Kai grįžusi sakiau, kad svarstau parašyti apie Izraelyje matytus gyvūnus, į mane žiūrėjo kiek įtariai. Keista, bet vis neapleidžia šiek tiek gluminantis jausmas, jog gyvūnai pasako viską apie žmogų, kad žmogus prie savo gyvūnų nuogas. Gal todėl taip įsiminė tingiai oficialioje krikšto vietoje po Jordaną plaukiojančių, persisotinusių šamų vaizdinys. Ir netgi tas faktas, kad tie šamai niekieno, todėl visų, kurie šalia jų atsiranda: tų, kurie nufotografuoja, įmeta duonos, įkiša pirštą į vandenį ar netgi nepastebi.

Po dienos Jeruzalėje jau visai sutemus atvažiavom nakvoti į Alonei Abba, tamplierių įkurtą gyvenvietę kažkur Izraelyje (geriau apibūdinti nemoku). Ši vieta man taip ir liko nakties vieta, nors vėliau sekė trys rytai ir dienos šviesa. Dabar atrodo, kad kai kuriose vietose diena apgaudinėja, nuslepia, atima. Bent jau ten. Reikėtų viską pamatyti ir naktį.

Nelabai žinau, kaip tokius dalykus papasakoti, bet atrodė, tarsi magiškai būčiau patekusi į mėlyną, seną, matyt, jau pamestą ar kažkokiu būdu dingusią Bibliją vaikams, kurioje, pasirodo, kvepia ir skamba kaip mano kaime vaikystėje. Arba į kažkurią Manno knygą. Bet ne, tikriausiai visai ne taip.

Po alyvmedžiu čiurleno mažas akmeninis fontanas, o pro perkarusias juodas palmių viršūnes matėsi žvaigždės. Kvepėjo mėšlu ir šienu. Buvo jau vėlu, mes išsikraustėm daiktus ir rodės, kad jau seniai metas gulti, kai atbėgo Viltė ir kvatodama pareiškė, kad KĄ TIK LAIKĖ AVĮ. Už viešbučio stovėjo didelis avių aptvaras. Dešinėje ganėsi žirgai ir pakelta ore stovėjo vištidė.

Vidury nakties rusvoje tamsoje, kurios minkštumą tik išryškino blausi lempų šviesa, šmėkščiojo žmonių siluetai. Mes buvom kažkur, lyg aukštai kalnuose, lyg dauboj, nes iš šonų mus supo tamsios, minkštos nakties kalvos. Girdėjosi tylūs balsai ir juokas, kažkokia atgaiva, visi vaikščiojo dideliais žingsniais, vis užversdami galvas į spindintį dangų. Kiekvienas norėjo paliesti avį. Prie avių aptvaro degė lempa, o kampe buvo pastatytas mažas tranzistorius, negalėjai suprasti, užmirštas, ar su tikslu, kad avys girdėtų nežinia iš kur čia, vidury kaimo, nusileidusią psichodelišką simfoninę muziką. Net priėjau ir prikišau arčiau ausį.

Vilna ir mėšlu kvepiančios avys po palmėmis, kažkur Žemutinėje Galilėjoje.

*

Kiekvieną naktį kalbėjom iki paryčių. Gaidžiai pradėdavo giedoti jau apie pirmą, gal dėl to, kad taip anksti sutemsta. Vieną naktį sėdėjom ir kalbėjomės lauke. Iš gretimo ūkio-namų, kur tamsiame kieme apšviesdama vaikų žaislų siluetus degdavo lempa, be garso atbėgo pora šunelių. Tie šuneliai buvo tokio dydžio, kai dar gali paimti ant kelių. Tamsaus trumpo plauko, juodomis akimis. Sėdėjo šalia ant kėdės, kišo savo šlapias nosis ir primygtinai žiūrėjo į akis, paskui taip pat be garso pranyko lyg pasivaidenę.

Regis, beveik niekas ir nepasikeitė, tik atsirado į judesį reaguojančios šviesos. Todėl vištos dabar sėdi lyg kokioj šviesdėžėj ar vitrinoj, o avių aptvare vis užsidega šviesa, o tada vėl porai minučių užtemsta. Avys nuolat bruzda.

