriausybės žinios, tačiau, nors nesiėmė jokių tolesnių žingsnių, jiems pavyko įtikinti užsienio diplomatus, jog L. Želigovskis yra maištininkas. Vilniaus kraštas de facto tapo Lenkijos dalimi.

Kadangi sutarties pasirašymą stebėjo Tautų Sąjungos atstovai, jie pradėjo ieškoti situacijos sprendimo būdų. Lenkai Vilniaus krašte norėjo surengti rinkimus jau 1921 m., tačiau sutiko juos atidėti bei leisti Tautų Sąjungai tarpininkauti derybose.

Lenkijos kariuomenės sekimo punktas prie Mikališkių. 1921 m. Šaltinis: Vytauto Didžiojo karo muziejus

Plebiscito organizavimas

Pirmiausias Briuselyje vykusiame Tautų Sąjungos posėdyje priimtas siūlymas buvo Vilniaus krašte surengti plebiscitą – vietos gyventojų balsavimą dėl regiono ateities. Jis būtų surengtas dešimtyje apylinkių, kuriose balsavimui vadovautų trys TS delegatai bei po vieną atstovą iš Lietuvos ir Lenkijos, o iš viso prireiktų daugiau kaip 1000 žmonių. Prisidėti buvo pasirengusios Prancūzijos bei Belgijos vyriausybės. Suskaičiavus rezultatus, jie būtų buvę paskelbti komisijos sukviestame gyventojų susirinkime. Toks sprendimas būtų leidęs apylinkes su lietuvių dauguma priskirti Lietuvai, o kitas – Lenkijai. Pabrėžta, jog dėl falsifikavimo grėsmės siūlyta atrinkti tik jau kitų plebiscitų organizavimo patirtį turinčius asmenis.

Įdomu, jog Lietuva pageidavo kartu plebiscitą rengti ir Seinų bei Punsko vietovėse, tačiau tai nesiderino su Tautų Sąjungos Tarybos norais.

Pagal organizacijos priimtą rezoliuciją, plebiscito metu iš krašto turėtų pasitraukti ar nusiginkluoti Lietuvos, Lenkijos ir L. Želigovskio kareiviai. Lenkija sutiko su balsavimo idėja, tačiau reikalavo, kad jis būtų rengiamas lenkų administracijos. Baiminantis, jog tuomet būtų klastojami rezultatai, Tautų Sąjunga pasiūlė alternatyvą – dvišales derybas sprendžiant Vilniaus krašto likimą, kuriose tarpininkavo belgas Paulas Hymansas.

Paulo Hymanso vadovaujamos derybos

P. Hymansas pasiūlė Vilniaus kraštą priskirti Lietuvai, tačiau jam suteikti plačias autonomines teises, įskaitant įstatymų vykdomąją ir leidžiamąją valdžią, teisę skirti valdininkus bei rinkti savo armiją. Tarpininkas siūlymą modeliavo pagal Šveicarijos pavyzdį – siūlė sritis vadinti kantonais. Be to, jo nuomone, lenkų kalba turėjo tapti valstybine visoje šalyje, o abiejų valstybių atstovai sudarytų Užsienio reikalų tarybą, kartu spręstų, ar pradėti karinius veiksmus. Negana to, būtų sukurta ekonominė sąjunga užtikrinanti laisvą produktų judėjimą, lenkams būtų suteiktas laisvas priėjimas prie Klaipėdos uosto. Šalys turėjo tapti savotišku junginiu, kurį nuo federacijos skiria „tik žingsnis“.

Paulas Hymansas. Šaltinis: Kongreso biblioteka (JAV).

Toks projektas verčia susimąstyti, ar tuometinių užsienio diplomatų akimis Lietuva buvo matoma kaip suverenią ateitį turinti valstybė, ar nuo Lenkijos stipriai priklausoma provincija.

Žinoma, Lietuvos delegacijos derybinė pozicija buvo kitokia, ir P. Hymanso projektas buvo nepriimtas. Lietuva kategoriškai atmetė galimybę įvesti lenkų kalbą kaip valstybinę visoje šalyje, argumentuojant mažu lenkų skaičiumi kitose valstybės dalyse. Tačiau diplomatai sutiko su Vilniaus autonominio Seimo įkūrimu, bendro Užsienio reikalų sekretoriatu, kuris būtų siūlęs bendras šios politikos srities gaires, bei ekonomine sąjunga, net svarstant bendrą valiutos įvedimą. Krašto apsaugoje lietuviai neprieštaravo valstybių karinės gynybos sutarčiai, tačiau pabrėžė, kad šalys turi išlaikyti laisvą apsisprendimą dėl įsitraukimo į karinius veiksmus. Galimam Vilniaus Seimui prašant, Lietuva paliko galimybę krašte įvesti lenkų kalbą. Nors, anot lietuvių, Lenkijai suteikta teisė naudotis Klaipėdos uostu pažeistų Maskvos sutartį, kuria Rusija ir Lietuva sutarė viena kitos karo metu neleisti priešams naudotis tokiais tranzitiniais taškais, ši sąlyga galimame susitarime su lenkais buvo palikta.

