Nuotr. iš J. Survilaitės asmeninio archyvo

Jau daugiau nei dvidešimt metų Šveicarijoje, Ciuricho mieste, gyvenančios filologės, žurnalistės, rašytojos Janinos Survilaitės mintys apie patirtis įgytas gyvenant svečioje šalyje.

Miela, Janina. Kiek metų gyvenat ne Lietuvoje? Kokie gyvenimo keliai atvedė į Šveicariją?

Šveicarijoje gyvenu 22 metus. Atvykau per 1990-ųjų Kalėdas, gavusi dviem savaitėms Maskvos vizą pagal Šveicarijos lietuvio emigranto Stanislovo Vaitkevičiaus parūpintą (Ciuricho advokato patvirtintą!) kvietimą. 1991 m. sausio 13 d. įvykiai Lietuvoje tapo priežastimi, jog Šveicarijos Emigracijos departamentas pratęsė vizą dar pusę metų. 1991 m. liepos mėnesį Ciuriche ištekėjau ir likau Šveicarijoje.

Kaip jautėtės atvykusi? Ir kaip jaučiatės dabar, pragyvenusi svečioje šalyje keliolika metų? Kaip per gyvenimo svetur metus pasikeitė santykis su Lietuva? Vietomis, žmonėmis, savimi? Kaip gyvenimas svetur paveikė Jūsų kūrybą?

Pasilikusi Šveicarijoje, privalėjau keisti ir mąstymą, ir gyvenimo būdą. Pirmą kartą išleistai į užsienį viskas buvo nematyta, viskuo domėjausi ir stebėjausi, nors pradžioje, palyginti su gyvenimu už geležinės uždangos, daug ko visai nesupratau... Išsilavinę šveicarai yra išstudijavę Rytų filosofiją, tikintys, žino pasaulio religijas ir kultūras, moka po kelias pasaulio kalbas, gali save įvertinti ir puikiai jaustis pasaulio kontekste. Pvz., kiekvienas šveicaras parlamento narys moka mažiausiai 3 kalbas (vokiečių, anglų, prancūzų ), o supranta 5-ias, nes Šveicarijoje – 4 valstybinės kalbos, plius dar privalomoji pasaulinė – anglų... Šveicarijoje labai aukštas piliečių sąmoningumas, todėl jos piliečių ir jų gyvenimo būdo pažinimas – man buvo didžiulė likimo dovana. Pamažu perėmiau pedantiškos šveicariškos tvarkos taisykles, ir jaučiuosi labai patenkinta.

20 pastarųjų metų mane supanti tikrovė vertė pažinti papročius ir Alpių šalies piliečių mentalitetą, lyginti, atskirti ir jungti įvairiausius gyvenimiškus dalykus dviejų labai skirtingų šalių: Lietuvos ir Šveicarijos. Šveicarija – neutrali, besilaikanti šimtametės pastovios neutralios politikos, įstatymų ir papročių. (Pvz., šveicarų himnas, sukurtas 1841 metais giedamas ir šiandien... ) Be to, Šveicarija labai turtinga šalis. Materialinė ir dvasinė pažanga, kaip žinome, eina kartu, todėl kalnų kraštui ir turto, ir dvasingumo niekada nestinga.

Rašytojui kūrybiniu išeities raktu visada yra pats gyvenimas. Pažintąją aplinką galiu perduoti į menišką tikrovę. Meninis kūrinys aprėpia ne tik laiko vaizdinius, bet ir ydas, dorybes, naują pasaulėvaizdį bei skirtingas pilietines nuostatas...

Alpių viršukalnės man pasakoja apie tai, kaip kažkada jomis džiaugėsi Maironis, S. Nėris, B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas. Gražiai aprašė J. Biliūnas, J. Savickis, Šatrijos Ragana, S. Geda. Puikiai Alpių kalnų patyrimų jausmus savo eilėraščiuose sujungia ir išreiškia dabartiniai poetai: Dovilė Zelčiūtė ir Eugenijus Ališanka. Tautos Atmintis svetimoje šalyje visiems nepaprastai brangi. Džiaugiuosi, kad šia tema galiu kalbėtis su skaitytojais per savo prozą ir eilėraščius, perteikdama brangiausiu protėvių balsu – seniausia Europos kalba.

