Kartą teko girdėti sakant: „Graži kaip Lenkija.“ Sakantysis nė kiek neabejojo, kad suprasiu jo žodžius teisingai, ir valiūkiškai pamerkė akį. Mandagiai nutylėjau, nenorėdamas griauti jo iliuzijos, o pats sau mintijau, jog paradokso čia nėra, Lenkija iš tiesų tokia, tik mes to grožio nepastebime, nes, kaip ir Vokietiją, keliaudami į Vakarus, dažnai pravažiuojame naktį.

Gausybė įspūdingų dalykų puošia mūsų kaimynę ir daro ją ypatingą, pradedant Gdansko architektūra, baigiant Krokuvos žavesiu ar Zakopanės regiono savitumais, tačiau šį kartą norėtųsi atkreipti dėmesį ne į istorinį paveldą, bet į kai kuriuos šiandien Lenkijoje vykstančius procesus, kurie turėtų daryti įspūdį ir griauti pas mus įsigalėjusius stereotipus.

Lenkų miestai ir kaimai netvarkingi, keliai prasti, o žmonės neturi skonio – neskoninga tiek apranga, tiek elgesys: rengiasi jie ryškiai, šneka garsiai, kalba daug ir mažai daro. Sutikite, toks lenkų tautinio charakterio stereotipas nesvetimas. Vis dėlto tikrovėje viskas nepalyginti įvairiau, ir nusiėmęs netikusius akinius, gali pamatyti dalykų, kurie lietuviams kol kas tėra gražus siekinys.

Viešosios erdvės apleistumas (prie jos priskirčiau ir namų fasadus) nėra vien tik estetinė problema, bet visų pirma socialinė. Ji parodo, kas vyksta mūsų galvose ir kas vyksta tarp mūsų.

Keliaujantysis per Lenkiją dienos metu turbūt pastebės, jog dauguma daugiabučių namų ten renovuoti. Procesas prasidėjo dar 1988 metais. Tuomet, siekdama paskatinti renovaciją, vyriausybė priėmė sprendimą panaikinti dotacijas už šilumą mažas pajamas gaunantiems asmenims (sic!), mat pastebėta, kad tokia parama menkina jų motyvaciją prisidėti prie renovacijos.

Per 20 metų, nuo 1992-ųjų, Lenkijoje renovuota apie 70 proc. visų daugiabučių namų (plg. Čekijoje ir Slovakijoje – 80 proc., Lietuvoje 2 proc.). Šilumos suvartojimas juose sumažėjo perpus, o patys dailesnių namų gyventojai ėmė vaduotis iš nehumaniško gyvenamojo ploto, „komiblokų“, stigmos.

Užėjęs į vidutinio Lenkijos daugiabučio laiptinę, taip pat būsi nustebintas. Tai, kas pas mus būtų laikoma tvarkinga laiptine, pas „apsileidėlius“ lenkus yra daugiau ar mažiau norma. Nieko tose laiptinėse ypatingo, viskas paprasta, tačiau ten nepajusite to nusiaubtumo ir dykumos jausmo, ištinkančio užėjus į daugumą Lietuvos daugiabučių laiptinių.

Priešingai, švarios sienos ir švarios grindys, tvarkingos pašto dėžutės, lemputės (degančios) su gaubtais ir nuvalyti vidaus durų stiklai – ar reikia daugiau? Yra Lenkijoje ir kitokio gyvenamojo ploto pavyzdžių, apleisto bei nusiaubto, tačiau susidaro įspūdis, nepalyginti mažiau, ir gyvena jame žemesnės socialinės klasės arba išvis jokiai klasei nepriklausantys asmenys.

Mintis parašyti šia tema kilo apsilankius viename iš Vilniaus bendrabučių, įsikūrusių ant Tauro kalno. Funkcionalizmo stiliaus, pastatytas tarpukariu, kadaise šis statinys buvo Naujamiesčio pažiba. Net šiandien, praėjus 80 metų, atidesnis dar pastebės buvusių šlovės likučių. Beje, tarpukariu šiame name gyveno ir Žygimanto Augusto gimnazijoje mokęsis Česlovas Milošas.

