Lygiai prieš 150 metų Pasandravyje (dabar Raseinių rajonas) gimęs Jonas Mačiulis – kunigas, mokslininkas, Kauno kunigų seminarijos rektorius – domėjosi ne tik literatūra, bet ir istorija, socialiniais mokslais. Kaip sakė poetas Marcelijus Martinaitis, Maironis buvo didis, turėjo stiprią prigimtį ir kūrybinę vaizduotę, valią, gebėjo ne tik verkti, bet ir veikti. Savo namus Kaune paliko literatūros muziejui, kaip ir didelį pluoštą eilėraščių apie mūsų senovę, linkėjimus mylėti Lietuvą, jos istoriją. Daug Maironio eilių tapo dainomis: „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai....“, „Graži tu mano, brangi Tėvyne...“, „Marija, Marija, skaisčiausia lelija...“ Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė poetė ir Maironio bibliografė Aldona Ruseckaitė sako, kad jo amžininkai, susirinkę į vieną jubiliejinį vakarą, negailėjo Maironiui pagyrų:

„Mūsų poetai augo iš Maironies, kaip iš dvasinio kamieno... jis veikia jaunimą ir pradedančius rašytojus... žadina būti lietuviu ir darbą dirbti“, – iškalbingai dėsto poetas Faustas Kirša. „Tavo vardą, Dainiau, dar ilgai ilgai minės visa tauta“, – įsijautęs gieda poetas Liudas Gira. O Balys Sruoga stovi kiek nuošaliau ir sako: „Taip, Maironis – gilus lyrikas... lietuvių tauta jo neskaito, jį dainuoja...“ Maironis mėgsta gėles, kai pamato kur kokių gražesnių, tai tuoj ir parveža. Vaikščiodamas po savo sodą, poetas pasilenkia, nuskina žiedelį – mėlynąją karolinę gegutę, geltonąjį narcizą... ir šnabžda: „...lig kol alyvos / Žydės pavasarį baltai / Ir kolei širdys plaks mums gyvos, / Manoji plaks vien tau tiktai.“

Vėl vartau Maironio eilėraščius, praleidžiu visiems žinomus „Trakų pilis“, „Aš norėčiau prikelti“, „Ant Punios kalno“, „Neužtvenksi upės bėgimo“. Ieškau man negirdėtų, patraukiančių lyrikos skambėjimu, atnešančių sielai virpėjimą. Ieškau ir surandu.

Nešu tau kartą paskutinį

Kančios ir apmaudo eiles!

Ne aš tą sudrumsčiau šaltinį,

Kurs pynė tau dainų gėles.

 

Jos skausmo valandoj pradėtos,

Grožybių perlais nežibės;

Krauju ir ašara dėmėtos,

Tau nepridės tuščios garbės...

(„Nutrūko – nesumegsi“)

 

Arba:

 

Pavasario saulė prašvito meiliai 

Ir juokiasi, širdį vilioja; 

Iškilo į dangų aukštai vieversiai, 

Čirena, sparneliais plasnoja. 


Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų 

Bučiuoja, gaivina krūtinę; 

Pabiro, pasklido žiedai ant lankų – 

Vainikų eilė pirmutinė. 

(„Pavasaris“)

 

Maironį skaityti man patinka. Norėčiau, kad ir mano bendraamžiai pajustų jo dvasią, atsilieptų į jo šaukinius ginti ir mylėti tėvynę Lietuvą. Net tie, kurie mieliau vietoje skaitymo rinktųsi kėpsojimą priešais televizoriaus ekraną ar kompiuterį, tie, kuriems poezija atrodo nuvalkiotas dalykas, ypač senųjų rašytojų, savo gyvenimą paskyrusių Tėvynei, apie ją rašę ir ją apdainavę. Ieškodama argumentų autoritetingų meno ir mokslo žmonių, studentų samprotavimuose, keliauju į Kauną, kur su jais susitinku ir klausiu: kodėl dabartiniam jaunimui taip svarbu skaityti Maironį? Vaikščiojau Maironio lietuvių literatūros muziejaus salėmis, kurios mena Poetą. Čia buvo parašytas ne vienas mums žinomas eilėraštis. Ekskursijų vadovė Inga Kreivėnaitė man pasakojo rašytojo biografijos įdomybes, galėjau prisiliesti prie Poeto daiktų, baldų, rašomojo stalo, taip pat stalo, prie kurio rašytojas eiles kurdavo stovėdamas. Beje, ir kunigaikštį Vytautą Didžiuoju pirmąkart pavadino pats Maironis. Buvusi bibliotekininkė Violeta Abromavičienė, pasakodama apie savo prisilietimą prie Maironio, visų pirma per poemą „Jūratė ir Kastytis“, tikino, kad jaunas žmogus, skaitydamas Maironį, gali atrasti Lietuvą, o Lietuvoje – Maironį.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių literatūros katedros vedėja doc. dr. Dalia Kuizinienė: Jeigu mes kalbėsim apie Maironį XIX ar XX amžiaus pradžios kategorijomis, toks Maironio pristatymas jaunimui gali pasirodyti per daug nykus. Apie Maironį reikia kalbėti šiuolaikine kalba ir tam tikrais būdais, Maironį reikia susieti su tam tikrais dabarties dalykais. Jei mes moralizuosime ir sakysime, kad Maironis yra labai gerai ir jį labai reikia skaityti, jei neturėsim šiuolaikinio būdo jį pristatyti, nieko nebus. Pasižiūrėkite į muzikinę grupę „Liūdni slibinai“ – jie šiuolaikiškai pristato Maironį. Vyresniam žmogui tai gali pasirodyti šventvagiška, tačiau jaunas žmogus gali atrasti kažkokią Maironio eilutę, eilėraštį ar jo veiklos detalę.

