Zenekos nuotrauka

Blumkos dienoraštis“ – tai žinomos lenkų dailininkės Iwonos Chmielewskos piešinių ir tekstų knyga apie iškilaus lenkų pedagogo, vaikų teisių pradininko Januszo Korczako ir jo auklėtinių gyvenimą Našlaičių namuose, Varšuvoje. Gruodžio 11 dieną ji buvo pristatyta Lietuvos skaitytojams Lenkijos institute, Vilniuje.

Lenkijos institutas ir Gdansko Baltijos kultūros centras gruodžio 11 dieną Vilniuje pakvietė į Iwonos Chmielewskos knygos „Blumkos dienoraštis“ (2011) pristatymą. Knyga yra pelniusi daug apdovanojimų ir paskatinamųjų premijų Lenkijoje ir svetur: IBBY Lenkijos skyriaus suteiktą „Metų knygos“ titulą iliustruotų knygų ir literatūros kategorijose, Miuncheno Jugendbibliothek prestižinį „Baltojo kranklio“ titulą. Knyga taip pat buvo nominuota Vokietijos jaunimo premijai – pagrindiniam šios šalies valstybiniam apdovanojimui iliustruotų knygų kategorijoje.

Zenekos nuotrauka

Pabianicės mieste, Lodzės vaivadijoje, 1960 metais gimusi Iwona Chmielewska 1984-aisiais baigė grafiką Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultete. Nuo devynerių Iwona kūrė paveikslėlių serijas, kurios buvo leidžiamos Pietų Korėjoje, o pastaruoju metu – Vokietijoje ir Lenkijoje. Tarptautinėje iliustracijų bienalėje Bratislavoje dailininkė buvo apdovanota „Auksiniu obuoliu“, o Bolonijos vaikų knygų mugėje – „Non Fiction“ literatūros kategorijoje vienu prestižiškiausių šioje srityje – „Bologna Ragazzi Award“ apdovanojimu.

„Blumkos dienoraštis“ – tai iš iškilaus lenkų pedagogo, vaikų teisių pradininko Januszo Korczako (1878/79–1942) darbų, iš jo auklėtinių ir bičiulių prisiminimų sudaryta koliažų knyga, kurioje prikeliami laimingi, nors ir sunkūs prieškario laikai: našlaičių namų, įsikūrusių Krochmalna g. 23, gyvenimas. „Trumpus, koncentruotus mergaitės pasakojimus papildžiau vaizdais – autentiškų sąsiuvinių, laikraščių, knygų viršelių, įpakavimų fragmentais [...]. Pagrindiniai J. Korczako principai yra suformuluoti antroje knygos dalyje – tai vaiko pratęstos jo užrašų citatos“.

I. Chmielewskai „Blumkos dienoraštis“ – tai knyga, kuriai dailininkė ruošėsi daugelį metų: „Nors knygelė pasirodė Januszo Korczako metams artėjant, prie jos ėmiau dirbti daug anksčiau. Turėjau daug ko išmokti, daug perskaityti. Turėjau jai subręsti. Iki [„Blumkos dienoraščio“] turėjau sukurti dar dvidešimt kitų knygų. Ši knyga – svarbiausia knyga mano gyvenime. Joje norėjau suderinti fikciją ir realybę. Vis dėlto ši knyga yra non-fiction, nes joje pasakojama apie tai, kas iš tikrųjų įvyko.“

Zenekos nuotrauka

Antroje knygos dalyje – citatos iš J. Korczako laiškų ir knygų, kurias Blumka, viena iš 200 Našlaičių namų, kuriems vadovauja Senasis Daktaras (taip jį vadindavo vaikai) gyventojų, devynmetė mergaitė, tiesiog perrašo į savo dienoraštį. Joje kondensuotu pavidalu perteikiama visa J. Korczako pedagogikos esmė (XX a., trečiasis dešimtmetis!), vaikų teisių kodeksas: „Nėra vaikų, yra žmonės“, „kiekvienas vaikas turi teisę į savo paslaptį ir svajones“, „vaikas turi teisę būti tuo, kuo jis yra“, „Nesaugok manęs nuo mano poelgių pasekmių. Kartais gera išmokti skaudžių ir nemalonių dalykų“ ir kt.

J. Korczako idėjos, kadaise buvusios itin revoliucingos, tebėra aktualios ir šiandien, vis dar sistematizuotame, į testus orientuotame mokyklos modelyje. I. Chmielewska: „Kai rinkdavo mokytojus, kurie turėjo padėti vaikams mokytis, pavyzdžiui, matematikos, parinkdavo tokį, kuris pats su šiuo dalyku turėdavo bėdų. Jis buvo įsitikinęs, kad mokytojas taip geriau supras mokinius ir turės labiau stengtis. J. Korczakas buvo „antipedagogas“, jis nereikalavo, kad žmogus turėtų pedagogo diplomą – svarbiausia jam buvo mokytojo atvirumas ir gebėjimas dirbti su vaikais.“

Kurdama „Blumkos dienoraštį“, autorė stengėsi, kad ši knyga būtų kuo paprastesnė, tarsi ją būtų parašiusi devynmetė mergaitė („Ar Blumka išgalvota? Net ir šito tikrai nežinome. Karas ir laikas ištrynė daug pėdsakų (...). „Tekste stengiausi išvengti suaugusiesiems būdingų pasakymų, siekiau, kad atvaizdai nekartotų teksto, bet jį papildytų, atskleistų kontekstų gausą. Tai viena iš pieštinių knygelių autorių užduočių. „Blumkos“ tekstas nieko nevertina, nieko nemoralizuoja, neteisia. Stengiausi, kad skaitytojas pats surastų sąsajas tarp teksto ir atvaizdų.“

