EPA nuotrauka

Tibetas – tas tylusis, pasak L. Donskio, pasaulio sąžinės egzaminas – jau kelerius pastaruosius metus liepsnoja tiesiogine to žodžio prasme. Skaitytojams siūlome oficialaus kreipimosi, kurį parengė Centrinės Tibeto administracijos išeivijoje – Kashag‘o – vadovas ir pasaulietinis Tibeto lyderis dr. Lobsang Sangay Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga, tekstą.

Šis kreipimasis atkreipia dėmesį ir į tą faktą, kad prieš 23-ejus metus Dalai Lama buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Ta pačia, kuri šiandien skiriama labai vangiai į Tibeto tragediją reaguojančiai Europos Sąjungai.

Į lietuvių kalbą tekstą išvertė Gintaras Dručkus.

Šiandien minime Nobelio taikos premijos skyrimo Jo Šventenybei Dalai Lamai 23-iąsias ir Tarptautinės žmogaus teisių dienos 64-ąsias metines (teksto originalas paskelbtas gruodžio 10 dieną). Šia svarbia proga Kashagas (Centrinė Tibeto administracija išeivijoje – G.D.) reiškia savo pagarbą Jo Šventenybei Dalai Lamai ir siunčia šilčiausius sveikinimus visiems tibetiečiams, mūsų bičiuliams ir geros valios žmonėms visame pasaulyje.

1989-aisiais skirdamas Nobelio taikos premiją Jo Šventenybei Dalai Lamai Norvegijos Nobelio komitetas išreiškė paramą Jo Šventenybės laikysenai, nepritarimui prievartai ir taikių sprendimų, grindžiamų pakantumu bei tarpusavio pagarba, paieškai. Per visus 23-ejus metus po Nobelio taikos premijos skyrimo Jo Šventenybė savo laikysena pasiekė tokias gelmes, kad jo vardas tapo atjautos ir neprievartos sinonimu. Tibetiečiams neįtikėtinai pasisekė, kad jų lyderis Jo Šventenybė XIV Dalai Lama yra tokia garbi asmenybė.

Naudodamiesi tokia proga norime išreikšti savo susirūpinimą ir atkreipti dėmesį į Tibetą apėmusią krizę. Su begaliniu liūdesiu turiu pažymėti, kad nuo 2009-ųjų Tibete susidegino jau 92 tibetiečiai. 2011 metais Tibete susidegino 12 asmenų, 2012-aisiais – jau 79. Vien per šių metų lapkritį susidegino 28 asmenys (rengiant šį tekstą spaudai pasiekė informacija, kad susidegino dar viena tibetietė – 16-metė mergina. – G.D.). 79 iš jų mirė. Susideginimai, prasidėję budriai saugomuose vienuolynuose, išplito visuose etniniuose Tibeto regionuose (Amd‘o, Kham‘o ir U-Tsang‘o), įskaitant ir Tibeto sostinę Lhasą. Tarp susideginusiųjų – klajokliai, studentai ir visai paprasti tibetiečiai, protestuodami prieš jų atžvilgiu vykdomą Kinijos politiką, savo noru ryžęsi skausmingai ugninei aukai.

Tragiški įvykiai Tibete niekais paverčia Kinijos vyriausybės pastangas pademonstruoti, kokie tibetiečiai Tibete yra laimingi ir patenkinti. Nepaisydami nesutaikomų prieštaravimų, ištisus dešimtmečius Tibete gyvenantys tibetiečiai nesutinka su tokiomis pastangomis ir reiškia savo nepritarimą tūkstančiais įvairiausių taikių būdų ir priemonių. Po audringojo praėjusiojo amžiaus 7-ojo dešimtmečio, nuo 1987-ųjų rugsėjo iki 1989-ųjų gegužės, kai Lhasoje ir aplinkiniuose Tibeto regionuose pliūptelėjo plataus masto taikių protestų banga, Tibeto vardas vėl atsidūrė pirmuosiuose žiniasklaidos naujienų puslapiuose. Kinijos saugumo tarnybos į tai atsakė įvesdami mirties bausmę ir išvarydami iš Tibeto užsienio turistus bei žurnalistus.

