Tęsiame straipsnių ciklą apie vietas, vedančias palaimintojo Mykolo Sopočkos gyvenimo pėdsakais. Straipsniai parengti bendradarbiaujant su Vilniuje įsikūrusiais Gailestingojo Jėzaus broliais.

Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra

Pirmoji katalikų šventovė, iškilusi dabartinės vietoje, buvo didžiojo kunigaikščio Mindaugo, 1251 m. priėmusio krikštą, pastatyta katedra. Vėliau kilus pagonių nepasitenkinimui ir sugriovus katedrą, jos vietoje karalius Jogaila, 1382 m. Lietuvai atnaujinus krikštą, pastatė naują, gotikinę. Laikui bėgant ji ne vieną kartą degė, buvo taisoma ir perstatoma. Įgavo renesanso ir baroko bruožų. 1623–1636 metais Žygimantas III Vaza pastatė barokinę Šv. Kazimiero koplyčią, kurioje atgulė šventojo karalaičio relikvijos. Dabar ši koplyčia priskiriama vertingiausiems Vilniaus architektūros paminklams. 1777–1788 metais dar kartą katedra buvo perstatyta pagal architekto ir Vilniaus universiteto profesoriaus Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą. Šventovė įgavo pavyzdinių klasicizmo bruožų, išlikusių iki mūsų laikų. 1950 m. sovietų valdžia uždarė katedrą ir įrengė joje paveikslų galeriją. Ir tik 1989 m. katedra buvo grąžinta tikintiesiems.  

Pirmą kartą Vilniaus katedros slenkstį kun. Sopočka peržengė būdamas kelerių metų, kai tėvai jį atsivežė aplankyti Vilniaus ir Aušros Vartų. Tada jis čia priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Po daugelio metų vis prisimindavo šį įvykį, kuris mažam vaikui sukėlė daug jaudulio. Prisimindavo ir apsilankymą Šv. Kazimiero, Aušros Vartų koplyčiose, Vilniaus bažnyčiose, po kurias jį ir jo brolius bei seseris vedžiojo jų religiniu ir patriotiniu auklėjimu besirūpinęs tėvas.

Vėliau katedroje lankydavosi ir pamaldose dalyvaudavo būdamas klierikas ir dvasininkas. Joje gavo kunigo šventinimus 1914 m. birželio 15 d. Savo pašaukimą ir kunigystės kelią, žmones, kuriuos teko jam sutikti šiame kely, ir pačią kunigystę vertino kaip didžiulę dovaną ir malonę, kurias Viešpats suteikė jam kaip savo gailestingumo išraišką.

Profesoriaudamas dvasinėje seminarijoje ne vieną kartą katedroje teikė ganytojo patarnavimus. Plačiai per Vilnių nuaidėjo jo Kristaus kančios pamokslai, kuriuos sakė katedroje Didžiojo pasninko proga 1940 m. okupacijos sąlygomis. Prisimindamas Viešpaties kančias, pamokslininkas rodė tautos kančią, kvietė atgailauti, bet svarbiausia – Dievo gailestingumo pavyzdžiais žadino viltį. Būtent tada, įsiliepsnojus karui, ėmė skleisti gailestingumą, ypač savo pamoksluose.

Šv. Ignoto bažnyčia (Šv. Ignoto g. 4)

Šv. Ignoto bažnyčia su jėzuitų vienuolynu ir noviciatu buvo pastatyta 1622–1647 metais žydinčio baroko stiliaus. Iš pradžių turėjo du bokštus, kupolą ir turtingą vidaus puošybą su vertingomis freskomis. Deja, netrukus kelis kartus degė. 1789 m. imta ją restauruoti, o noviciato pastatą užėmė carinė kariuomenė kareivinėms. Po 1831 m. sukilimo panašus likimas ištiko ir bažnyčią. 1869 m. čia įsikūrė karininkų kazino, todėl iš esmės buvo pakeista išorė ir vidus. Atgavus nepriklausomybę, rusų nuniokota bažnyčia buvo atkurta ir atstatyta kun. Sopočkos iniciatyva ir tapo įgulos bažnyčia. Nuo 1929 iki 1948 m. bažnyčia tarnavo kariuomenės sielovadai ir tikintiesiems pasauliečiams. Sovietų valdžia joje įrengė kino studijos sandėlį ir kino teatrą. Laisvosios Lietuvos laikais vėl joje veikia įgulos bažnyčia.