Maironio lietuvių literatūros muziejus

(Astridos Petraitytės nuotrauka)

VDU ekonomikos studentė Daiva: Reikia skaityti Maironį, nes tai yra žymus lietuvių poetas. Kiekvienas lietuvis turi domėtis savo praeitimi ir kultūra. Maironis skatina tautiškumą, kas ypač aktualu šiais laikais, nes daugybė lietuvių išvažiuoja ir sako, kad Lietuvoje labai blogai. Tačiau reikia skaityti ne vien Maironį, bet ir kitų Lietuvos patriotų poetų bei rašytojų kūrinius. Visų pirma mokyklose. Mūsų jaunimui labai patinka renginiai, kuriuose patys gali dalyvauti, galbūt kažką laimėti – tai galėtų būti jaunimo sudominimo priemonė.

VDU socialinių mokslų studentas Tomas: Mums reikia skaityti Maironį, kad susipažintume su istorija, kad žinotum savo garbingus praeities žmones. Maironis yra lietuviškos literatūros patriarchas, todėl be jo nelabai išeina pažinti kitų poetų kūrinių. Manau, kad reikia organizuoti renginius, galbūt kurti tinklalapius ir žaidimus. Jei tai būtų vizualiai patrauklu, tokiame tinklalapyje apsilankyčiau ir aš pats.

Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Nomeda Domeikienė turi šiek tiek kitokios patirties: Ne visus žmones galima patraukti skaityti Maironį. Kas piešia, kas mezga, kas skaito. Mano dukra skaito knygas, labiausiai mėgsta naująją literatūrą. Aš jai aiškinu – tu nesuprasi to jausmo: mūsų akyse virto pasaulis, tuščios parduotuvės virto pilnomis, pirmą kartą pirkome tokius batus, kokių norėjome, o ne kokius radome. Maironis tuo metu buvo kažkas slapto. Mokykla vertė į tai žiūrėti formaliai, kaip į būtiną praktiką. Maironį mokėti tuo metu buvo mada, mes mėgome jį dainuoti. Deja, dukra to nesupranta. Šiais laikais mažai kas skaito poeziją. Tikriausiai todėl, kad dabar žmonės turi labai daug galimybių. Anksčiau, jei parduotuvėje tekdavo pastovėti eilėje, pasiimdavai su savimi Maironio tomelį, o dabar – telefoną. Žinoma, laikas bėga, jaunimas ir pomėgiai keičiasi, bet savo istoriją, šaknis, literatūrą reikia žinoti bent bendram išsilavinimui. Maironio kūrinių nežinojimas – išsilavinimo stoka.

Maironio lietuvių literatūros muziejus

(Astridos Petraitytės nuotrauka)

Rašytojas, Jono Aisčio literatūros premijos laureatas, Stanislovas Abromavičius irgi mena tuos laikus, kai Maironis buvo už nubrėžtos linijos: Žinoma, Maironis savo gyvenimu ir veikla nusipelnė, kad jį dabartiniai gimnazistai skaitytų ir mokytųsi iš jo meilės Tėvynei, artimui. Tačiau tai nėra lengva užduotis. Esu ir vaikų rašytojas, dalyvauju Skaitymo skatinimo programoje. Susitikimuose su vaikais jiems pasakoju, kad nebūtinai pirmūnai ar labai drausmingi, ne tinginėliai ir plepučiai užaugę tapo didžiais žmonėmis. Reikia nuo mažens skaityti knygas, o jos moko ne tik išminties, pastabumo, gramatikos, bet ir gyvenimiškos filosofijos. Atgimimo metais daugiausiai deklamuojami buvo keturi poetai: Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, Kęstutis Genys ir... Maironis. Trys gyvieji ir... Maironis, kuris iškeliavo iš šios žemės prieš aštuonias dešimtis metų. Sovietinė valdžia vijo užmarštin įžymius rašytojus, kaip antai Joną Aistį, jau minėtą Bernardą Brazdžionį, Kazį Bradūną, Krėvę ir Vaižgantą, tačiau Maironio ištrinti iš lietuvio atminties nesugebėjo, tad dozuotai, rezervuotai leido skaityti vadovėliuose jo eilėraščius apie Trakų pilį, Vilnių, mūsų kovą su kryžiuočiais. Ir skaitėme tada, ieškojome platesnės Jo kūrybos panoramos.

