„Panevėžio literatūrinės žiemos“ organizatorė Elvyra Pažemeckaitė ir poetas Vladas Braziūnas

„Panevėžio literatūrinė žiema“ oficialiai trunka tik dvi dienas, bet tik jos organizatorė Elvyra Pažemeckaitė galėtų papasakoti, kiek laiko prireikia, kad šis renginys atsirastų.

Prasiveržė kaip pavasario potvynis

Kai susivienija Šiaurė ir Pietūs, kai susilieja „Panevėžio literatūrinė žiema“ ir Poetinis Druskininkų ruduo“, kai šių abiejų renginių organizatoriai Elvyra Pažemeckaitė ir Kornelijus Platelis švelniai šonais priglunda prie kits kito, kas tada išeina? Siautulinga poezijos fiesta, dvi praėjusio savaitgalio dienas vykusi Panevėžyje, G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Puikus performansas, kurį galima palaikinti ir padauginti facebooke t.y. veidaknygėje, nes, pasak Leonido Donskio, Lietuva yra veidaknygės tauta.

„Čia ne žiema, o pavasario potvynis“, - taikliai „Panevėžio literatūrinę žiemą“ apibūdino poetė Sara Poisson. Išties čia būta daug pavasario apraiškų: poetų antplūdis, poezijos srautai, knygų sangrūdos, o svarbiausia ta ypatinga nuojauta, kad atsitiks kažkas tokio nuostabaus, kas atneš šilumą, džiaugsmą, keistą būseną, nuo kurios net pagaugai eina. Tokia nuojauta paprastai siejasi su pavasariu, bet kartu ir su Kalėdomis. Kažkas prasidėjo, kažkas užgims ir atgims...

„Panevėžio literatūrinė žiema“ oficialiai trunka tik dvi dienas, bet tik jos organizatorė Elvyra Pažemeckaitė galėtų papasakoti, kiek laiko prireikia, kad šis renginys atsirastų. Per tą ruošimosi laikotarpį rūpi tik sąskaitos, ataskaitos, finansai, kur kas miegos, kur ir kiek valgys. Vietoj poezijos – žiauri gyvenimo proza.

Ji vienu mostu nubraukiama, kai bibliotekoje nusileidžia pirmasis poezijos desantas. O paskui kuo toliau, tuo daugiau. Plūste plūsta asmenybės. Kartais jau net kvėpuoti baisu. Pasirodo, kad tie, kurie žymiausi, iškiliausi, kitaip sakant, „patys pačiausi“, išties yra patys linksmiausi, šilčiausi ir, žinoma, įdomiausi.

Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas gali nustrykčioti link mikrofono kaip akrobatas-artistas, o visokių premijų laureatas ir šiaip tarp poetų šventas žmogus Gintaras Bleizgys gali papasakoti, kaip vienos šokėjos asmenyje prie savo kojų buvo pasiguldęs visą Kiniją. Iš tiesų G. Bleizgys literatūrinėje žiemoje svarbiausias tuo, kad, pasak kolegų, šiais metais į jo knygą „Sodas“ nusėdo daugiausia poezijos.

Premija už sodininko darbą poezijos brūzgynuose

Gintaras Bleizgys – geriausias poezijos sodininkas

Ekspresionistiniuose G. Bleizgio eilėraščiuose, A. Marčėno žodžiais, egzistencinis nerimas sumišęs su metafiziniu ilgesiu, sumišęs iki pamišimo. Tas sodas, „supintas iš spindulių ir šešėlių, pilnas tiek šviesios, tiek ūksmingos gyvybės, plyti natūralios, nenumelioruotos poezijos teritorijose.“

G. Bleizgys išsivežė iš Panevėžio svarbiausią apdovanojimą – Julijono Lindės-Dobilo premiją, įsteigtą Panevėžio miesto savivaldybės, kuri šįmet skambėjo taip: „Už sodininko darbus poezijos brūzgynuose“. Prieš porą metų šiame festivalyje jis tapo „Literatūrinės žiemos rožės riteriu“.

Kitas svarus apdovanojimas – Elenos Mezginaitės premija skirta Gintarui Patackui „už kūrybos aistrą, įelektrinusią eilėraščių posmus, visuomet žaižaruojančius Lietuvos poezijoje“ . G. Patackas visada įelektrina atmosferą, kur jis bebūtų, ar Kauno bohemos centre, ar Panevėžio literatūrinėje žiemoje, į kurią jis atvažiuoja daugybę metų jokių šalčių nepabūgdamas.

