„Lietuvių namai“ – mokykla, burianti draugėn lietuvių tremtinių ir senųjų emigrantų ainius bei iš užsienio parvykstančių ar ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių atžalas, Vilniuje gyvuoja jau 22 metus. „Lietuviai išvažiuoja iš Lietuvos, o mes juos grąžiname atgal“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako dabartinis mokyklos direktorius Gintautas Rudzinskas.

„Kai baigusi mokyklą vėl nuvažiavau į gimtąją Gruziją, čia praleidusi mėnesį pasakiau: „Aš noriu namo į Lietuvą“, – jam antrina „Lietuvių namų“ absolventė Teklė Songulija. Ji, atvykusi į Lietuvą, visai nemokėdama lietuvių kalbos, sėkmingai baigė šią mokyklą, o dabar studijuoja lituanistiką Lietuvos edukologijos universitete.

Mokyklos direktorius ir buvusi jo mokinė sutiko pasidalinti mintimis apie „Lietuvių namų“ išskirtinumą puoselėjant lietuvišką tapatybę, apie lietuvybės ir lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą. O Teklė – ir savo asmeninėmis patirtimis apie tai, kaip ji jaučiasi būdama drauge ir lietuvė, ir gruzinė, apie savo meilę abiem šalims bei jų kalboms.

Gerbiamas Gintautai, jau ketvirti metai, kai esate mokyklos „Lietuvių namai“ direktorius. Kuo ypatinga ši mokykla? Kas joje mokosi?

Mūsų mokykla skirta vaikams, atvykusiems iš užsienio šalių, turintiems lietuviškas šaknis. Dauguma jų yra tremtinių bei senųjų emigrantų palikuonys. Pavyzdžiui, iš 262 dabar „Lietuvių namuose“ besimokančių vaikų 56 proseneliai yra tremtiniai. Pastaruoju metu „Lietuvių namuose“ mokosi ir gyvena (mokykla turi bendrabutį) vaikai iš 22 pasaulio valstybių, jie yra skirtingų kultūrų ir netgi tikėjimų (esama ir musulmonų). Galbūt dar išlieka tendencija, kad daugiausia mokinių atvyksta iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Lenkijos, Kazachstano, tačiau didėja vaikų skaičius iš Airijos, Anglijos. Taip pat jų esama iš Italijos, Ispanijos, Vokietijos ar netgi iš tolimojo Ekvadoro, Urugvajaus, Sirijos bei Gruzijos. Iš naujosios emigrantų bangos vaikų kol kas nėra daug, bet jų daugėja. Tiesa, 20 proc. „Lietuvių namuose“ besimokančių vaikų yra vilniečiai – juos priimame, kad atvykusiems iš užsienio būtų sukurta lietuviška aplinka.

„Lietuvių namuose“ nėra nė vieno vaiko, kuris čia būtų atvarytas varu.

Kas, Jūsų nuomone, vilioja vaikus, nuo gimimo gyvenusius kitose valstybėse, įaugusius į jų kultūrą ir ten pradėjusius mokslus, palikti tėvų namus ir atvažiuoti į Lietuvą mokytis šioje mokykloje?

Dauguma vaikų, matyt, iš savo senelių ar prosenelių sužinoję apie Lietuvą, nori atvažiuoti į savo protėvių šalį, čia mokytis, būti lietuviais. Jie kilę iš šeimų, kuriose veikiausiai buvo skiriamas nemažas dėmesys patriotiniam, tautiniam auklėjimui. Tai, manau, – vienas esminių motyvų.

Taip pat yra gana daug tokių, kurie nori su Lietuva susieti savo likimą: baigti mūsų mokyklą, studijuoti Lietuvos aukštosiose ir vėliau čia įsitvirtinti. Tačiau manau, kad „Lietuvių namuose“ nėra nė vieno vaiko, kuris čia būtų atvarytas varu. Pas mus mokosi tie, kurie nori čia mokytis.

Patrauklus mokyklos aspektas – ir kiek mažesnės klasės nei įprasta. Maksimalus moksleivių skaičius – 16. Kadangi užsieniečių susidomėjimas mūsų mokykla labai didelis, mes į klases priimame net iki 22. Juk nepasakysi – neatvažiuok. Beje, „Lietuvių namuose“ sąlygos mokytis ir gyventi taip pat neblogos. Nei už mokslą, nei už bendrabutį ir maitinimą mokėti nereikia.