Ar per tuos metus buvo įvykių, kurie būtų privertę pasijusti nejaukiai, jog esate svetima, ir sava niekada nebūsite?

Emigrantas visada jausis emigrantu, nors ir visą gyvenimą pragyventų svetimoje šalyje. Dabartinei kartai galbūt lengviau apsimesti, jog labai greitai ir stebuklingai puikiai svetur įsišaknijo ir tapo labai laimingi, bet iš tikrųjų toks atsivėrimas nuoširdi tiesa tikrai nėra...

Žmogaus tapatybė nėra nekintama. Mes, emigrantai, tęsiame mums priklausančios naujos visuomenės „projekcijų kūrinius“... Svetimame laike įgimtasis identitetas mumyse pamažu paliks blankokų pėdsakų. Tapatybė keičiasi, vienijasi su šalies, kurioje gyvename, piliečių identitetu – tampa paslanki naujai erdvei, vystosi pagal svetimo krašto dėsnius ir taisykles.

Apsigyvenę svetur, turime nuolat savęs klausti: kam priklausome? Kas esame dabar? Nuolat save tikrinti. Emigranto identitetas savaime tampa laikinas ir keičiasi. Nepasakyčiau, kad tai tragedija, kai pusė pasaulio didžiuojasi save laikydami kosmopolitais. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai – čia jau pačios individualybės reikalas...

Kiek pastebiu, ir lietuviai, ir kitų tautybių žmonės naujas patirtis stengiasi derinti (ne tapatinti!) su įgimtu savo dvasiniu paveldu, žinoma, kiek įmanoma sąmoningai prilaikydami, kad lietuviška tapatybė svetimose erdvėse visai neišsibarstytų. Kaip ilgai džiaugsimės save maitindami tėvyninėmis emocijomis? Kaip ilgai savo džiaugsmus ir sielvartus matuosime savo lietuviškais matais? Neaišku...

Lietuvio emigranto atminčių ir naujų patyrimų žemėlapis plečiasi ir skaidrėja. Lietuvis vis labiau pasijaučia visavertis tarp svetimų, o ne tarp savų. Greičiau storėja jo piniginė, išsprendžianti buitinius, sveikatos sutrikimų rūpesčius ir kt. Į emigranto kasdienybę lengviau nusileidžia kitokio gyvenimo atspalviai: ramesni, taikesni, ne taip priklausomi nuo aplinkos, garantuotesni, turtingesni...

Visi suminėti realybės pojūčiai daro emigrantą tvirtesnį, drąsesnį, smalsesnį siekti populiarių pasaulio kalbų tobulumo – taip greičiau trinasi riba tarp TEN ir ČIA. Gaila, bet labiau nugali naujoji erdvė, suteikianti tvirtesnes ateities garantijas, o paliktoji vis labiau blanksta ir tampa nebūtina. Galbūt net nereikalinga, subyranti į neryškius mūsų buvusio gyvenimo atminimų fragmentus... Vieniems tie fragmentai liks kaip sentimentai, kitiems – kaip aštrus jo Tėvynėje patirtų nevilčių priekaištas. Mes juk nesame senoji XX a. vidurio Lietuvos patriotų, priverstinių emigrantų, karta? Mes kitokie, ir mūsų siekiai kiti.

Ar nebūna taip, kad kartais užsimirštate ir pasijaučiate šveicare. Įdomumo dėlei: ar pavyko išmokti šveicarišką vokiečių kalbos dialektą?

Tobulai šveicariško dialekto išmokti neįmanoma. Tiesa, daugelis užsieniečių Šveicarijoje kalba dialektu, tačiau aš, kaip filologė, tuojau atskiriu, kad žmogus ne šveicaras... Mano šveicaras draugas visai nepageidauja, kad kalbėčiau dialektu. Jis moka daug svetimų kalbų, todėl žino, jog, kad ir kaip stengčiausi – vis tiek liksiu tik tarmės mėgdžiotoja.

Laikant stojamuosius egzaminus į Ciuricho Kantono Raudonojo Kryžiaus organizuotus slaugymo specialybės kursus reikėjo laikyti dialekto supratimo egzaminą. Egzaminuotojas įvairiomis temomis kalbėjo tik dialektu, o aš jam atsakinėjau literatūrine vokiečių kalba. Toks patikrinimas rodo, kad slaugytojas privalo suprasti vietinį dialektą, nes šveicarai senukai – užkietėję savo tarmės brangintojai, o slaugytojas privalo juos puikiai suprasti.