Kornelijų Platelį, Aidą Marčėną, Gintarą Patacką, Rimvydą Stankevičių, Kęstutį Navaką, Vladą Braziūną ir kitus poezijos banginius galėjai matyti ne tik ant scenos, bet ir jų kolegos, ne mažiau iškilaus poeto Benedikto Januševičiaus fotografijų parodoje „Bičiulių portretai“. Benediktą kaip ir G. Bleizgį irgi vadina šventu žmogumi, nes jis be jokio atlygio fotografuoja, filmuoja poezijos renginius ir viešina juos internete. Itin retas ir pagirtinas pavyzdys šiais visuotinio beprotiško užimtumo laikais.

Poetės – drąsios moterys

Moterų banginiukėmis nepavadinsi, nes gali užsitraukti nemalonę visam gyvenimui. Juk lieknėjimo bumui užėjus net ir Marilyn Monroe atrodo storulė. Todėl geriau vadinti jas lapėmis. Juolab kad „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ yra toks prizas – „Literatūrinė lapė“, kurią yra pelniusios filosofė Jūratė Baranova ir poetė Erika Drungytė. Šįmet ją gavo poetė, rašytoja, žurnalistė Sara Poisson – „už moteriai nebūdingą gebėjimą kovoti dėl savo neabejotino talento raiškos“.

Erika Drungytė, per vieną renginį oficialiai pareiškusi apie literatūrinės žiemos susižiedavimą su poetiniu rudeniu, pati buvo vainikuota nuometu ir apdainuota dainomis kaip jaunamartė. Tuo tarpu susirinkusieji žavėjosi jos nuostabiais latvių poezijos vertimais – įdomiomis artimiausių mūsų kaimynų kultūros atodangomis.

Poetės – drąsios moterys, mėgstančios iššūkius, nekompleksuojančios nei dėl išvaizdos, nei dėl mylimų vyrų amžiaus, nors juokauta, kad poetė Neringa Abrutytė buvo užsipulta dėl deklaruotos meilės vyresniems vyrams savo poezijoje ir todėl pasitraukė į užsienį – Daniją, kurioje į viską paprasčiau žiūrima.

Štai Tautvyda Marcinkevičiūtė žeria meistriškai ir drąsiai, todėl nuolat „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ pelno apdovanojimus, o šįkart tapo anoniminio konkurso „Dedikacijos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai“ nugalėtoja ir gavo bibliotekos įsteigtą prizą „Sidabrinė eglė“.

Biblioteka šventė garbingą jubiliejų

Poezijos potvynis nenunešė Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės pastato, bet nuo ankstyvo ryto iki išnaktų talento proveržiai eilėmis aidėjo visuose pastato kampuose. Galėjai čia išgirsti ir patyrusius žodžio meistrus ir jaunimą, poeziją, skaitoma vokiškai, latviškai, prancūziškai, įvairiomis Lietuvos tarmėmis ir iškart vertimus į literatūrinę, o bardas Povilas Girdenis dar išdainavo eiles.

Bandžiau suskaičiuoti poetus, „Literatūrinėje žiemoje“ dalyvavusius. Susipainiojau. Mat buvo ir eilių skaitomų ekspromtu. O kur dar jaunimas, pradedantis ar besiruošiantis rimčiau rašyti.

Dalios Svilienės sukurtais angelais buvo apdovanoti Panevėžio miesto ir krašto jaunieji literatai: Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos abiturientė Juta Liutkevičiūtė, Pasvalio P. Vileišio gimnazijos abiturientė Ieva Demenytė ir Vilniaus universiteto studentė Gintarė Valašinaitė.

Klausytojai „Panevėžio literatūrinės žiemos" festivalyje

Rašant projektą (jie man jau naktimis sapnuojasi) yra reikalavimas pridėti keletą priedų. Prie šio straipsnelio būtų galima prisegti atskirus straipsnius apie „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ paminėtą G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos 90-ąjį jubiliejų, jau primirštą istoriją, pirmąją direktorę – iškilią asmenybę Elžbietą Jodinskaitę, šiandienos veiklą, įdomiai sudėliotą Virginijaus Benašo fotografijų filme.

Daugybė sveikintojų bibliotekos kolektyvui teikė įvairias dovanas. Būta ir originalių. Štai Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė įteikė specialiai G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai sukurtą žymaus dailininko Stasio Eidrigevičiaus plakatą. O režisierius Julius Dautartas jubiliejaus proga dedikavo savo sukurtas eiles apie biblioteką.

