Katechezė publikuota 2012 m. gruodžio mėn. „Magnificat“ leidinyje.

Tikėjimo metais, paraginti popiežiaus, gilinamės į savo lobyną, kuris mums patikėtas, bet labai dažnai nesuprantamas ir todėl nenaudojamas. Vienas didžiausių iš tokių Bažnyčios turtų – Valandų liturgija. Kasdienybėje ir teologijoje ją vadiname įvairiai, tik ne visada teisingai – Officium arba Tarnyba, Officium divinum ar Dievo tarnyba, Brevijorius (įprotis taip klaidingai vadinti likęs iš Tridento liturginės reformos, kuri sudarė maldų knygą iš įvairių knygų ištraukų (breviarium) ir pavadino Breviarium Romanum, kurį Vatikano II Susirinkimo reforma pakeitė Liturgia horarum), Liturginės valandos, kaip netikslus Liturgia horarum vertinys.

Čia bandysime pasižiūrėti į Valandų liturgiją padedami dviejų dokumentų – Valandų liturgijos bendrųjų nuostatų, kurį trumpinsime VLBN, ir Katalikų Bažnyčios katekizmo, kurį, kaip ir visur, žymėsime KBK. VLBN, kuriuos nuo 2011 m. turime ir lietuviškai[1], daugelio teologų yra vadinami vienu svarbiausių, jei ne pačiu prestižiškiausiu visos posusirinkiminės liturginės reformos dokumentų, tikras teologinis, pastoracinis, asketinis, liturginis traktatas apie maldą, apie Valandų liturgijos komponentus ir prasmę. KBK – viso Bažnyčios tikėjimo lobyno enciklopedija ir svarbiausias žinių šaltinis tikinčiajam ir netikinčiajam.

Valandų liturgija – vienas iš liturginių Bažnyčios aktų. Vieša Bažnyčios malda yra tikra ir ypatinga liturginė šventė. Kaip tokia ji yra ritualinis vyksmas, įvedantis visus jame dalyvaujančius į Kristaus išgelbėjimo istorijos slėpinį.

Nuo pat savo pradžios svarbiausia Valandų liturgijos ypatybė yra paženklinti dienos laiką susitikimais su svarbiais Išgelbėjimo istorijos įvykiais. Šie susitikimai yra tikros maldos šventės.

Keletas Valandų liturgijos istorijos aspektų

Pradedant IV–V amžiais krikščionys vis harmoningiau suvienija laiką, maldą ir šventimą. Tai epocha, kurioje dvi didžiosios ir labai skirtingos – monastinė (vienuolynų) ir katedrų – Valandų liturgijos tradicijos susitinka ir viena kitą praturtina. Šiuo pirmuoju etapu Dievo tarnyba yra suvokiama kaip bendruomenių malda, švenčiama tam tikromis nustatytomis valandomis.

Antrajame etape, kuris prasideda IX a., savo epogėjų pasiekia XIII a. ir iš esmės tęsiasi iki XX a., pastebime, kaip palaipsniui yra prarandamas vienas svarbiausių šios liturgijos šventimo elementų – bendruomeniškumas. Vis labiau klerikalėjant Bažnyčiai, Dievo tarnyba, vėliau, kaip minėjome, pavadinta Brevijoriumi, tampa vis labiau individualia bei ypatinga ir beveik išskirtine klero ir vienuolių pareiga. Šitaip buvo stipriai užtemdytas Bažnyčios kaip vieningai ir ištvermingai besimeldžiančios bendrijos liudijimas, prisimenant, kad Naujasis Testamentas pateikia tokį krikščionio apibrėžimą: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“ (Apd 2, 42)

Valandų liturgija nėra vien žodžiai, kuriuos reikia ištarti. Joje gausu giedojimo, tylos, gestų, apeigų, ji susijusi su laiku ir erdve, su daiktais ir asmenimis.

Šiai maldai vis labiau tampant privačia, menkėja jos šventimo elementas, užleisdamas vietą asketiniam, pedagoginiam-didaktiniam jos vertinimui. Jos tikslas tampa maitinti kasdienę klero ir vienuolių maldą.