Šveicare pasijaučiu kas dieną, kai reikia bendrauti su vietiniais: be dirbtino vaidinimo, apsimetinėjimų, suktumų, nereikalingų „paslapčių nutylėjimų“, baimių, kaukių, prisitaikymų ir t. t. (Tokias negeroves jaučiu Lietuvoje!) Šveicarijoje labai gera širdyje, kai žinai, kad tavo pašnekovas geranoriškai nusiteikęs, tau visapusiškai palankus ir atviras savo elgesiu bei mąstymu. Niekas tyčia nesiekia kitam sugadinti nuotaiką, nenurodinėja, kaip kitas turi elgtis, rengtis ir nesistebi tavo kitoniškumu… Nesiskundžia savo asmeninėmis bėdomis, ligomis ar psichinėmis problemomis, nes žino, jog tu ne daktaras, ne psichiatras, ne kunigas, su kuriais jam priimtina spręsti savo visas asmenines problemas. Labai patinka šveicarų klausimas: kaip jums sekasi? Ir atsakymas: vis geriau ir geriau… Smagu, kai tai įsitvirtina kraujuje, – tada aš pasijaučiu šveicare.

Kas išeivijoje Jums suteikė daugiausia stiprybės? Esate sakiusi, kad viena iš atgaivos šaltinių buvo bendravimas su senosios kartos išeiviais?

Prieš dvidešimt metų įstojusi į ŠLB galėjau iš arti pažvelgti į lietuvių emigrantų istorinės veiklos puslapius, kurie žavėjo ryškios istorinės veiklos dėlTėvynės blyksniais. Visus sovietų okupacijos metus karo pabėgėlių gyvenimas demokratiniame krašte nebuvo žalojamas nei laiko, nei aplinkybių. Priklausomybės vienintelei Tėvynei Lietuvai supratimas – buvo ryškiausias emigrantų veiklos liudijimas. Atskirties nuo savo šaknų tragizmą senajai kartai išryškino „konfliktas“ tarp vakarietiškosios krikščioniškosios kultūros žmogiškųjų pradų jautimo ir aiškiai paženklinto beteisio niekam nereikalingo emigranto svetimame krašte statuso.

Tėvynė senuosius iš tolo žavėjo savo prigimtiniu grožiu: gailestingumas, geradarystė, skaistumas senajai kartai buvo pirmoje vietoje. Jų sielų troškulys ką nors Tėvynei padovanoti, paremti, pagelbėti nelaimingam tėvynainiui, garsinti savo Tėvynės vardą – buvo svarbiausias uždavinys. Lietuvos paveikslas buvo jų veiklos meninis atvaizdas. Niekas jiems nerašė jokių „Globalios Lietuvos“ programų ir neragino jas vykdyti... Viskas vyko savaime pagal senuosius krikščioniškuosius jų nusistatymus.

Daugelį metų buvote lietuvių bendruomenės Šveicarijoje pirmininkė. Kaip prisimenate tą laikotarpį? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Ar noriai buriamasi į tokias organizacijas?

22 metai priklausau ŠLB-nei, ir pati tapau jos istorijos dalimi. Galiu palyginti senosios ir naujosios lietuvių emigrantų kartų siekiamybes. 1990 metais atvykusiesiems senoji karta darė stiprią įtaką: keitė pažiūras, elgesį, uždegdama savo pilietišku mąstymu, naujos, kitokios ateities vizijomis. Tada nustebę susimąstėme: kaip prasminga žmogui 50 savo gyvenimo metų gyventi dėl vieno tikslo – siekti turėti savo valstybę!..

Senosios kartos veiklos pavyzdžiai mane užkrėtė, augino kitus patriotinio gylio matus. Senieji man, išrinktai ŠLB pirmininke, atvėrė naują veiklos erdvę, kurioje galėjau laisvai reikštis. Nauja erdvė – nepatirtos traukos centras. Ji gimdė naują prasmingą veiklą.