Dabartinė bibliotekos direktorė Rima Maselytė, būdama gera ir rūpestinga šių rūmų šeimininke, nuolat stebi visus renginius iš to taško, kuriame tą momentą svarbiausia būti, atlaiko nuolatinį renginių maratoną, kurių ir be „Literatūrinės žiemos“ čia gausu.

Gal metų metais prisiklausiusi poetų sugebėjo išgauti tą kūrybos eliksyrą, kurį vėliau pardavinėjo literatūrinės žiemos aukcione, vykusiame Panevėžio lėlių vežimo teatre. Rungtis teko su itin vertingais eksponatais: A. Marčėno pajūryje rastu akmenuku su skylute, N. Abrutytės šaliku, pasiūtu iš sijono, Ievos Gudmonaitės suimprovizuotais tapetais, kurių gamybos procesas virto performansu, ir daugybe kitų. Po itin aistringų varžytuvių aukcione visus nuramino ir sušildė paties Lėlių vežimo teatro vadovo Antano Markuckio išvirta gardi kopūstų sriuba.

Reikėtų prisegti daug priedų

Prieš diskusiją Maironio mirtis ir gyvenimas: prof. V. Daujotytė, kun.dr. Gediminas Jankūnas ir dr. Brigita Speičytė

Svarbus „Literatūrinės žiemos“ priedas būtų skirtas diskusijai „Maironio mirtis ir gyvenimas“, kurioje dalyvavo dvasininkai, poetai, filosofai. Kaip įprastai žavėjo gilios prof. Viktorijos Daujotytės įžvalgos. Vyskupas Jonas Kauneckas, dalyvavęs daugelyje poezijos festivalio renginių, sakė, kad „Panevėžio literatūrinė žiema“ svarbi jau tuo, kad duoda pasireikšti kuriantiems žmonėms ir džiugu, kad ji sutraukia tiek besidominčių.

Būtinai tektų prisegti ir priedą apie „Literatūrinės žiemos“ metu atidarytas parodas. Sauliaus Rudziko, atvažiavusio iš Druskininkų ir panevėžiečiams atvežusio personalinę parodą „Pelkynų romantizmas“, kurioje gali rasti įvairių istorijų, abstrahuotai perteiktų per spalvų, pustonių, potėpių žaismą. Autorius apgailestavo neatvežęs paveikslo „Tiksli žiema“, kuris kaip tik galėjo tapti tam tikru renginio simboliu.

Poetas, fotografas, eseistas Alis Balbierius G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atidarė fotografijų parodą „Jono Meko žemė“. Įdomu buvo stebėti, kaip to krašto žmonės fotografijose atpažindavo išlikusius reliktus, kurie jiems primena vaikystę, tėvų, senelių pasakojimus. Sako, kad į tas vietas plūste plūsta japonai, fotoaparatais fiksuodami kiekvieną čia paliktą J. Meko pėdsaką.

Su šia iškilia asmenybe siejosi ir vienas poezijos festivalio prizų – „Literatūrinė Jono Meko vardo skrybėlė“, kurią Gyčiui Norvilui „už rašalo ir ožkos sūrio vertą poeziją“ teikė Povilas Urbšys.

Dar vienas itin svarbus priedas būtų apie poetei Elenai Mezginaitei skirtą patalpą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Dar visai šviežią, dar ne visai įrengtą. Pasak šios idėjos sumanytojo Arnoldo Simėno, čia bus atgabentas net autentiškas staliukas iš vienos kavinės, kurioje poetė mėgo pabendrauti su bičiuliais.

Gal pats svarbiausias priedas būtų poezijos knygų, vertų įsigyti, sąrašas. Jis būtų gana solidus (nuo Sigito Gedos „Freskų“ iki Gintaro Bleizgio „Sodo“). Ak, neįsižeiskite mieli lietuviai poetai, bet aš šįkart rinkausi daugiau užsieniečius – braliukų latvių poezijos antologiją (už jos vertimą poetė Erika Drungytė buvo apdovanota tikrai pelnytai) ir net visą 100 japonų poetų. Tačiau galų gale nusprendžiau, kad kol kas niekas neperspjaus W.Shakespeare sonetų.

Apie žodžių taupymą

Viena rašančių žmonių blogybė – itin ilgi tekstai. Juk dabar net ilgų laiškų žmonės nebeskaito, ką bekalbėti apie straipsnius. Poetė Fiokla Kiure vienuose skaitymuose perskaitė manifestą apie žodžių taupymo meną.