Tekle, esi viena šios mokyklos absolvenčių, kadaise į Lietuvą atvykusi iš Gruzijos. Kaip atsidūrei „Lietuvių namuose“?

Mano tėtis – gruzinas, mama – lietuvė. Gimiau Gruzijoje. Į Lietuvą su mama ir jaunesniuoju broliu sugrįžome 2003-iaisiais, kai man buvo 12 metų. Tada pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje. Įsikūrėme Kaune, o netrukus sužinojome apie mokyklą „Lietuvių namai“. Kadangi atvažiavau į Lietuvą visiškai nemokėdama lietuvių kalbos, nusprendėme, kad ši mokykla man labai tiks.

Teklė Songulija

Kokie buvo pirmieji Tavo įspūdžiai šioje mokykloje? Kokie prisiminimai išliko?Kaip apibūdintum mokyklos, kurioje mokosi vaikai iš tiek skirtingų šalių ir kultūrų, atmosferą?

Iš pradžių buvo baugu. Tiesa, pirmieji dveji metai Lietuvoje apskritai buvo sunkūs, labai norėjosi atgal į Gruziją, nesupratau lietuvių kalbos, pačių lietuvių. Taip pat buvo nelengva atsiskirti nuo šeimos, likusios Kaune, ir įsikurti bendrabutyje. Buvo neįprasta dalintis kambariu. Gyvenome drauge su mergaite, atvykusia iš Kaliningrado. Kadangi menkai mokėjau rusiškai, mums buvo sunku susikalbėti, bet kai abi pramokome lietuviškai, galėjome bendrauti sklandžiau. Ilgainiui mano bendramoksliai, su kuriais gyvenau „Lietuvių namų“ bendrabutyje, man tapo antrąja šeima.

Kalbant apie šios mokyklos atmosferą, būtent dėl to, kad čia mokosi vaikai iš viso pasaulio, egzistuoja didelė tolerancija. Kiekvienas kitą supranta, nes visiems čia iš pradžių nėra lengva, kai reikia gyventi atskirai nuo šeimos. Todėl mokyklos senbuviai naujokus užjaučia, daug su jais bendrauja. Tarp mokinių vyrauja šilti santykiai. Nors jau prabėgo treji metai, kai baigėme mokyklą, lig šiol su daugeliu bendramokslių tarpusavyje bendraujame, su kai kuriais esame geriausi draugai.

Gerbiamas Gintautai, atrodo, kad apie tokią unikalią mokyklą turėtų žinoti visi...

Apie ją daugiau žinoma užsienyje Mūsų mokykloje yra dar vienas unikalus dalykas – Užsienio lietuvių švietimo centras. Per jį palaikome glaudžius ryšius su užsienio lietuvių bendruomenėmis, kurių yra per 40, su užsienyje esančiomis 12 lietuviškų mokyklų bei šeštadieninėmis ir sekmadieninėmis mokyklėlėmis, kurių yra apie 160, teikiame metodinę pagalbą jose dirbantiems mokytojams. Taigi žinią apie save skleidžiame per bendruomenes, mokyklas ir ambasadas. Tiesa, prieš man pradedant dirbti šioje mokykloje, būta laikotarpio, kai moksleivių iš užsienio čia atvykdavo mažokai, klasės buvo komplektuojamos daugiau iš Vilniuje gyvenančių vaikų. Galbūt išties trūko informacijos. Pirmaisiais mano direktoriavimo metais į „Lietuvių namus“ buvo atvykę tik 7 nauji mokiniai iš užsienio. Tačiau jau po metų, kai ėmėme labiau skleisti informaciją, čia atvažiavo 30. O šiemet – 40.

Kaip organizuojamas ugdymo procesas „Lietuvių namų“ mokykloje? Kuo jis ypatingas?

Unikalus pavyzdys yra mūsų buvusi mokinė iš Gruzijos Teklė Songulija, iš pradžių visiškai nemokėjusi lietuviškai, tačiau sėkmingai baigusi mūsų mokyklą ir šiuo metu studijuojanti lituanistiką.

