Tuo metu Trušo láika Gita iš siaubo pašiauštais gaurais puldinėja pirmyn atgal ir nerimastingai loja. Tigras kažkur netoli – nors žmonės jo nemato, šuniui jo buvimas apčiuopiamai, beveik nepakeliamai juntamas. Bet ir žmonės jaučia netoliese esant kažkokią keistą jėgą, kažką didesnio nei jų pačių baimė. Jie dairosi aplink, tiksliai nė nežinodami, kur žiūrėti. Vyrai visiškai priblokšti to, ką neseniai išvydo, ir jiems sunku atskirti gresiantį pavojų nuo jau užvaldžiusio siaubo.“

Iš Johno Vaillanto knygos „Tigras: keršto ir išlikimo istorija“

Ką tik lietuvių kalba pasirodžiusioje Kanados rašytojo Johno Vaillanto knygoje „Tigras: keršto ir išlikimo istorija“ (iš anglų k. vertė Jurga Grunskienė) jos autorius pasakoja bauginamą, dėmesį prikaustančią tikrą istoriją apie žmones, gyvenančius ir mirštančius šalia tigrų. Ši istorija vargu ar primena įprastus jūsų skaitinius. Knygoje rasite daug informacijos apie amūrinius tigrus (šiuo metu jų išlikę tik apie 400), apie laukinį Primorės regioną Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, šio krašto miškus ir vietos gyventojus. Šioje istorijoje svarbiausia ir įspūdingiausia: koks mūsų santykis su didžiaisiais plėšrūnais, kaip žmonės sugeba gyventi šalia jų, koks būtų gyvenimas, jeigu žinotumėte, kad jūsų kieme slankioja tigras, ką darytumėte, jeigu staiga dingtų jūsų šuo? Ar esame pakankamai išmintingi, tolerantiški ir užjaučiantys, kad pajėgtume taikiai sugyventi šioje planetoje?

2010-ieji buvo Tigro metai. Jie atėjo ir praėjo. Žinoma, 2010-ieji parodė, kad yra nemažai žmonių, kuriems rūpi šie didingi gyvūnai, ar tai būtų Pasaulio banko vadovai, ar buvę ministrai pirmininkai, ar žvaigždės, ar milijonai paprastų piliečių. Tigro įvaizdis pasaulyje turi daugybę pavidalų. Nuo „Frosted Flakes“ pusryčių dribsnių iki Tigerio Woodso (garsaus golfo žaidėjo Eldricko Tonto slapyvardis). Nepamirškime ir farmacijos – pavadinimas „Viagra“ yra kilęs iš sanskrito žodžio vyaghra, reiškiančio tigrą. Kaip matote, netikri tigrai klesti, o laukiniai tigrai iš kūno ir kraujo sparčiai nyksta.

Tigras: keršto ir išlikimo istorija“ – daugiau nei knyga apie tigrą. Kaip sužinojote šią nepaprastą istoriją ir kas pastūmėjo ją aprašyti knygoje?

2005 m. režisierius Sasha Snow sukūrė valandos trukmės dokumentinį filmą apie įvykius, kuriuos vėliau aprašiau savo knygoje. Šis daug apdovanojimų pelnęs filmas vadinosi „Conflict Tiger“, aš jį pamačiau „Banff Mountain“ festivalyje. Istorija mane sudomino nuo pat pirmųjų kadrų. Niekaip negalėjau išmesti iš galvos filmo, o grįžęs namo iš karto paskambinau režisieriui. Mudu su Sasha Snow dirbame skirtingose sferose, skirtinguose žemynuose, bet paaiškėjo, kad mums rūpi tie patys dalykai. Iškart atradome bendrų interesų, jis mane įtikino pačiam nuvykti į Rusiją.

Pokalbis su Sasha Snow mane suintrigavo ne mažiau nei pats filmas, be to, liko neatsakytų klausimų. Norėjau daugiau sužinoti apie brakonierių Markovą – deja, kaip žinote, jis neišgyveno. Bet liko jo šeima, draugai, daug smalsumą kurstančių detalių, norėjau daugiau sužinoti ir apie kitas tigro aukas. Knietėjo susipažinti ir su inspektoriumi Jurijumi Trušu, žmogumi, kuris tyrė nusikaltimus gamtai ir kuris pats buvo įtrauktas į įvykių sūkurį.

Norėjau perprasti tigro elgesį, jo keistą, šiurpią jauseną, bauginamą sugebėjimą tarsi įsiurbti kulkas, puoselėti pagiežą, jo akivaizdų polinkį rinktis pavojingiausius priešininkus. Man buvo įdomu, kas tokį žvėrį gena į priekį spaudžiant arktiniam šalčiui ir išsiaiškinti aplinkybes, nulėmusias tragiškus įvykius.