„Prieš pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus pasaulyje buvo daug propagandos, daug žodžių. Į karo propagandos mašiną buvo įtraukta ir daug poetų, todėl 1946 m. letristai, su Isidore Isou priešakyje, pareiškė, kad „plėtimasis“ ir žodžių dauginimas poezijoje pasieke ribą ir kad gana, kad atėjo metas pradėti „šlifavimo“ etapą.

Noriu pastebėti, kad tada dar nebuvo interneto ir pasaulio pabaigos nuojautų, o žmonės duso nuo žodžių gausos. Nežinau kaip kitur, bet man atrodo, kad Lietuvoje žodžių per daug, kad žodžiuose paskandinama viskas, kas tikra ir svarbu. Lietuvių poezija taip pat skęsta. Poezijos plėtimasi stadija pasiekusi tokia ribą, kad net internetas nepajėgus numelioruot grafomanijos srautų. Mėgavimasis žodžiais, savojo aš eksponavimas. Manau, kad tai prilygsta cunamiui, kuris išplauna žmonių smegenis…

Šiom aplinkybėm, aš kaip koks Izidorius Golšteinas (tas pats Isidore Isou), siekiu sutraukti eileraštį iki ženklo, ar bet parašyti eilėraštį/hieroglifą. Kai tai man pavyks, pavyks ir mano poezija“, - teigia Fiokla Kiure.

Viskas prasideda ir baigiasi obuoliais

Jauna talentinga poetė Aušra Kaziliūnaitė ir visur suspėjanti Solveiga Ska (dešinėje)

Paprašiau poetų vienu, dviem ar keliais žodžiais apibūdinti „Panevėžio literatūrinę žiemą“. Pasirodo, trumpai ir tiksliai pasakyti gerokai sunkiau nei papilti minčių srautą. Aidas Marčėnas viską sutalpino į vieną žodį: „Šilta“. Gintaras Bleizgys: „Solidus renginys“.

Viktoras Rudžianskas, „Literatūrinės žiemos Riterio rožę“ pelnęs „už stiprų draugišką petį, žodžio špagos aštrumą ir riterišką galantiškumą“, sakė, kad ši žiema buvusi jauki, šilta, turininga. Jei reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai tiesiog gera.

Kornelijus Platelis, ne tik didis poezijos meistras, bet ir turįs didžiulę patirtį organizuojant Druskininkų poetinį rudenį, sakė labai gerai žinąs, kaip sudėtinga surengti tokį renginį, kaip siutina tie poetai, kurie nieko nepranešę neatvyksta ir per kuriuos patiriami dideli piniginiai nuostoliai. K. Platelis pasidžiaugė, kad Panevėžyje išgirdo daug geros poezijos, ir patikino, kad „Literatūrinė žiema“ turinti tam tikrą pranašumą prieš „Druskininkų rudenį“, pastarajame skamba daugiau užsienio poetų eilių, o čia galima išsamiau susipažinti su lietuvių poetų kūryba.

 Apie tai, kiek jėgų reikia įdėti, kad skambėtų gera poezija, geriausiai pasakyti galėtų šio renginio organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė. Tačiau jos net kalbinti nedrįsau, nes tuomet ji kaip koks Figaro buvo kviečiama tai šen, tai ten. Kiekvienam reikėjo jos žodžio, pagalbos, patarimo. Laimei, kad buvo pagalbininkų – darbščių bibliotekos „bitučių“. Buvo ir savanorių. Elvyros dešinioji ranka poetė Solveiga Ska sukosi kaip vijurkas: čia dėžę maisto svečiams neša, čia jau scenoje suvalkietiškai eiles skaito, tik pasiguodė nebespėjanti kitų poezijos paklausyti. Tačiau ji net sugebėjo savą prizą įsteigti – „Filosofiškai literatūrinį šalį“, kurį įteikė filosofui Andriui Konickiui.

B. Januševičius, paprašytas apibūdinti literatūrinę žiemą, pasakė, kad pasaulio pabaigos tikrai nebus. Tikrai nudžiugino, nes kalbos apie žvakių pirkimą ir paskutinių trimitų gaudimą jau baigia pusę žmonijos išvesti iš proto. Gerai, kad dar kita pusė išlaiko ramybę.

Abejojantiems galiu pacituoti filosofės Jūratės Baranovos persakytus Martyno Liuterio žodžius: „Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį“. Neveltui ji gavo „Literatūrinį obuolį“, o žalvarinė ranka-segtuvas buvo įteikta Aidui Marčėnui, parašiusiam eilėraštį „Rankos, skinančios obuolį“,

Ak, tie obuoliai obuoliai… Nuo jų viskas ir prasideda.

Straipsnyje – Virginijaus Benašo nuotraukos