Šiandien padėtis yra sunkesnė, kai jaunam žmogui yra daugiau pagundų, pramogų, o pažinčiai su Maironiu, kiek žinau, skiriamos tik keturios pamokos. Žinoma, meilė gali būti iš pirmo žvilgsnio, tačiau meilė poetui už jo kūrybą yra procesas. Ir sunkus procesas, kurio metu reikia įteigti jaunam žmogui, kodėl Maironio ir Marcinkevičiaus kūrybai reikia skirti daugiau laiko. O pamilti rašytoją už jo kūrybą jokie nurodymai, reikalavimai, jokia agitacija nepadės. Labai norėčiau, kad jaunimas Maironį skaitytų, tai yra mylėtų...

Poetas, Vyriausybės premijos laureatas, Robertas Keturakis, prieš atsakydamas į mane dominantį klausimą apie būtinybę dabartiniam jaunimui skaityti Maironį, perbėgo per savo vaikystę ir jaunystę...

Pirmoji knyga mano tėviškėje, kurią aš išmokęs skaityti, o skaityti pradėjau būdamas penkerių, gavau, buvo būtent Maironio „Pavasario balsai“. Namuose nebuvo didelės bibliotekos, tačiau (rašytojas penkerius metus gyveno dar nepriklausomoje Lietuvoje – aut. past.) tarp visų maldaknygių, „Kario“, „Trimito“, „Lietuvos aido“ užtikau būtent šią knygą. Ir tada supratau, kad buvau girdėjęs mamą šiuos eilėraščius dainuojant. Vadinasi, Maironį aš pažinau dar anksčiau, kai ne viską supratau, tačiau jutau, kad tai yra gražu, be galo skambu. Vėliau, kai mokiausi, buvo vokiečių okupacijos metai. Dar vėliau mus pavergė SSRS. „Pavasario balsai“ buvo mano saugomi kaip koks Šventraštis, didžiulė vertybė. Per Maironį aš pajutau visiškai kitą Lietuvą, ilgesį kitos Lietuvos, kurios buvo kupina jo kūryba – ne toji satyrinė, ne toji, kuri tilpo dramose ar dainiaus parašytame Lietuvių istorijos vadovėlyje. Aš iš karto negalėjau pasakyti, kad tai – gražios, kilnios, didingos Lietuvos ilgesys, man pirmiausiai patiko išaukštinama mano Tėvynė. Tuo metu mano Tėvynė ir pirmos, ir antros okupacijos metais buvo žeminama ir kankinama, neigiama, besikeičianti. Fašistinė Vokietija mums diegė, kad esame tik vergai. To paties siekė ir sovietai. Mūsų tikėjimas buvo griaunamas, mes buvome verčiami tikėti kitom vertybėm, kažkokia liaudies vienybe, būsimu komunizmo rojumi, – tai vėliau pasirodė pragarišku melu ir klaidinančia ideologija.

Maironis tą stebuklą mums perteikė, ir aš tai labai branginu – būtent gimtosios kalbos galimybių visagalybę.

Vėliau, kai jau mokiausi vyresnėse klasėse, dar vėliau, kai studijavau Vilniaus universitete, Maironis man atsivėrė ypatingu savo kalbos jutimu. Maironis eilėraščius pradėjo rašyti XIX amžiaus antroje pusėje, kai mūsų poetinė kalba buvo gana ribota, poetinė raiška taip pat ribota. Nuostabius poetinės raiškos pavyzdžius atskleidė tautosaka, tačiau, kad ir kokia mums būtų brangi tautosaka, gimtoji literatūra yra dar aukštesnė kūrybinė savastis. Mūsų gimtoji kasdienė kalba – aš kaimo vaikas – labai konkreti. Tada, kai mano tėvas ar mama kartais dainuodavo, sekdavo pasakas, šiek tiek buvo ugdoma vaizduotė, tačiau be drąsesnio poetinio polėkio, be kibirkščiuojančių poetinės raiškos priemonių, kurios paprastą sakinį paverčia stebuklu – vaizdingu, giesmingu, giliu. Maironis tą stebuklą mums perteikė, ir aš tai labai branginu – būtent gimtosios kalbos galimybių visagalybę. Tai liudija šiandieninė mūsų moderni kalba, ne tik mokslinė, bet ir literatūros kalba, kai rašytojai elgiasi laisvai, vertimuose įveikdami sudėtingiausius pasaulinės literatūros kūrinius.

