Jie liūdni net ir tada, kai juokiasi. Paprastai žiūri kažkur į tolį, nes žvelgti į akis tam, su kuriuo kalbasi, jiems sunku. Visą gyvenimą kenčia negebėdami užmegzti šilto, gilaus santykio su aplinkiniais, nes jų prieraišumas nesusiformavo kūdikystėje. Valstybė į pastatus, kuriuose jie gyvena, ir į materialinį vaikų ir pastatų išlaikymą investuoja milžiniškus pinigus, bet negauna jokios grąžos. Dauguma jų – našlaičiai: tėvai gyvi, bet juos paliko...

 Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis tavo namų židinyje,

o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo.

Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai VIEŠPATIES bijo (Ps 128, 3–4).

Vaisingas vynmedis, vynmedžio atžalos Šventajame Rašte suprantami kaip šeimos palaimos įvaizdžiai. Kaip toli jie nuo to suvokimo, kurį patiriame aplinkui. Vaisingumo kaip palaimos, vaiko kaip neapsakomo džiaugsmo ir didžiulės Dievo dovanos priėmimą keičia kontraceptinis mąstymas, nėštumą prilyginantis ligai, nuo kurios geriami vaistai.

Vaikas – palaiminimas ar kliuvinys?

Tokios mintys užplūsta apsilankius vaikų globos namuose. Kiek daug vaikų, verčiamų jaustis nereikalingais. Taip, tie patys vaikai – mūsų džiaugsmas, gyvenimo prasmė, mūsų ateities kūrėjai... Kas atsitiko mums, kad akivaizdžiai nykstančiai gyventojų skaičiumi tautai jie tampa tarsi atliekami? Kaip galima apibūdinti tokią tautą, kuri gana lengvai atiduoda savo vaikus į kitas šalis, įmantriai vadindama tai „tarptautiniu įvaikinimu“? Dar kitus uždaro tam skirtose institucijose – pradžioje kūdikių namuose, vėliau perkelia į vaikų globos namus, nes šeimose jais niekas negeba pasirūpinti.

„Institucijoje augančiam vaikui žalingas poveikis yra pritrenkiamas... 11 tyrimų, analizavusių Anglijos ir Rumunijos globos įstaigose augusių vaikų prieraišumą, patvirtino išvadą, kad šių vaikų prieraišumo problemų vis daugėja. Net 13 tęstinių, pažintinę vaiko raidą analizavusių tyrimų įvairiose Europos šalyse nustatė, kad menkesni vaiko pažintiniai gebėjimai yra susiję su jo globa institucijoje“, – taip sakė prof. Andy Bilsonas, žmogus, kuris atvyko iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą, ragindamas kažką daryti, kažko imtis, nes jį tiesiog apstulbino vaikų, augančių mūsų globos institucijose, skaičius. Pagal institucijose gyvenančių vaikų skaičių, tenkantį šimtui tūkstančių gyventojų, esame vienoje iš blogiausių situacijų pasaulyje. Mus lenkia tik Kazachstanas. Pagal kūdikių namuose augančių vaikų skaičių, tenkantį šimtui tūkstančių populiacijos, Lietuva taip pat negali pasigirti – kūdikių institucijose daugiau turi tik trys šalys.

Išeitis – šeimos stiprinimas

Andy Bilsonui, Centrinio Lankašyro (Lancashire) universiteto profesoriui, tyrinėjančiam tarpkultūrinius pokyčius, bendradarbiaujančiam su pasauline UNICEF organizacija, Pasaulio banku, buvo sunku suprasti, kas vyksta mūsų valstybėje – kodėl institucijose sveiki vaikai laikomi net tuomet, kai jų tėvai yra gyvi, tik socialiai serga. Būdami institucijose ligoniais tampa ir šie vaikai. Prof. Bilsonas parodė tyrimus, kurie vaizdžiai atskleidžia institucijos poveikį kūdikio smegenų žievės centrų aktyvumo sumažėjimui. Sveikas, bet socialiai apleistas vaikas vystosi lėčiau, ir tai sunku atskirti nuo įgimto protinio sutrikimo. Vadinasi, sveiki vaikai dėl institucijos poveikio tampa sutrikusios raidos vaikais, kurių ateitis, švelniai tariant, baisi.

Prof. Bilsonas negalėjo patikėti, kad šiam klausimui spręsti valstybė realiai nesiima jokių veiksmingų priemonių – paslaugos teikiamos tik šeimoms, kurios jau nebefunkcionuoja arba jų funkcionavimas yra visai sutrikęs. Tuo metu šeimai, kurios sutrikimai dar nedideli, praktiškai jokios pagalbos nėra. Šeimų stiprinimo programos nacionaliniu lygmeniu sunkiai gauna taip reikalingus tūkstantėlius, o lyčių lygybei puoselėti lengvai surandami milijonai. Savivaldybės, atsakingos už socialinių paslaugų teikimą ir jų plėtrą, vis dar delsia prisiimti šią atsakomybę ir tenkinasi formaliais atsikalbinėjimais, neieškodamos veiksmingų būdų, kaip sustabdyti vaikų patekimą į institucijas. Nejaugi dar reikia ką nors įtikinėti, jog nepalyginti pigiau padaryti viską, kad individas ar šeima nesusirgtų, negu teikti jiems reanimacinę pagalbą?!

Paradoksalu, bet tokioje situacijoje labai negausios šeimas vienijančios ar jas ginančios organizacijos vis dar yra verčiamos jaustis podukromis. Visoms šeimų organizacijoms kartu iš valstybės biudžeto skirtas finansavimas yra mažesnis, negu vienam vaikui išlaikyti kūdikių/vaikų namuose išleidžiami pinigai per jo buvimo laikotarpį. Kaip suprasti tokį aplaidumą? Nesirūpinimas savo valstybe? Sąmoningas kenkimas jai?

