Nuo eilinio Joniškio policininko iki vidaus tarnybos generolo ir Riterio kryžiaus ordino „Už nuopelnus Lietuvai“, nuo mažų vagysčių iki pavojingiausių nusikaltėlių grupuočių, tokių kaip „daktarai“ ar „tulpiniai“, išaiškinimo, nuo sėkmingai dirbusio Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo iki Prezidentės ir Vidaus reikalų ministro nemalonės ir neteisėto, kaip praėjusią savaitę nustatė teismas, atleidimo su „vilko“ bilietu. Taip kito šiandienio „Bernardinai.lt“ pašnekovo, 43 metų Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus biografija.

Biografija žmogaus, kuris išdrįso tirti aukštų pareigūnų neteisėtus praturtėjimus, dėl kurio netikėto atleidimo iš darbo šių metų pavasarį vos nesugriuvo Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė ir dėl kurio kelias kadencijas buvusi parlamentinė partija – Liberalų ir centro sąjunga šį rudenį nebepateko į Seimą.

 Vienintelė valstybinė institucija, šį pavasarį tvirtai ir atkakliai gynusi Jus nuo neteisėto atleidimo iš  Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų, buvo Seimo Antikorupcijos komisija. Gražus gyvenimo paradoksas – po pusmečio Jūs, generole, ne tik tampate Seimo nariu, bet ir pradedate vadovauti šiai komisijai. Ar galėjote apie tai pasvajoti, kokie pirmi įspūdžiai Seime, kokie planai?

 Sunku pasakyti, ar tai sutapimas, ar tai mano pažiūrų ir įsitikinimų pasekmė. Niekada nebuvau abejingas savo valstybės ateičiai, todėl domėjausi ir politika. Kita vertus, labai myliu savo gimtinę – Joniškį, savo karjeros pradžios miestą, kur iki šiol gana dažnai lankydavausi, kalbėdavau su žmonėmis gatvėse, pirkdavau medų turguje ir nuolat girdėdavau raginimą sugrįžti į tėviškę. Per Seimo rinkimus balsuodami už mane joniškiečiai ir pakruojiečiai tam tikra prasme pagaliau susigrąžino mane iš Vilniaus: dabar kiekvieną penktadienį vykstu į Pakruojį, po to – į Joniškį, iš kur grįžtu tik pirmadieniais. O kad patekau į Antikorupcijos komisiją ir buvau vienbalsiai išrinktas jos pirmininku, manau, lėmė mano profesinė patirtis kovojant su politine ar kitokia korupcija.

Darbą komisijoje jau esu gerai apmąstęs – štai pirmieji rezultatai (rodo į stambų pluoštą dokumentųred.). Komisijos darbą bandysiu pasukti sistemine kryptimi, stengsiuosi, kad mūsų kai kas piktybiškai neužmėtytų smulkmenomis, į kurias įklimptume ir nepastebėtume esminių procesų. Sieksiu, kad mes, kaip parlamentinės kontrolės institutas, glaudžiai bendradarbiautume su Specialiųjų tyrimų tarnyba, todėl į pirmąjį darbinį posėdį ir kvietėmės būtent šios tarnybos vadovybę.

Daug ką nustebinote į rinkimus eidamas Liberalų sąjūdžio gretose, nes Liberalų sąjūdis nerėmė Jūsų  sunkiuoju atleidimo momentu: šios frakcijos atstovas Antikorupcijos komisijoje „nusiplovė“ nuo balsavimo dėl Jums palankių tyrimo išvadų, o Liberalų sąjūdžio ministrai lėmė Vyriausybės apsisprendimą neatšaukti ministro Raimundo Palaičio įsakymo dėl Jūsų atleidimo. Kaip jaučiatės šioje frakcijoje? Gal jau aptarėte, kas lėmė tokį liberalų dvilypumą pavasarį, kai politinis išskaičiavimas buvo svarbiau už teisingumą?