Vėliau, 2006-aisiais, tibetiečiai nusimetė išgąsdintų žvėrelių kailius ir pasaulis tapo liudininku labai gausių tibetiečių sambūrių, kurių metu į laužus buvo simboliškai metami žvėrių kailiai. Kinijos valdžiai nepatiko tokie tibetiečių solidarumo sambūriai, į kuriuos ji sureagavo dar vienu represijų protrūkiu. Kinijos saugumas netoleravo netgi tibetiečių bandymų viešai džiaugtis JAV Kongreso sprendimu 2007-aisiais apdovanoti Jo Šventenybę Dalai Lamą Auksiniu JAV Kongreso medaliu. Tais pačiais metais klajoklis tibetietis Rungye Adak‘as buvo nubaustas aštuoneriems metams kalėjimo, nes viešai pasisakė už tai, kad Jo Šventenybei Dalai Lamai būtų leista sugrįžti į Tibetą. Griežtų bausmių sulaukė ir kiti tibetiečiai.

2008-ieji išsiskyrė didžiausiais per visą okupacijos laikotarpį neramumais. Tūkstančiai tibetiečių, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, protestavo prieš Kinijos vykdomą jų atžvilgiu šiurkščios prievartos politiką. Šie įvykiai, vykę Pekino olimpinių žaidynių fone, nepraėjo be pasekmių ir pačiai olimpiadai.

Pastaruoju metu Tibete, be susideginimų, išplito ir kitokios protesto bei solidarumo formos. Tūkstančiai tibetiečių studentų Rebkong‘e ir Chabcha‘oje, šiaurės rytų Tibete, išėjo į gatves reikalaudami išsaugoti tibetiečių kalbą ir užtikrinti jai lygias teises su kitomis kalbomis. Įvairiose Tibeto vietose buvo protestuojama prieš Kinijos valdžios pastangas pakeisti upių tėkmę ir vykdyti kalnakasybos darbus, dėl kurių iš savo gimtųjų vietų masiškai iškeldinami tibetiečiai. Drąsiai solidarizuodamiesi su susideginančiaisiais, tibetiečiai mokytojai, valdininkai, rašytojai, vienuoliai ir verslininkai šių metų lapkričio 26 dieną pradėjo trijų dienų bado streiką Lhasoje, Drakgo, Jomda, Dzachukha, Tridu, Serthar, Silinmg, Karze ir Chengdu Kinijos Sichuan‘io provincijoje. Kita galinga protesto forma – akcija „švęsk Lhakar‘ą“, kai kiekvieną trečiadienį tūkstančiai tibetiečių renkasi į formalius ar neformalius sambūrius, kurių metu pabrėžia savo tautinį tapatumą: dėvi tautinius drabužius, valgo nacionalinius patiekalus, kalba tibetiečių kalba ir kitaip pabrėžia savo tautiškumą.

Susideginimai yra tąsa nuoseklaus, nepertraukiamo ir taikaus tibetiečių pasipriešinimo Tibeto okupacijai ir priespaudai išraiška. Tačiau tai rodo, kad tibetiečių patiriamas sielvartas ir pasipiktinimas įgauna pasireiškimo formas, o uždaras nelemtas „protesto-represijų“ ratas įgauna pasipildo nauju dėmeniu ir tampa „protesto-represijų-dar stipresnio protesto“ ratu. Kashag‘as (Centrinė Tibeto administracija išeivijoje) laikosi nuomonės, kad atsakomybė už susideginimus ir apskritai dabartinę situaciją Tibete tenka čia vykdomoms politinėms bei religinėms represijoms, ekonominei marginalizacijai, socialinei diskriminacijai, kultūrinei asimiliacijai ir gamtos aplinkos niokojimui bei jų vykdytojams.