Jei T. Sąjungai pavyktų Hymanso pasiūlymu per mūsų valdžią suderinti Lietuvą su Lenkija, tai tuo žingsniu būtų Santarvės Valstybių pripažinta kuriam laikui Didžioji Lenkija, o drauge ir jos imperializmas su militarizmu. Kaip praėjusį kartą pažymėjome, nepriklausoma Lietuva „de facto“ išnyktų iš tarptautinio bendravimo. Ji su Lenkija besudarytų vieną Rzeczpospolitą. Kauno Seimas ir jo vyriausybė pavirstų provincijos valdžią, kuri tik per Centrinę Lietuvos Seimą, per Delegacijas ir Tarybas galėtų pritapti į Lenkijos sukiojamą politikos vairą. Visa Lietuva pamatys esanti apleista vakarų Europos ir paaukota Lenkijai. Niekas iš jos nebesitikės Santarvės Valstybių teisybe.“

Antanas Smetona, „Lietuvos balsas“, 1921 rugsėjo 20-21 d.

Akivaizdu, jog tuometinė valdžia dėl Vilniaus krašto buvo pasirengusi suteikti gana nemažų nuolaidų. Turint omenyje, jog iki 1921 m. Lietuvos nepriklausomybę pripažino nedidelis skaičius valstybių, tokia lietuvių derybinė pozicija atrodo mažų mažiausiai rizikinga, nepaisant to, jog Lietuva ir kitos Baltijos šalys tuo metu jau buvo priimtos į Tautų Sąjungą. Ar Sekretoriatas, ekonominė ir karinė sąjunga būtų turėjusi realių bendro darbo vaisių, ar tiesiog būtų tapę simboliniais dariniais, galima tik spėlioti.

Sprendžiant iš to, jog galų gale susitarimas nebuvo pasiektas, akivaizdu, jog lenkai labiau linko prie pastarojo varianto. Nepavykus susitarti, per 1921 m. rugsėjį Tautų Sąjunga priėmė rezoliuciją, palaikančią P. Hymanso projektą, tačiau be šalių susitarimo praktinis jos įgyvendinimas neprasidėjo. Užsienio šalys buvo gana kritiškos tiek Lietuvos, tiek Lenkijos atžvilgiu dėl jų nenoro derybose rasti sprendimą. Per posėdį dar aštriau pasisakė tik britų atstovas Arthuras Balfouras, pareiškęs, jog „Lenkija neparodo mažiausio noro priimti šitą sprendimą“ bei paminėjo, jog yra ne toks kategoriškas Lietuvos atžvilgiu.

Amerikos lietuvių laikraštis „Draugas“ taip įvertino Želigovskio armijos žygį į Vilniaus kraštą.

Vidurio Lietuvos rinkimai

Po šio sprendimo Lenkija pati nusprendė 1922 m. sausį Vilniaus krašte surengti rinkimus ir lenkų organizacijos Vilniaus Seime užsitikrino absoliučią daugumą.

Anot Lietuvos Informacijos Biuro Didžiojoje Britanijoje, prieš rinkimus vietinė populiacija buvo terorizuojama, į Lietuvos teritoriją iš Vilniaus krašto bėgo Lietuvos ir Lenkijos inteligentija, o lenkų administracija surengė pasų reformą. Kiekvienas gyventojas, kuris nesutiko pristatyti savęs kaip Lenkijos ar Vidurio Lietuvos piliečio, buvo pripažintas užsieniečiu, ir jam buvo atimtos politinės teisės. Be to, nebuvo nė vieno nepriklausomo politinio sąrašo, o patys rinkimai buvo klastojami. Dėl to didelė dalis lietuvių, baltarusių ir žydų rinkimus boikotavo. Nors galima abejoti informacijos šaltinio objektyvumu, rinkimus stebėjęs Tautų Sąjungos atstovas prancūzas Pierre'as Chardigny taip pat pareiškė, jog rinkimai nebuvo surengti sąžiningai.

Lietuvos protestams rezoliucijomis pritarė ir Tautų Sąjungos Taryba, pareikšdama, jog plebiscitą galima surengti tik su Konferencijos prezidento sutikimu, tačiau Lenkija nekreipė dėmesio į šiuos sprendimus. Prieš pirmąją iš šių rezoliucijų, Lietuva pasiūlė atitraukti L. Želigovskio karius ir vėl pradėti derybas, tačiau lenkai nesutiko. Lenkija taip pat atsisakė lietuvių siūlymo leisti situaciją išspręsti Pastoviajam Tarptautinio Teisingumo Teismui (PCIJ).

1922 m. kovo 24 d. Vidurio Lietuva prisijungė prie Lenkijos, o 1923 m. Lenkijos valstybės vadovas Jozefas Pilsudskis neoficialiai pareiškė, jog L. Želigovskis veikė pagal jo nurodymus. Tais pačiais metais Vilniaus krašto inkorporavimą pripažino ir Tautų Sąjunga. Nors 1931 m. PICJ L.Želigovskio veiksmus 1920 m. įvardijo kaip „okupaciją“, tai nieko nepakeitė.

Civilizuoto ir taikaus sprendimo Vilniaus krašto klausimu pasiekti nepavyko net tarpininkaujant tarptautinėms organizacijoms. Jau po poros metų nuo Tautų Sąjungos sukūrimo, nesant jokių sprendimo įgyvendinimo būdų, jai teko likti pasyviai Vilniaus krašto aneksijos liudininkei. Lietuva Vilnių susigrąžinti sugebėjo tik 1939 m.

Karolis Jankus yra tarptautinės ekonomikos teisės magistrantūros studentas Warwick‘o universitete (Jungtinė Karalystė), tyrinėjantis Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų istoriją.