Tik prigimti, šventi dalykai nulemia Žmogaus – piliečio „dvasinės būties lygį, kuris yra atvirkščiai proporcingas materijos kiekiui“, – teigia kunigas visuomenininkas Vaclovas Aliulis. O juk tokios pusiausvyros įsisavinimas dažnam ne padeda, o kliudo, nesvarbu, kad ir kur jis gyventų, ar Tėvynėje, ar emigracijoje. Turtingame krašte pagundų ir progų šiam apibrėžimui nusidėti kiek tik nori!..

Atsakant į klausimą: ar noriai lietuviai emigrantai buriasi į užsienio lietuvių bendruomenes, – visų pirma reikėtų pataisyti žodį „noriai“. Jie galbūt ir norėtų, ir galėtų, bet protingas lietuvis čia nemato jokios prasmės. Visi uždaviniai, kuriuos PLB kelia kartu su Lietuvos URM, jiems nereikalingi. Dauguma jaunųjų neturi supratimo apie sovietinio režimo laikus, todėl sovietizmu kvepiantys planai jiems nerūpi... Jie daugiau linkę remti Lietuvą individualiai: pagal savo asmenines galimybes, savo kultūrines, mokslines kompetencijas ir finansines išgales.

Tuo klausimu yra puikiai spaudoje pasisakęs Lietuvos diplomatas, buvęs Lietuvos ambasadorius Šveicarijoje p. V. Plečkaitis straipsnyje: „Globalios Lietuvos nėra ir nebus“. Tai beprasmiškas popierinis svaičiojimas! Gaila, mes tiek metų pilstėme iš tuščio į kiaurą, todėl kitaip nemokame. Tokiu atsilikimu pažangųjį Vakarų pasaulį tik juokiname.

Gerai prisimenu senosios kartos emigranto dr. A. Kušlio, žymaus Vakarų Europos mokslininko atradėjo mintis: „Jeigu tu užsibrėži vykdyti bandymus ir esi neužtikrintas jų rezultatais – prarandi ne tik savo darbo, bet ir savo viso gyvenimo sėkmę ir esmę...“

Kartkartėmis grįžtate į Lietuvą. Kokių dalykų pastebite, kas labiausiai krinta į akį? Žinom tą efektą: atitrūkus, daug geriau matyti tam tikri dalykai.

Kadangi mano vyras sunkiai sirgo, turėjau įsigyti slaugymo asistentės diplomą, kad galėčiau jį slaugyti namuose, nes šveicariškų slaugymo namų jis nenorėjo. Kelerius metus buvau pririšta prie man tuo metu būtinų mokslų ir prie atsakingų vyro slaugymo pareigų, todėl į Lietuvą pirmą kartą grįžau tik po aštuonerių metų, vyrui mirus. Per tuos aštuonerius nepriklausomybės metus Lietuva išoriškai jau buvo stebuklingai pasikeitusi – toli pasislinkusi Šveicarijos link…

Išoriniai dalykai Lietuvoje ir dabar labai ryškūs ir sėkmingai progresuoja: gerėja ir gražėja. Didžiausia bėda dėl lietuvių menteliteto ir vyriausybės atitrūkimo nuo savo piliečių rūpesčių. Labiausiai krinta į akis tautos suskilimas į neturtėlius ir milijonierius. Verkti norisi, kai matai, jog arogantiškas milijonierius (dažnai nesąžiningai įsigijęs turtų) neištiesia pagalbos rankos varguoliui, kai valdžios vyrai akivaizdžiai daro didžiausius nusikaltimus ir lieka nenubausti… Šokiruoja iš tolo matomi tautos išrinktųjų Seimo narių tikslai: rietis tarpusavy ir stengtis iš pavydo kuo skaudžiau vieni kitiems įkąsti, o nerodyti meilės rūpinantis savo piliečių gerove. Pagal sovietinio kurpalio modelį sudaromi ir naujai išrinktų šalies vadovų nemokšiški neralūs „Tėvynės gelbėjimo“ planai.

Belieka tikėti, kad naujajame Seime yra ir išskirtinių: protingų ir gailestingų asmenybių. „Melo kojos trumpos“, – sako liaudies išmintis, ir ji niekada neklysta. Vilkimės, kad padėtis ims gerėti, ir po kelerių ar keliolikos metų, jei ne mes, tai mūsų vaikai ar anūkai pasakos apie šiuos laikus, kaip apie dar vieną išgyventą (ir, Dieve, padėk! nugalėtą) mūsų Tautos katastrofą.

Zigmas Vitkus