Palaidiems šunims liko tamsa.

*

Nežinau, kurią dieną, gal jau pačią pirmą, sužinojom, kad čia Galilėjos Betliejus, tikrasis Betliejus. Šitai įsidėmėjo visi. Gal todėl, kad vieta spinduliavo kažkokį stebuklą, kažkokią šildančią paslaptį daug stipriau už visas šventoves, kuriose lankėmės.

Keista, bet dabar supratau, kad iš ten, nors nakvojom tris naktis, neparsivežiau nė vieno daiktelio. Šiaip prisiraškiau eukaliptų, levandų, apelsinų lapų, citrinų, mandarinų, kriauklelių, kankorėžių-skulptūrų, vijoklių, net geltonai žydinčią mimozos medžio šaką, kurią paskui sugebėjau kažkur pamesti, ir daugybę kitų mažų daiktelių, taip, kad net buvo nejauku eiti pro muitinę, bet Alonei Abba daiktus pamiršau. Pamiršau rinkti.

*

Priešpaskutinę dieną, kai po nuovargio ir lengvo nejautros periodo, jau buvo sugrįžę pojūčiai ir jausmai, o gal tiesiog supratau, kad viskas iš tiesų baigsis, tarsi sugrįžau į pradžią. Iš ryto važiavom per Judėjos dykumą.

Prisimenu, sustojom apžvalgos aikštelėje. Atrodė, lyg atsidūrus filme Few of Us arba mėnulio krateriuose (lyg būtum koks ateivis, svetimkūnis). Kažkas pastebėjo, kad pasirodo, pasaulyje yra tokių vietų, kur nesimato horizonto. Smėlio spalvos akmenuoti švytintys kalnai ir tarpekliai, iš Jeruzalės atitekančio lietaus išgraužta aštri vaga, daugiau nieko, tik stūksantys akmenynai, kalnų sienos ir bokštai, pavienės šiukšlės. Kai apsisuki ratu, net žemė susiūbuoja po kojom.

Oras buvo tvankus, baltas, lyg materiali šiluma, molis, kurį gali lipdyti pirštais. Šalikelėje ant ištiestos skaros rikiavosi papuošalai, o šalia, ant žemės, buvo įsitaisęs spalvingais rūbais ir papuošalais išpuoštas kupranugaris. Beveik norisi sakyti įsitaisęs lotoso poza. Galėjai nusifotografuoti už penkis šekelius ant jo šito beprotiško peizažo fone. Atrodė kažkaip absurdiškai, regis, kupranugaris irgi tai suprato, ir net daugiau. Žinojau, kad kupranugariai pasižymi ypatingo ilgio ir tankumo blakstienomis, bet tik tada pamačiau, kad jie dar ir šypsosi apykvaile, gluminančia šypsena, jų toks snukis(?). 


Prieš tai, o gal po to sustojom prie tūkstančių metų senumo Jericho miesto ir Palestinos sienos. Izraelio pusėje, šiukšlinoje dykvietėje, nežinia kieno kam ir kodėl vaikščiojo keturi asiliukai – du dideli ir du jaunikliai. Bandžiau prie jų prieiti, paliesti. Jie buvo jaukūs, bet žinojo ribą – trys žingsniai Taip ir vaikščiojom, išlaikydami tą atstumą.*

*

Atrodo, tą dieną važiavom ir važiavom; net spėjo pasikeisti metų laikas. Prieš tai kažkas pasakojo apie minas. Sakė, reikia keturiasdešimt penkių kilogramų svorio, kad mina sprogtų. Sakė, kad beprasmiška bandyti išminuoti kai kuriuos ruožus. Šalikelės buvo aptvertos, nukabintos geltonais minų ženklais, toliau – vien smėlynai ir pavieniai smėlio spalvos pastatų griuvėsiai, lyg šventyklos, lyg statulos. Staiga pro langą pamačiau minų lauku bėgančią antilopę.

gali būti tęsinys

Nuotraukos Viltės Bražiūnaitės