Kunigas Sopočka kariuomenės kapelionu buvo paskirtas 1919 m. Varšuvoje, kai dėl karo su bolševikine Rusija buvo sustabdytos paskaitos universitete. Atnaujinus paskaitas, vis tiek liko dirbti kariuomenės sielovadai. 1924 m., baigęs studijas, buvo perkeltas kariuomenės kapelionu į Vilnių. Čia vadovavo kariuomenės apygardos sielovadai. Gausi Vilniaus įgula neturėjo savo šventovės. Kunigas Sopočka priėmė drąsų sprendimą atstatyti Šv. Ignoto bažnyčią įgulos reikmėms. Subūrė bažnyčios atstatymo komitetą, ir būtent jis iš esmės prižiūrėjo darbų visumą. Taip pat pats rinko aukas bažnyčiai atstatyti, aukojo ir savo lėšas, gaunamas, pavyzdžiui, už paskelbtus savo darbus, net gavo finansinę paramą iš maršalo Pilsudskio, kurį pažinojo iš tarnystės Varšuvoje laikų. Sunkaus darbo kainavusį, nesėkmių ir nesolidžių statytojų piktnaudžiavimų lydimą kūrinį laimingai baigė 1929 m., bet dar iki 1933-iųjų buvo priverstas mokėti atstatymui paimtas paskolas.

Atstatyta bažnyčia buvo ypač vertinama meniniu, praktiniu ir idėjiniu požiūriu. Ji buvo net pripažinta iš nelaisvės atgimusios Tėvynės simboliu. Toks pripažinimas kun. Sopočkai iš esmės buvo vienintelis pasitenkinimas. Baigiant atstatymo darbus jis atsisakė kariuomenės sielovados dėl darbo seminarijoje ir universitete. Jo atstatytoje šventovėje tarnyste galėjo džiaugtis jo sielovados įpėdiniai. Kunigui Sopočkai tik po daugelio metų – 1939 m. įsiplieskus karui – kelis mėnesius likimo buvo skirta tarnauti Šv. Ignoto bažnyčioje, kai arkivysk. R. Jalbžychovskis paskyrė jį bažnyčios rektoriumi vietoje kariuomenės kapelionų, vykstančių į frontą.

Dabartinės bažnyčios skliautuose galima pamatyti atidengtų kun. Sopočkai prižiūrimų darbų metu sukurtos polichromijos fragmentų. Polichromijos rytietiški motyvai ir ryškios spalvos kėlė prieštaravimų ar net kritikos jau ją kuriant. Kunigas Sopočka prieštaravo tokiam projektui, bet jis buvo primestas bažnytinės meno komisijos.

Projektuojama Šnipiškių Dievo gailestingumo bažnyčia

Reikšminga kun. Sopočkos iniciatyva, kilusi iš jo atsidavimo ganytojiškai tarnystei ir Dievo gailestingumo įdėjai, buvo Vilniaus Dievo gailestingumo šventovės statyba. Eidamas karo kapeliono pareigas, jis pats patyrė, ką reiškia, kai trūksta savo šventovės. Taip pat suvokė, kaip ganytojiškais sumetimais yra svarbu, kad tikintieji galėtų lengvai pasiekti parapijos bažnyčią. Šią savo idėją jis įgyvendino būdamas Tabariškių vikaru, kur pasiekė, kad nuo bažnyčios nutolusiose vietose atsirastų koplyčių. Varšuvoje eidamas karo kapeliono pareigas, Marimonto kareivinių koplyčią pavertė Lenkijos karalienės bažnyčia, kad ją galėtų lankyti ir kareiviai, ir civiliai gyventojai. Atstatė Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią.

Baigus šį projektą, Sopočkai kilo mintis Vilniaus priemiesčių kylančiame Šnipiškių rajone, kitapus Neries, pastatyti bažnyčią. Dauguma Vilniaus bažnyčių buvo įsikūrusios Senamiestyje, centre. Nuo 4-ojo dešimtmečio puoselėjama idėja atgimė įsitraukus į Dievo gailestingumo apaštalinę veiklą. Tokios šventovės, skirtos šiai Dievo paslapčiai pagerbti, atsiradimas be abejo, būtų paskatinęs išgarsinti ir plėtoti šį kultą.

1937 m. Sopčka dėl to kreipėsi į arkivyskupą Jalbžychovskį. Gavęs jo pritarimą, kreipėsi į miesto valdžią, kad skirtų statybai sklypą. Kun. Sopočka buvo numatęs, kad bažnyčia iškils Šnipiškėse, tarp Kalvarijų ir Verkių gatvių. 1938 m. arkivyskupas Jalbžychovskis patvirtino bažnyčios statybos komitetą, o miestas neatlygintinai perdavė pasirinktą statybos sklypą. Šventovės projektas buvo baigtas rengti ir perduotas darbų rangovui 1939 m. vasarą. Iki karo pradžios parengiamieji statybos darbai jau buvo toli pažengę. Rudenį buvo ketinama pradėti kasti ir lieti pamatus. Deja, karas sujaukė visus planus. Dar rugsėjį pirktos plytos sovietams įžengus į Vilnių buvo išgrobstytos. Sovietų okupacijos metais kun. Sopočka dar bandė gauti statybos leidimą, bet jau ne bažnyčiai, nes tai buvo visiškai neįmanoma, o bent religiniams tikslams skirtam pastatui, kurį ketino pavadinti Gailestingumo namais. Naujoji ateistinė valdžia nedavė leidimo ir šiam projektui.