Vienas labiausiai įsidėmėtinų momentų jūsų knygoje – mintis, kad tigras iš anksto apgalvojo Vladimiro Markovo užpuolimą...

Vienas patraukliausių ir kartu šiurpiausių šios istorijos elementų – kryptingi tigro veiksmai siekiant nužudyti Vladimirą Markovą, bedarbį medkirtį ir brakonierių, šovusį į tigrą ir jį sužeidusį. Kadangi Markovas šovė iš nedidelio atstumo, tigras galėjo jį atpažinti ir susekti, – tą jis ir padarė. Aptikęs Markovo trobelę, tigras ją tyrinėjo ir neįtikėtinai sistemingai gadino Markovo daiktus – tyrėjai vėliau tai įrašė į vaizdo juostą. Markovas bandė pabėgti, bet tigras jo laukė – tykojo kaip koks samdomas žudikas, kol brakonierius buvo priverstas grįžti namo. Nors vyras buvo ginkluotas ir viskam pasiruošęs, plėšrūnas buvo greitesnis. Jis puolė ir sudraskė Markovą prie pat trobelės durų. Taip viskas prasidėjo...

Savo knygoje plėtojate mintį, kad tigras protingas, bet ir stengiatės atskleisti Umwelto koncepciją. Šiuo atveju Umweltas apima Primorės kraštovaizdį, taigą ir jos žmonės. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šią koncepciją?

Umweltas – daugiau nei prieš šimtmetį atsiradęs terminas. Jį įvedė estų psichologas Jakobas von Uexküllis, kurį dabar laikome vienu iš etologijos, kitaip – elgesio ekologijos, pradininkų. Etologija – labai jauna biologijos mokslo šaka, tirianti gyvūnų elgesį. J. Uexküllis rašė: „Visų pirma aplink kiekvieną gyvą padarą savo vaizduotėje turime tarsi išpūsti muilo burbulą, kuris atitiktų savitą jo pasaulį, būtų pripildytas tik jam būdingo suvokimo. Jeigu mes patys įžengtume į tokį burbulą, visa, kas atrodo pažįstama, pasikeistų.“ Šį burbulą Uexküllis pavadino „Umwelt”, vokiečių kalbos žodžiu, kuriuo įvardijo kiekvieno tiriamo gyvūno subjektyvų, tik jį supantį pasaulį. Atskirų individų umweltai egzistuoja kartu su umgebungu – tai terminas, kurį Uexküllis vartojo nusakydamas objektyvią aplinką, vietą, kuri egzistuoja tik teoriškai ir kurios nė vienas iš mūsų negalime iš tikrųjų pažinti, nes esame apriboti savo pačių umweltų. Man umweltas ir umgebungas suteikė tam tikrą rėmą, padėjusį tirti ir aprašyti gyvūnų patirtį, o tai ir yra viena svarbiausių „Tigro“ temų.

Jei bandytume įsivaizduoti tobulą amūrinių tigrų ir jų gyvenamojo arealo prižiūrėtoją ir gynėją laukinėje gamtoje, tai tas žmogus būtų Jurijus Trušas. Kaip jūs jį apibūdintumėte? Turbūt jeigu pasaulyje būtų daugiau tokių žmonių, daugiau politikų remtų tokius žmones, laukinės gamtos apsaugos reikalai smarkiai pajudėtų į priekį?

Dešimtajame dešimtmetyje Jurijus Trušas vadovavo operatyvininkų būriui, kuris priklausė vienam iš šešių inspekcijos „Tigras“ padalinių, įkurtų tirti nusikaltimus, susijusius su tigrais, ir spręsti dėl jų kylančias problemas. J. Trušas – vienas drąsiausių ir labiausiai įkvepiančių žmonių, kokių man yra tekę sutikti. Knygos padėkoje rašiau: „Kasdieniame gyvenime Trušas įkūnija tiesą, kad tikėjimas – tai fizinis veiksmas.“ Būtent tokio tikėjimo ir veiksmo derinio, drąsos ir nenuilstamo atsidavimo reikia, kad apgintume tuos, kuriuos mylime. Trušas ne kartą rizikavo gyvybe gindamas tigrus, jų grobį ir žmones, kurie taikiai dalijasi su tigrais ta pačia teritorija ir juos gerbia. Yra ir daugiau tokių žmonių kaip jis, bet jie – retenybė. Kad ir kokie tvirti būtų mūsų įsitikinimai, nedaugelis sutiktų paaukoti savo gyvybę dėl kitų, o ypač dėl gyvūnų. Jurijus Trušas – puikus pavyzdys, kokie mes turėtume būti ir ką turėtume daryti, kad sustabdytume mūsų planetą užliejusią naikinimo bangą.