Mano pasirinkimą eiti su Liberalų sąjūdžiu lėmė Joniškio ir Pakruojo liberalų skyriai, kurie važiavo į Vilnių ir ragino eiti į rinkimus, o rinkimų metu mane labai rėmė. Tuo metu  Liberalų sąjūdžio Seime narių nepažinojau ir nebendravau. Dabar jau susipažinau ir džiaugiuosi sutikęs profesionalius teisininkus, politikus, ambicingus, jaunus žmones, nors ir nesu partijos narys. Su tokiu pasirinkimu, kurį minite – politinis išskaičiavimas ar teisingumas, būdamas Seime dar nesusidūriau, tačiau nemanau, kad balsuočiau kitaip, nei pagal sąžinę.

Praėjusią savaitę apgynęs savo tiesą ir garbę teisme, Jūs viešai pasakėte labai skandalingų dalykų: po to, kai Jūsų pavaduotojas Vytautas Giržadas perdavė specialiosioms tarnyboms savo tyrimą, kas „nutekino“ informaciją „Lietuvos rytui“apie banko „Snoras“ nacionalizavimą, Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo pavaduotojas Romualdas Vaišnoras savo vadovui surašė melagingą pranešimą apie Jus ir V.Giržadą. Kodėl?

Tiksliai žinau, kad VSD vadovai įtikinėjo valstybės vadovus nesiimti veiksmų prieš „Snoro“ banką, todėl manau, kad ta melaginga pažyma siekta išvengti atsakomybės – įtarimų savo atžvilgiu. Kai žmogui nepavyksta įeiti pro vienas duris, jis eina pro kitas. Jei nepavyksta valstybės vadovų įtikinti, kad nesiimtų veiksmų, tai logiška, kad po tokios informacijos „nutekinimo“ pirmiausia įtarimas krenta ant jų. O čia dar neatsargus Giržadas bando išsiaiškinti, kas atskleidė informaciją, kažkam darosi labai karšta, todėl ir pabandyta atsakomybę perkelti ant jo ir manęs. Tam reikėjo kurti tarnybinius pranešimus, tais pranešimais teikti melagingą informaciją, organizuoti kompleksą priemonių prieš mane ir mano pavaduotoją.

Tyrimo poligrafu (melo detektoriumi) duomenys buvo suklastoti mums užduodant abstrakčius klausimus, kurių pagal poligrafo naudojimo metodiką negalima klausti, o visiems kitiems tikrintiems buvo užduotas siauras ir konkretus klausimas. Po to specialiai šiurkščiai pažeistas tyrimo poligrafu įstatymas ir tyrimo išvados pateiktos asmenims, kuriems neleidžiama pagal įstatymą - Lietuvos banko vadovui, finansų ministrei, Prezidentei, premjerui ir Seimo pirmininkei. Vien šiuo atveju iškart penki įstatymo pažeidimai.

Tačiau kodėl VSD vadovai nuo savęs bandė nukreipti dėmesį būtent į Jus, o ne į Generalinės prokuratūros pavaduotoją Darių Raulušaitį, kuris kuravo „Snoro“ banko išvogimo bylą, jis, kaip žinome, nutylėjo apie savo ir savo žmonos giminaičius, dirbančius „Lietuvos ryte“, kurį įtarė tiek tuometinis Generalinio prokuroro pavaduotojas Andrius Nevera (po to labai greitai turėjęs atsistatydinti), tiek Seimo Antikorupcijos komisija?

Manau, kad informacija apie „Snoro“ banko ruošiamą nacionalizavimą buvo paskleista ne iš vieno šaltinio, tik pas mus šiandien, deja, nėra institucijos, kuri galėtų tą tinkamai ištirti. Asmeniškai esu įsitikinęs, kad buvo trys šaltiniai, per kuriuos informacija pateko „Snoro“ banko vadovybei ir žiniasklaidai: pirmas šaltinis – Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai, saugantys aukščiausius vadovus, antras šaltinis – su Valstybės saugumo departamentu susiję asmenys, ir trečias šaltinis – prokuratūra.

Ar nestebina, kad po Jūsų tokių labai rimtų kaltinimų VSD direktoriaus pavaduotojas R.Vaišnoras niekaip nereaguoja, neduoda Jūsų į teismą? Niekaip nereaguoja Prezidentė, Vyriausybė – visiška tyla, lyg tai būtų normalūs dalykai?