Šeimos kaip instituto stiprinimo svarba vis dar iš esmės nesuvokiama. Kai kurie politikai bando įteigti visuomenei, kad šeima yra kažkas archajiško, prieštaraujančio modernumui. Neretas žurnalistas negeba kritiškai vertinti tokių teiginių. Gero tono ženklu tampa šeimos instituto neigimas, niekinimas. Kam gi naudinga tokia pozicija?

Žiaurioji statistika

Deinstitucionalizacijos procesas (vaikų globos srityje jis galėtų būti suprantamas ir kaip natūralios, biologinės šeimos skatinimas bei tokių šeimų pagalba kitoms, sunkumų patiriančioms šeimoms ar jose nebeaugantiems vaikams) buvo pradėtas septintajame dešimtmetyje JAV, kai žymus mokslininkas Ervingas Goffmanas atliko mokslinius tyrimus ir atskleidė, kad gyvenimas institucijose, t. y. įvairiuose globos namuose, sutrikdo normalų vaikų, suaugusiųjų ir neįgaliųjų socialinį gyvenimą. JAV ir Vakarų Europoje buvo labai susirūpinta ir imtos vystyti įvairios socialinės bei kitos paslaugos bendruomenėje, kad žmogus (vaikas, neįgalus ar senas asmuo) turėtų galimybę kiek galima ilgiau gyventi savo namuose. Jei tokios galimybės nėra, tuomet siekta, kad jo gyvenimo sąlygos būtų maksimaliai priartinamos prie namų sąlygų.

Lietuvoje, deja, per visą sovietmetį tuo nebuvo susirūpinta. Labai lėtai imtasi pokyčių šioje srityje ir Nepriklausomybės metais. Atkreiptinas dėmesys, kad tik pastaraisiais metais valstybiniu mastu parengtos deinstitucionalizaciją skatinančių programų gairės Lietuvoje. Ar jos pajudės realaus įgyvendinimo link? O gal vėl pritrūks skiriamų lėšų ar politinės valios, kaip buvo per visą sovietmetį ir 22 Nepriklausomybės metus? Lietuviai savo šalį laiko neturtinga. Ir vis dėlto švaisto pinigus iš kairės į dešinę, nes vaikai, į kuriuos institucijose investuojami milijonai, tampa „aukso gabalais“, o visuomenėje nepritampa. Didžiausias jų kontingentas – kalėjimuose, psichiatrinėse, jie gimdo kitus vaikus, kurie nueina ten pat – į institucijas. Deja, šią temą daugelis skaitytojų priima kaip nuobodžią.

O gal jau atėjo laikas visiems susirūpinti mažaisiais savo šalies piliečiais? 2011 m. duomenimis, 100 kūdikių ir vaikų globos įstaigų, kurios šiuo metu veikia Lietuvoje, auga apie 5100 vaikų (927 kūdikių ir 4173 vaikų globos namuose). 27 vaikų globos namai viršijo 60 vietų; nors tai prieštarauja valstybės nustatytam optimizavimo planui, pagal kurį vaikų globos įstaigos veikla turi būti organizuojama šeimai artimos aplinkos modeliu – šeimynos principu (iki 12 vaikų šeimynoje). Pagal valstybinius sprendimus nuo 2015 metų vaikų globos įstaigų šeimynose vaikų skaičius negali būti didesnis negu 8 vaikai.

O ką galime mes?

Tačiau formalūs įsipareigojimai ir lieka tokie. Kol tai netaps visų ir kiekvieno iš mūsų rūpesčiu, esminių permainų tikėtis sunku.

Šalyse, kur vyko sėkminga vaikų globos namų deinstitucionalizacija, naudojami įvairūs būdai, siekiant padėti šeimoms, kurios dėl įvairių priežasčių nesugeba pasirūpinti savo vaikais. Vienas iš jų – kai kelios šeimos imasi globoti didelių sunkumų turinčią šeimą. Motinos pasidalija su problemų turinčios šeimos motina gyvenimo patirtimi, kartais pataria, pamoko visai paprastų dalykų. Tėvas savo bendravimu su kai kada natūraliai paglobojamu vaiku padeda šiam susidaryti įspūdį, koks turėtų ar galėtų būti tėvas. Ypatingu atveju – priglaudžia šios šeimos vaikus pernakvoti. Pamažu vaikas iš didelių sunkumų turinčios šeimos pripranta prie kitos šeimos, pamato, kaip galima augti „sveikoje“ šeimoje. Kartais tokių priemonių pakanka, kad slystanti šeima keltųsi ir prisiimtų vis didesnę atsakomybę už savo vaikų auginimą ir auklėjimą. Jei šeima, nepaisant pagalbos, negali užtikrinti sąlygų, reikalingų vaikui augti ir vystytis, tuomet vaikas paimamas į vieną iš tų šeimų, kurios jau globojo jį. Taip stengiamasi kiek galima mažiau jį traumuoti.

Ieškoma įvairų kitų šios problemos sprendimo būdų. Tai nereiškia, kad turime aklai sekti kitų šalių pavyzdžiu. Įvairios šalys turi skirtingas patirtis, skirtingą istoriją. Būti augintiniu kitoje šeimoje nebuvo svetima ir Lietuvoje.

Svarbiausia, kad suvoktume, jog vaikų globos namai – ne išeitis vaikui. Manau, kiekvienas turime padaryti viską, kad į globos namus vaikai nepatektų ir galėtų džiaugtis šeimos šiluma. Tai didžiausias turtas, kurį turime puoselėti dėl savo ir savo vaikų ateities.