Siūlome prisiminti keletą gražiausių M. Vainilaičio eilėraščių apie žiemą, pirmąjį sniegą ir pūgą...

Pirmoji pūga

Retai saulutė pasirodo,

Retai išsipina kasas.

Balta pūga už balto sodo

Suvėlė pakeles visas.

 

Sumaišė pusnį, atsiduso,

Nurūko pagiriu ūma.

Senam sode ant kiškio ūso

Iš džiaugsmo virpa tyluma.

 

Nedrįsta keltis šaltas vėjas, –

Gulės, atrodo, ir gulės...

Sustingo sniegas palengvėjęs

Ant viršunėlės obelės.

 

Ramiai susigūžė po langu

Karvelis margu snapeliu.

Ilgai žiūriu į tylų dangų,

Į tylią žemę ir tyliu.

M. Vainilaitis. Spalvoti nykštukai. – Vilnius, 1986. P60


Sninga

Ant lauko, ant bėgančio kelio,

Ant žalio zylutės pūkelio,

Ant sodų, miškelių šėmų,

Ant mano ir tavo namų

Nuo ryto lig vakaro sninga.

 

Nuo ryto lig vakaro sninga.

Atrodo, šiaurys aveles

Į žydras dangaus pieveles

Atvarė ir vilnas jų purto.

Ir va – iš buriuko užburto

Nuo ryto lig vakaro sninga.

M. Vainilaitis. Spalvoti nykštukai. – Vilnius, 1986. P62


Šalčio miegas

Kartais, eidamas per sniegą,

Šaltis ima ir užmiega.

 

Šaltis miega – oras šyla.

Pūgos atlekia per šilą.

 

Ant ledinio šalčio maišo

Žemę naršo, dangų maišo.

 

Sumaišytų mus visus,

Bet senelis – krust ūsus.

 

Leduku užkloja balą,

Ir lauke smagiai pašąla.

M. Vainilaitis. Spalvoti nykštukai. – Vilnius, 1986. P67