Dar vienas dalykas, kuris skatino mane, ir, tikiuosi, skatins bet kurį žmogų, kuris atras Maironį. Tai Maironio atradimas... Labai liūdna, kai rašytojai, kurie tampa chrestomatijų, vadovėlių, literatūrologų pagrindiniais tyrinėjimo objektais, pavirsta dogmomis, amžinai sustingusiomis figūromis, amžinai sustingusiomis vertybėmis. Tarytum jie (rašytojai – aut. past.) yra mūsų peržvelgti iki pat dugno, išsemti, ir visa tai, kas lieka moksliniuose veikaluose arba mūsų greito skaitymo, nes to reikalauja mokyklos ir universitetų programos, rezultatais, yra viskas. Maironis, pasirodo, neišsemiamas. Kai aš Maironį buvau priėmęs tiktai kaip ypač muzikalių eilėraščių labai gilia tautine tematika autorių, netikėtai iškilo Dainiaus kūrybos giluma. Užteko keturių eilučių: „Tik trumpai valandėlei vienadieniai svečiai ir užgimstą, ir mirštą be noro, ką ant žemės paliksim? Ar ir mūsų keliai kaip tų paukščių iš mėlyno oro?“. Didinga poezijos aukštuma. Tai, ką paliko XX amžiaus antros pusės egzistencinė filosofija, vėliau egzistencinė literatūra, Maironis atvėrė daug anksčiau. Ir aš buvau pasidavęs tam skaitytojui, kuris galvojo, kad Maironis jau išsemtas, tik chrestomatinis dydis. Netiesa. Tai yra tokio paties genialumo paliestas kūrėjas, kokį mes įprantame matyti Čiurlionį.

Pajutęs Maironio didybę, neišsemtą per visus šituos Maironiui skirtus metus, aš dar labiau juo gėriuosi ir tikiu.

Nelengva Maironį atrasti. Akistatai su Maironiu pasiruošiama kaip išpažinčiai. Jaunimui Maironio savistabos aštrumas, drąsa siekti dvasios gelmes kol kas galbūt yra nesuprantami arba nepatirti. Ruošdamasis susitikti su Maironiu aš turiu labai gerbti savo Tėvynę ir žinoti, kad mano savitumas yra lietuvio savitumas. Turiu gerbti savo gimtąją kalbą ir žinoti, kad ji yra ne mažiau reikšminga nei visos didžiosios pasaulio kalbos. Aš turiu taip pat žinoti, kad mano kalba yra visagalė, gali visus sudėtingiausius išgyvenimus, bet kokios žmogaus veiklos būsenas išreikšti giliai, teisingai, net provokuojamai. Be to, reikėtų, kad būtum užkerėtas poezijos kaip meno, ypatingo meno, galinčio keisti ne tik žmogų, bet ir pasaulį ypatinga galia. Toje galioje telpa ne vien garsų dermė ir prasmės, bet ir toji slaptinga žodžio galia, kuri atveria giliausias prasmes. Net ir likimo.

Tai ir yra mano tikėjimas Maironiu, mano žavėjimasis Maironiu, mano džiaugsmas praturtinti save Poeto asmenybe ir kūryba, jo Lietuva, kuri yra ir mano Lietuva, jo kalba, kuri yra ir mano kalba, jo poezija, tampančia mano savastimi. Pašaukimą tarnauti savo Tėvynei išgirdau per Maironį, vėliau – per savo tėvus. Labai norėčiau, kad jaunas žmogus, šiuo metu atsidūręs pagundų sūkuryje atsisakyti savo tapatybės, savo tikėjimo, savo tautiškumo ir savitumo, kurių nieks negali pakeisti, suvoktų, kad visa tai ir yra jo pašaukimas būti lietuviu, žinančiu, kuo gali papildyti žmoniją be globalizacijos (pasaulio žmogaus) lopų intelekto ir dvasios erdvėse.

Įsiklausydama į garbių žmonių mintis jaučiu, kad man reikia Maironio – kaip nuodugnaus patikrinimo, ką būtina įtvirtinti savyje, kad neliktum vien dulke gyvenimo begalybėje.