Šiandien šiame, kaip rašoma Vilniaus butų registre, „mišrios paskirties pastate“ – dykuma. Kaip ir daugelyje kitų – tik čia ji ryškenė dėl buvusios pastato šlovės. Galite patys spręsti iš nuotraukų. Kadangi teko ilgėliau pamindžikuoti laiptinėje, perskaičiau visus užrašus ant kalėjimo spalvomis nudažytų sienų: nuo jų liejosi smurtas, sumišęs su studentiška, girta išmintimi.

Ar šiame pastate gyvena probleminiai asmenys? Ne. Ar šis pastatas stovi probleminiame rajone? Ne. Priešingai, prestižiniame. Šiame name, kiek man žinoma, gyvena daug gražių šeimų su vaikais ir kūrybingų studentų. Būtent ši informacija paskatino dar kartą savęs (ir jūsų) paklausti, kodėl mes, save gerbiantys, modernūs žmonės, leidžiame sau gyventi tokiomis sąlygomis?

Antropologijoje vartojama tokia sąvoka „home blindness“ – ar tik nebus tai vienas tikslesnių paaiškinimų? Galbūt mes iš tiesų nematome, kokia aplinka mus supa? Antraip mūsų savigarba (juk išsilavinę ir pasaulio matę) neleistų taip gyventi. Mūsų normalios laiptinės labai dažnai panašios į tas, kuriose svečiose šalyse gyvena probleminiai žmonės: narkomanai, alkoholikai.

Viešosios erdvės apleistumas (prie jos priskirčiau ir namų fasadus) nėra vien tik estetinė problema, bet visų pirma socialinė. Ji parodo, kas vyksta mūsų galvose ir kas vyksta tarp mūsų. Apleistas fasadas nėra vien tik apleistas fasadas, apleista laiptinė nėra vien tik apleista laiptinė – tai ir mūsų abejingumo aplinkai, bejėgiškumo (sistemos ir asmeninio) bei solidarumo stokos simbolis.

Daug ką galima paaiškinti istoriškai. Kad ir kokiomis nelengvomis sąlygomis gyveno Lenkija ir kitos „liaudies respublikos“ po karo, Lietuvai ir kitoms sovietinėms respublikoms nepasisekė daug labiau. Pasibaigus dainuojančioms revoliucijoms, sunkiai galėjome patikėti, kaip sunku mums veikti kartu, iki kokio lygmens režimas sunaikino asmeninę iniciatyvą ir norą keistis.

Kita vertus, praėjo 22 metai ir visą laiką apeliuoti į sovietmetį turėtų tapti nebeskoninga. Dauguma žmonių yra aplankę įvairias svečias šalis, matę visokių grožybių: ir jaukių namukų su nedideliais langiukais, papuoštais užuolaidėlėmis bei gėlytėmis, ir modernių namų: šviesių, erdvių, minimalistinių. Esama būklė turėtų užgauti mūsų ambicijas.

Dabar gali išgirsti teigiant, jog Lietuva turinti surasti tinkamą pavyzdį, į kurį galėtų lygiuotis. Tokiu pavyzdžiu nurodoma „kaimyninė“ Skandinavija, esą tai mūsų ateitis. O aš sakyčiau, kad būtų gerai, jei tam tikrose socialinio gyvenimo srityse mes taptume panašūs nors į istoriškai ir kultūriškai mums artimas Lenkiją, Čekiją ar Slovakiją.

Šių šalių sėkmė (nors jų piliečiams taip turbūt neatrodo – iš arčiau matyti daugiau trūkumų) teikia drąsos, kad ir mums pavyks įveikus sisteminį bei asmeninį bejėgiškumą susitvarkyti nors kai kurias sritis. Kad mums nereikėtų eiti į darbą kalėjimo spalvomis nudažytais koridoriais, leistis nuniokotu liftu su išpieštu falu, pro stiklainį su vandeniu pilną nuorūkų prie laukujų durų.

Nuotraukos: Zenekos