Nepaisant nuolatinių Centrinės Tibeto administracijos kreipimųsi susilaikyti nuo tokių drastiškų protesto formų, kokie yra susideginimai, jie nesiliauja. Tibetiečiai visuotinai reikalauja leisti Jo Šventenybei Dalai Lamai grįžti į Tėvynę ir laisvės. Tai yra didžioji Tibeto tautos viltis. Tiems iš mūsų, kurie gyvename laisvėje, tenka atsakomybė ir pareiga padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad tibetiečių reikalavimai taptų tikrove. Mūsų šventa pareiga, kad pasaulis išgirstų susideginančiųjų ir kitų protestuotojų šauksmą.

Suprantama – Kinijos komunistų partija dėl susideginimų apkaltino Tibeto vadovus išeivijoje. Tačiau Jo Šventenybei Dalai Lamai ir Centrinei Tibeto administracijai metami kaltinimai tėra apgailėtinas bandymas maskuoti savo nesėkmingas pastangas visus tuos daugiau kaip 50 metų trunkančios okupacijos metų įgyti tibetiečių prielankumą. Tai taip pat atskleidžia Pekino dviveidiškumą, kai, užuot naudojus teisėtas priemones, pasitelkiama klasta ir apgaulė.

Savo 2012 metų kovo 10 dienos pareiškime paraginau visus tibetiečius ir jų bičiulius paskelbti 2012-uosius Lobizmo už Tibetą metais. Sprendžiant pagal rezultatus, pasiektus tibetiečių ir Tibeto rėmimo grupių  nuoširdžiomis pastangomis ir atsidavimu, ši akcija buvo sėkminga, kadangi sulaukėme mus remiančių oficialių pareiškimų iš daugelio šalių. Tai – Europos Sąjungos (ES), Prancūzijos, Italijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų parlamentų ir kongreso priimtos rezoliucijos; Australijos, Brazilijos, Kanados, ES, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Indijos, Pietų Afrikos respublikos ir kitų šalių parlamentų paskelbti pareiškimai.

Centrinė Tibeto administracija reiškia nuoširdžią padėką Jungtinėms Tautoms ir daugelio šalių vyriausybėms bei parlamentams už jų rodomą susirūpinimą tolydžio blogėjančia situacija Tibete.

JT Žmogaus teisių vyriausioji komisarė Navi Pillay neseniai paskelbė precedento neturintį kreipimąsi į Kinijos vadovus, raginantį nedelsiant reaguoti į tibetiečių tautai daromas skriaudas. Lapkričio 2 dieną ji pareiškė, kad „neįmanoma užtikrinti Tibete socialinio stabilumo žiauriomis saugumo priemonėmis ir žmogaus teisių pažeidinėjimais“. Ponia Pillay paragino Kinijos vyriausybę „rimtai apsvarstyti rekomendacijas, kurias jai pateikė įvairios tarptautinės žmogaus teisių institucijos ir atsižvelgti į nepriklausomų JT žmogaus teisių ekspertų išvadas“.

 Su džiaugsmu sutikome JAV ambasadorių Kinijoje Gary Lock‘ą, kuris rugsėjo pabaigoje lankėsi Tibete. Jis primygtinai ragino Kinijos vadovybę „susitikti su Tibeto tautos atstovais ir peržiūrėti ligšiolinę politiką, privedusią prie persekiojimų, priespaudos ir susideginimų.“

Lapkričio 21-ąją Vokietijos vyriausiasis žmogaus teisių komisaras paragino Kinijos vyriausybę pakeisti savo politiką ir įsileisti į Tibetą tarptautinius stebėtojus. Lapkričio 27-ąją Prancūzijos Senatas priėmė kreipimąsi į Europos Sąjungą, raginantį, kad neseniai paskirtas specialusis ES įgaliotinis žmogaus teisėms pagal savo kompetenciją prioritetą skirtų Tibetui.