Rašant negrožines knygas būtini išsamūs tyrimai ir nuodugnus temos pažinimas. Kartais pasitaiko, kad dėl įtempto darbo ar jo specifikos aprašomas veikėjas tampa kone rašytojo dalimi. Kaip Jus paveikė kūrybinis procesas?

Pirmiausia – ir svarbiausia – knygos kūrimo procesas padėjo man geriau pažinti tigrus ir apskritai gyvūnus. Kad galėčiau parašyti knygą, turėjau daug ko išmokti (turėjau puikių mokytojų) ir įsigilinti į umwelto koncepciją. Ši patirtis mane išmokė, kad užuojauta kitam – nepaisant rūšies, tautybės ir kt.– svarbiausia mūsų išlikimo sąlyga, nekalbant apie tokios patirties teikiamą džiaugsmą.

Vienas labiausiai mane sujaudinusių dalykų – žmonių, kuriuos labiausiai palietė tie įvykiai, dosnumas. Tigro išpuoliai visiems laikams pakeitė jų gyvenimus, daugelio – į blogąją pusę. Nepaisant nelaimės ir beviltiško skurdo, išgyvenusieji kvietė mus į savo namus ir gyvenimus, dalijosi tuo, ką turėjo – arbata, kukliu valgiu, labai asmeniška informacija. Ši patirtis privertė mane gerokai griežčiau vertinti save ir savo norus.

Su kokiomis tigrais besirūpinančiomis ir padėtį Primorės regione prižiūrinčiomis organizacijomis bendradarbiavote?

Be visiems žinomų didžiųjų organizacijų, tokių kaip Pasaulinis laukinės gamtos fondas („The World Wildlife Fund“) ir „Panthera“ – Primorės regione efektyviai veikia kelios mažytės organizacijos, kurios stengiasi užtikrinti amūriniams tigrams saugesnę ateitį ir pagerinti jų gyvenimo sąlygas. Daugiau informacijos apie šias organizacijas ir galimybę jas paremti rasite tinklalapyje www.thetigerbook.com.

Tigras“ – tai istorija apie didžiausią katę pasaulyje, atkeršijusią savo skriaudikams. Tigrai – gražūs, įspūdingi gyvūnai, bet jų susidūrimai su žmonėmis ir naminiais gyvuliais dažnai išprovokuoja konfliktus, kurie kartais baigiasi tragiškai. Kodėl valdžia turėtų gelbėti šiuos plėšrūnus?

Vienas svarbiausių valdymo principų – prižiūrėti ir rūpintis kitais. Tai reiškia – išmintingai ir geraširdiškai ginti ir globoti gamtą ir gyvus padarus. Šiais laikais išsaugoti didžiuosius plėšrūnus – ypatingas iššūkis, iš dalies todėl, kad dar visai neseniai apsiginti nuo plėšrūnų buvo ne mažiau svarbu nei susirasti pastogę ir apsirūpinti maistu. Iki šiol mūsų sąmonėje gludi baimė, gal net neapykanta gyvūnams, galintiems mus nužudyti. Tačiau su jais kovoti mums gerai sekėsi, kad kai kuriems kadaise mus gąsdinusiems plėšrūnams dabar reikalinga apsauga. Tai kaina, kurią privalome sumokėti už savo sėkmę. Leopardų ir amūrinių tigrų populiacija yra pasiekusi kritinę ribą, jos ateitis – mūsų rankose. Svarbu suprasti, kad tokie plėšrūnai į mus kėsinasi ne savo noru. Susidūrimai su žmonėmis visada signalizuoja apie trūkumą, liguistumą: viena vertus, gyvūno arba žmogaus, kita vertus – visos ekosistemos. Jeigu suteiksime gyvūnams pakankamai erdvės ir galimybę susimedžioti sau grobį, jie mielai laikysis atokiau nuo žmonių. Šiais laikai plėšrūnų areale gyvenantys žmonės kartu yra skurdžiausi, pažeidžiamiausi visuomenės nariai, ir valdžios pareiga padėti šiems žmonėms, mėginantiems sugyventi su keliais likusiais plėšrūnais. Geriausias būdas – užtikrinti, kad plėšrūnų gyvenamasis arealas liktų nepaliestas, kaip ir jų medžiojamų gyvūnų. Šviesuoliškas rūpinimasis kitais atlieka lemiamą vaidmenį kuriant bendrą ekosistemos gerovę, svarbią kiekvieno išlikimui.

Pagal Mongbay.com pasirodžiusį straipsnį parengė Jūratė Dzermeikaitė