Nėra kam reaguoti. Netgi tas faktas, kad tyrimą dėl duomenų atskleidimo prokuratūra pavedė atlikti Saugumo departamentui, kuris nuo 2011 metų sausio 1-os dienos nebebuvo ikiteisminio tyrimo subjektas, kuris pagal Nacionalinių saugumo pagrindų įstatymą neatlieka tokių tyrimų, kuris net neturi teisės surašyti protokolų – jau yra šiurkštus pažeidimas baudžiamajame procese.

Žadėjote VSD direktoriaus pavaduotojo R.Vaišnoro veiksmus apskųsti Generalinei prokuratūrai, taigi tam pačiam generalinio prokuroro pavaduotojui D.Raulušaičiui, kuris, kaip jau nustatyta,  šioje istorijoje pažeidė viešus – privačius interesus ir kurį jo kolega patį įtarė informacijos atskleidimu.  Gal logiškiau būtų, jei Jus Seime inicijuotumėte laikinąją tyrimo komisiją, nes tai, ką Jūs sakote, yra esminių demokratijos pamatų griovimas?   

Savo asmeninių reikalų, atsiradusių iki man tampant Seimo nariu, nenoriu spręsti mojuodamas parlamentaro mandatu. Savo tiesą jau įrodžiau pirmos instancijos teisme, aš tą ir toliau darysiu kaip paprastas fizinis asmuo kreipdamasis į prokuratūrą. Nors prokurorams, jei jie turėtų bent kiek kompetencijos ar noro, jau užtektų pagrindų pradėti tyrimą pagal mano viešai pasakytus žodžius. Juk prieš pusę metų prokuratūra, neturėdama jokių kitokių duomenų, tik penkių ar šešių eilučių R.Vaišnoro pranešimą, paprašė teismo leidimo VSD klausytis mano, mano šeimos narių pokalbių telefonu, kontroliuoti mano kabinetą ir atlikti kitokius sekimo veiksmus. Visai kaip „trojkos“ laikais.  O juk pagal Operatyvinės veiklos įstatymą prokuratūra turėjo prieš tai įvertinti tokį prašymą, turėjo įvertinti visus faktinius duomenis, ar jie teisėtai gauti, ar jie pagrįsti. Todėl ir sakau, kad šitoj istorijoj pažeidimus padarė ne tik VSD, bet ir Generalinė prokuratūra, ir teismas, sankcionavę mano ir kitų žmonių sekimą.

Tai vėl labai rimti kaltinimai, kuriuos turėtų tirti Seimo Operatyvinės veiklos kontrolės komisija.

Tokie kaltinimai nėra naujiena – tas pat buvo ir su žurnalistų sekimu. Prisidengus svetimomis pavardėmis, svetimais numeriais buvo kontroliuojami Lietuvos žurnalistai. Kadangi niekas žurnalistų sekimo istorijoje neištirta, niekas nenubaustas, belieka manyti, kad ta pati sistema veikia iki šiol. Taigi čia reikia sisteminių pakeitimų, nebeužtenka nagrinėti tik vieną ar kitą atvejį.

Ar nemanote, kad VSD vadovai gali Jums keršyti neduodami leidimo dirbti su slapta medžiaga ir priversdami trauktis iš Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų?

Visų pirma nėra gerai, kai kažkokiam vienam Jonui ar Petrui paliekama teisė spręsti, ar valstybės pareigūnas, ar net demokratiškai išrinktas tautos atstovas gali žinoti valstybės paslaptis. Antra, VSD neturi jokio teisinio pagrindo neleisti man susipažinti su valstybės paslaptimis, nes savo lojalumą Lietuvos valstybei įrodžiau sąžininga ilgamete tarnyba, nesu nuteistas už jokį nusikaltimą, nenuslėpiau jokių biografijos duomenų ir nepalaikau ryšių nei su užsienio specialiosiomis tarnybomis, nei su nusikaltėliais. Manau, kad demokratiškai išrinktų Tautos atstovų galios neturi būti varžomos nežinomų, nematomų asmenų, o aš esu išrinktas Pakruojo – Joniškio vienmandatėje apygardoje, kur man pasitikėjimą išreiškė 7 tūkstančiai Lietuvos piliečių. 

Ačiū už pokalbį ir sėkmės kovoje už teisingumą.

Bernardinai.lt