Vėliau, vokiečių okupacijos, represijų ir teroro metais, buvo sunku net pagalvoti tęsti šį projektą. Kunigas Sopočka išvyko iš Vilniaus ir išsivežė idėją pastatyti Dievo gailestingumo šventovę. Balstogėje du kartus bandė šį sumanymą atgaivinti. Deja, liaudies valdžios pozicija ir trūkstant nuoseklaus kunigo sumanymų palaikymo iš bažnytinės valdžios neleido įgyvendinti jo sumanymų. Dabar Balstogėje stovinti Dievo gailestingumo šventovė, išaugusi iš kun. Sopočkos Poleska g. įkurtos ganytojiškos įstaigos, gali būti laikoma vaisiumi jo pastangų, triūso ir ryžto, kuriuos perėmė ir įgyvendino jo įkvėpti tikintieji ir dvasininkai.

Šventosios Dvasios bažnyčia (Dominikonų g. 8)

Manoma, kad dabartinės šventovės vietoje jau Gedimino laikais stovėjusi nedidelė bažnytėlė. Vėliau, Jogailos laikais, čia iškilo kita bažnyčia, kurią po gaisro atstatė Kazimieras Jogailaitis. 1501 m. Aleksandras Jogailaitis čia įkurdino dominikonus ir pastatė jiems vienuolyną. 1679–1688 metais dominikonai perstatė ir atnaujino bažnyčią ir vienuolyną. XVIII amžiuje vidus buvo įrengtas vėlyvojo baroko ir rokoko stiliumi. Taip pat buvo perstatytas kupolas. Vidus žavi savo išvaizda ir priskiriamas vertingiausiems sakraliniams interjerams Lietuvoje. 1807 m. carinė valdžia vienuolyne įkūrė kalėjimą ir 1844 m. iš dominikonų atėmė bažnyčią. Nuo tada bažnyčia yra parapijos. Sovietiniais laikais bažnyčia nebuvo uždaryta. Dabar ji yra lenkų katalikų bendruomenės.

 

Su Šventosios Dvasios bažnyčia kun. Sopočka nebuvo tiesiogiai susijęs, pvz., čia eitomis ganytojo pareigomis. Šioje bažnyčioje jis lankėsi įvairių pamaldų ir iškilmių proga. Prisimena, kad, 1924 m. iš Varšuvos atvykęs į Vilnių ir ieškodamas vietos apsistoti, trumpam apsigyveno pas dominikonus. Tikėtina, kad omenyje turėjo prie bažnyčios esančią senojo dominikonų vienuolyno dalį, kuri ir dabar kunigams tarnauja kaip klebonija. Šią šventovę su pal. Mykolu netiesiogiai sieja pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Būtent čia 1987–2005 metais, kol Bažnyčios vadovybės sprendimu buvo perkeltas į naujai įkurtą Dievo Gailestingumo šventovę buvusioje Švč. Trejybės bažnyčioje, šis paveikslas buvo gerbiamas.

Paveikslas nutapytas kun. Sopočkos iniciatyva, pagal šv. Faustinos apsireiškimus. 1934 m. pagal šv. Faustinos nurodymus paveikslą nutapė Eugenijus Kazimirovskis, dalyvaujant kun. Sopočkai. Iš pradžių paveikslas buvo saugomas bernardinių vienuolyne, prie Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios. 1937 m. buvo perkeltas į bažnyčią, kur buvo gerbiamas karo laikais.

Kai 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ši bažnyčia buvo uždaroma, paveikslą išpirko asmenys, suvokę jo vertę, ir daugelį metų slėpę perdavė jį Šventosios Dvasios parapijos klebonui. Vis dėlto paveikslas nebuvo viešai rodomas. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kun. Juzefas Grasevičius, kuris dar prieš karą pažinojo kun. Sopočką ir iš dalies žinojo paveikslo atsiradimo istoriją, pasiėmė jį į savo parapiją Naujoje Rūdoje, Baltarusijoje. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kilus nuogąstavimams, kad bažnyčia bus uždaryta ar net sunaikinta, paslapčia paveikslas buvo grąžintas į Vilnių, į Šventosios Dvasios bažnyčią ir 1987 m. įkeltas į altorių, dešinėje nuo presbiterijos. Dabar toje vietoje kabo šio paveikslo kopija.