Aukščiau paminėti įvairių vyriausybių ir institucijų veiksmai yra sveikintini pozityvūs žingsniai. Užsienio šalių vyriausybes, palaikančias santykius su Kinija, raginame pripažinti, kad padėtis Tibete blogėja. Raginame jas, kaip ir visą tarptautinę bendruomenę, imtis pastangų, idant krizė Tibete būtų išspręsta. Jeigu Pekinas nori, kad liautųsi susideginimai, jis turi nutraukti represijas tibetiečių atžvilgiu. Centrinė Tibeto administracija patvirtina savo nusistatymą nuosekliai laikytis Vidurio kelio politikos ir siekia atnaujinti dialogą tarp Pekino ir Dharamsalos, idant būtų pasiektas susitarimas dėl Tibeto. Atsakomybė dėl Tibeto krizės ir jos sprendimo paieškų tenka Kinijos vyriausybei.

Vertindami paramą, kurios susilaukiame iš savo bičiulių kinų ir kinių NVO, esančių už Kinijos ribų, mes liekame sutrikę ir nusiminę dėl didelės Kinijos gyventojų dalies abejingumo Tibeto tautos kančioms. Ypač tai pasakytina apie Kinijos intelektualus bei visuomenės veikėjus. Tibetiečių kova nėra nukreipta nei prieš Kiniją, nei prieš Kinijos žmones. Viskas, ko tibetiečiai siekia, – tai laisvė ir esminė autonomija, kaip tai nustatyta Kinijos konstitucijoje. Raginu mūsų brolius ir seseris kinus paremti Tibeto tautos siekius.

Pasinaudodami sėkmingos lobistinės veiklos 2012-aisiais vaisiais paverskime 2013-uosius solidarumo su Tibetu kampanijos metais. Raginu visas Tibeto asociacijas, Tibeto rėmimo grupes, tarptautines NVO, visus žmones, neišskiriant jų pagal jų tikėjimą, visus, įsipareigojusius tiesai, tęsti lobistinę veiklą Tibeto tautos labui šalių vyriausybėse ir parlamentuose. Organizuoti akcijas ir viešus renginius pasaulio sostinėse ir didžiuosiuose miestuose. Kreipkitės į Kinijos vyriausybę, kad į Tibetą įsileistų užsienio žurnalistus. Žurnalas „Times“ įvertino susideginimus kaip šykščiausiai nušviestus 2011-ųjų įvykius. Raginkime juos domėtis Tibeto įvykiais ir nušviesti juos spaudoje.

Paskelbkime kiekvienų metų gegužės 17-ąją Solidarumo su Tibetu diena. Tą dieną 1995-aisiais šešerių metų amžiaus berniukas – Gendhun Choeky Nyima, kurį Jo Šventenybė Dalai Lama pripažino 11-uoju Panchen Lama, Kinijos valdžios buvo įkalintas ir nuo tos dienos jo daugiau niekas nematė.

2013 metų sausio 30–vasario 2 dienomis Naujajame Delyje (Indija) Centrinė Tibeto administracija ir Tibeto parlamentas išeivijoje bendrai rengs solidarumo mitingus ir akcijas, kuriose dalyvaus Tibeto parlamentarai ir įvairių tibetiečių bendruomenių atstovai.

Centrinė Tibeto administracija reiškia neblėstantį dėkingumą Indijos žmonėms ir vyriausybei už jų kilniadvasiškumą, svetingumą ir ilgametę paramą tibetiečiams pabėgėliams. Visų tibetiečių vardu gilų dėkingumą reiškiame ir savo seniems bei naujai įgytiems bičiuliams visame pasaulyje. Jūsų balsu išreikšta parama mums reikalinga kaip niekada anksčiau.

Mūsų broliai ir seserys Tibete – esame su jumis kiekviename žingsnyje. Trys esminiai principai – vienybės, išradingumo  ir pasitikėjimo savimi nuves mus į tikslą – išvysti Jo Šventenybę Dalai Lamą, sugrįžtantį į Tibetą, ir atgauti laisvę tibetiečiams.

Centrinė Tibeto administracija ir aš kartu su visais Tibeto žmonėmis linkime Jo Šventenybei Dalai Lamai geros sveikatos ir visų Jo troškimų išsipildymo.