Zenekos nuotrauka

Dažniausiai J. Korczako ir jo vaikų gyvenimo istorija matoma tragiškos jų žūties Treblinkoje kontekste. Kaip gruodžio 10 dieną vykusiame susitikime Institute sakė Torunės universiteto Vaikų literatūros katedros profesorius Grzegorzas Leszczynskis, taip žvelgiant pamirštama, kad iš tiesų J. Korczakas buvo pilna gyvenimo džiaugsmo asmenybė, sugebėjusi pakylėti ir kitus. Dėl šios priežasties I. Chmielewska vengė „Blumkos dienoraštį“ padaryti tragišką, persmelktą mirties nuojautos. Vaikas, skaitydamas šią knygą, gali perskaityti ir nepamatyti joje nuorodų į tai, kas įvyko po to.

„Kurdama šią knygą jaučiau nuolankumą ir didelę atsakomybę. Mat knygoje liečiama tematika, tas trikampis (tie, kurie išmano tą laikotarpį, sutiks, kad toks buvo), lenkai, žydai, vokiečiai – pavojinga. Reikėjo ją išspręsti delikačiai. Siekiau, kad nuorodos į tai būtų diskretiškos ir ne pernelyg dramatiškos, tačiau kartu labai stiprios (...). Tam tikslui ir knygos atvaizdai yra labai paprasti, „netobuli“, juos tikrai buvo galima nupiešti „gražiau“, tačiau būtent netobulumas suteikia jiems stiprybės ir paveikumo“, – pasakojo apie savo išgyvenimus kuriant knygą autorė.

„Blumkos dienoraštis“ – paslapčių kupina knyga. Joje daug nuorodų, užuominų, norėdamas jas aptikti, skaitytojas turės grįžti į knygos pradžią arba užbėgti į priekį. Štai viename iš atvartų matome vaikino meistraujamą sulankstomą gultą, vėliau atidesnis pastebės, kad tai – Daktaro gultas. Kitame atvarte matome jį ilsisintis jame. Kitoje vietoje matome nupieštą išdaužtą langą (labai subtiliai, savo įskilimais panašėjančią į Dovydo žvaigždę) ir jo šukę, kuri kitame atvarte mergaitės rankose virsta „sekreto“ stikliuku ir t. t.

Zenekos nuotrauka

„Siekiau šioje knygelėje pasiekti gėrio ir blogio pusiausvyrą. Pats didžiausias gėris, kokį vaikai patyrė Našlaičių namuose iš Daktaro ir ponios Stefanijos Wilczynskos bei jų kolegų, turėjo būti atsvertas nesuvokiamo blogio, kurį vaikai patyrė vėliau. Norėjau, kad knygoje ši pusiausvyra būtų juntama, tačiau kartu netrikdytų vaikų, o apie našlaičių likimą jiems papasakotų tėvai, kai matys, kad vaikas jau pasiruošęs priimti šią žinią. Ši knyga turi daug plotmių, todėl ją galima skaityti įvairiai, atidėti kuriam laikui, po to vėl sugrįžti.“

Vienas svarbiausių knygos leitmotyvų – medis. Anot I. Chmielewskos, „medis pasirodo jau ant knygos viršelio, jo spalva tokia pat, kaip ir Daktaro darbinio chalato ar rašalo, kuriuo rašo Blumka – mėlynos spalvos. Mano knygoje, tai dar ir neužmirštuolių, Absoliuto, kosmoso, namų Krochmalnos gatvėje, kuriuose gyveno vaikai, simbolis. Ir medžio spalva tokia pati. Prie Našlaičių namų toks medis iš tikrųjų augo, jei neklystu, kaštonas. Vaikai mėgo prie jo žaisti. Medis – tai saugumo, stabilumo simbolis, jis – taip pat įvairių gyvūnų namai, jis – galingas, jis – įsišaknijęs. Medis teikia pavėsį ir į jį galima atsiremti. Po karo to medžio nebeliko, jį išrovė. Knygoje jį išrauna ir nuskraidina paukštis“.

Paklausta, kada pati susidomėjo J. Korczaku, dailininkė paminėjo patį dramatiškiausią, paskutinį epizodą, kai Našlaičių namų auklėtiniai, tvarkingai išsirikiavę po keturis lipo į traukinį, kuris juos nugabeno į Treblinką, mirties stovyklą, Daktaras ėjo jų priešakyje: „Lenkijoje visi mylime Joną Paulių II, tačiau neskaitome jo darbų, taip ir su J. Korczaku, jį mylime, bet neskaitome. Ir kai prieš daugelį metų sumaniau sukurti knygą apie Daktarą, buvau sumaniusi knygą apie gyvenimą gete (...). Vėliau perskaičiau tai, ką jis yra parašęs, ir supratau, kad jis nebūtų norėjęs, jog jį prisimintų tik to „paskutinio incidento“ šviesoje. Jis visą gyvenimą dirbo su vaikais ir vaikams, buvo didis pedagogas ir humanistas, todėl nutariau sukurti knygą apie jo gyvenimą, o ne mirtį.“

Zigmas Vitkus