Vis dėlto savo prigimtimi Valandų liturgija nėra vien žodžiai, kuriuos reikia ištarti. Joje gausu giedojimo, tylos, gestų, apeigų, ji susijusi su laiku ir erdve, su daiktais ir asmenimis. Be to, nepamirština čia ir kūno kalba. Visai ne iš dualistinės žmogaus sampratos kyla svarstymas apie deramą kūno dalyvavimą liturgijoje. Garsusis teologas Romanas Guardinis mėgdavo kartoti, jog tai, kas švenčia liturginį aktą, meldžiasi, atnašauja, veikia, nėra siela, ne vidus, bet žmogus. Liturgijos dalyvis yra žmogus kaip visuma.

Apie maldą apskritai reikia pasakyti, kad šiandien malda dažnai būna nusakoma iš esmės kaip vidaus įvykis, todėl ne kūniškas. Kai kas čia įžiūri Kartezijaus atskyrimo tarp res cogitans ir res extensa įtaką. Aišku, kad malda prasideda širdies slaptoje, bet kai yra ištariama, ji – jau ir kūniškas vyksmas.

Valandų liturgija – liturginis šventimas

Ketvirtojoje Katalikų Bažnyčios katekizmo dalyje, skirtoje krikščionio maldai, randame, kad Valandų liturgija Bažnyčios tradicijos yra nurodoma kaip vienas iš maldos ritmų nuolatinei maldai palaikyti (plg. KBK Nr. 2698). Gilesnis žvilgsnis į Valandų liturgiją sutinkamas antrojoje „Katekizmo“ dalyje, kurioje nagrinėjamas krikščioniškojo slėpinio šventimas, o konkrečiai antrajame poskyryje „Velykinės paslapties šventimas sakramentais“ (Nr. 1174–1178). Čia sakoma, kad Valandų liturgija yra tikras ir savitas liturginis šventimas.

Panašiai ir Kanonų teisės kodeksas (kurio oficialųjį lietuvišką vertimą gavome šiemet) apie Valandų liturgiją kalba ketvirtosios knygos, skirtos Bažnyčios pareigai šventinti (kan. 1173–1175), antroje dalyje, kurioje nagrinėjami „kiti dieviškojo kulto veiksmai“. Vos kelios pastabos trijuose kanonuose gali pasirodyti nereikšmingi pastebėjimai tik iš pirmo žvilgsnio. Bažnyčia ir čia nedviprasmiškai suvokia Valandų liturgiją kaip bendruomeninį liturginį šventimą.

Supratę Valandų liturgiją kaip tikrą liturginę šventę, dabar galime pasakyti, kad kaip ir kiekvienas liturginis šventimas, ji yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas (kaip nurodoma Vatikano II konstitucijoje apie liturgiją Nr. 7). O VLBN sako, kad Valandų liturgija arba Dievo tarnyba, praturtinta skaitiniais, pirmiausia yra šlovinimo ir prašymo malda, taip pat Bažnyčios malda su Kristumi ir Kristui (plg. Nr. 2). Taigi, tai yra išskirtinis liturginis šventimas, per kurį pašventinamas visas dienos ir nakties ciklas (plg. Nr. 10). Jo išskirtinumas – glaudžios sąsajos su laiko ritmu. Tai reiškia, kad laikas yra maldos žodžio dirva, kurioje žodis pasėjamas ir kuriame duoda vaisių.

Čia reikėtų pastebėti ir liturginį šventimą kaip ženklą. Laikas krikščioniškoje perspektyvoje yra Kristaus išgelbėjimo istorijos simbolis. Nepamirština, kad čia simbolis suprantamas kaip vyksmas, atnešantis ir padovanojantis realybę. Rytmetinis šlovinimas, susiejamas su Viešpaties Prisikėlimu, tuo tarpu vakaro malda, primenanti Kristaus mirtį, kviečia į pasitikintį atsidavimą.

Galima netgi pasakyti, kad „valandų“ malda pasirodo ir veikia kaip „gyvenimo sakramentas“.

-----------------

[1] Dievo tarnyba atnaujinta Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dekretu ir paskelbta Pauliaus VI. Valandų liturgija pagal Romos apeigas. I. Adventas, Kalėdų laikas. Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2011.