Visas ugdymas mūsų mokykloje vyksta lietuvių kalba. Beje, nemažai vaikų, atvykusių į „Lietuvių namus“, lietuviškai moka silpnai arba visiškai nemoka – šiemet iš 40 priimtų tokių buvo net 28, todėl mokykloje yra išlyginamoji klasė, kur didžiausias dėmesys skiriamas lietuvių kalbos mokymuisi. Per savaitę yra 22 lietuvių kalbos pamokos, o kitų dalykų – po vieną. Tad vaikai per metus šią kalbą išmoksta taip, kad toliau gali mokytis pagal bendrąją ugdymo programą. Vėliau lietuvių kalbai taip pat skiriama daugiau pamokų nei įprastai lietuviškose mokyklose, nes reikia užpildyti lietuvių kalbos spragas, kadangi per brandos egzaminus mūsų mokiniams jokios lengvatos netaikomos. Beje, šiuos egzaminus jie išlaiko gana sėkmingai, daugelis studijuoja Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Unikalus pavyzdys yra mūsų buvusi mokinė iš Gruzijos Teklė Songulija, iš pradžių visiškai nemokėjusi lietuviškai, tačiau sėkmingai baigusi mūsų mokyklą ir šiuo metu studijuoja lituanistiką Lietuvos edukologijos universitete.

Tekle, atvykusi į Lietuvą visiškai nemokėjai lietuvių kalbos. Kaip Tau iš pradžių sekėsi šią kliūtį įveikti mokykloje? Ar mokeisi išlyginamojoje klasėje?

Kadangi į Lietuvą atvažiavome gegužės mėnesį, per vasarą, iki mokslo metų pradžios, lietuvių kalbos šiek tiek pramokau. Mane paskyrė ne į išlyginamąją klasę, bet į paprastą septintą. Tuometinis direktorius manyje „įžvelgė potencialą“, kad aš kalbą greitai išmoksiu ir nusprendė manęs išlyginamojoje klasėje „nekankinti“. Ir jis buvo teisus, nes aš iš tiesų labai greitai perpratau lietuvių kalbą. Tiesa, po pamokų man būdavo papildomos lietuvių kalbos pamokos – mokytoja su manimi dirbdavo atskirai. Tad kažkaip sugebėdavau pasivyti savo bendraklasius ir nuo jų neatsilikti.

Gerbiamas Gintautai, vis dėlto kaip sugebate lietuvių kalba perteikti ir kitų dalykų žinias vaikams, besimokantiems išlyginamojoje klasėje ir beveik nemokantiems lietuviškai?

Tai yra unikalu. Kai pradėjau čia dirbti, taip pat sunkiai galėjau suvokti, kaip čia visa tai vyksta. Ruošiantis dalykų pamokoms šioje klasėje reikalingas nemenkas mokytojų kūrybiškumas. Aš pats išlyginamojoje klasėje dėstau istoriją ir svarbiausius savo dėstomos medžiagos akcentus pateikiu ne tik lietuvių, bet ir keletu kitų kalbų – rusų, anglų, italų, ispanų ir gruzinų. Nors per pamoką kalbu lietuviškai, tačiau, jei prireikia – angliškai ir rusiškai. Kartą berniukas iš Urugvajaus paklausė: „O ispaniškai?“ Deja, turėjau jam prisipažinti, kad šios kalbos nemoku. Tačiau esu pastebėjęs, kad tie, kurie nemoka nei angliškai nei rusiškai, išmoksta lietuvių kalbą daug greičiau. Kitų dalykų mokytojai taiko savo metodikas, taip pat esama labai daug vaizdinės medžiagos. Nes kai nemokama kalbos, žodį turi lydėti vaizdas. Tiesa, lietuvių kalbos mokymui yra sukurtos specialios programos ir metodikos. O kalbant apie kitus dalykus – kiekvienas mokytojas ieško individualiai, mes taip pat susirinkę apie tai diskutuojame.

Jūsų mokykloje ypatingas dėmesys skiriamas lietuvių kalbai – tikriausiai ir Lietuvos istorijai?

Taip, dėmesys čia jai didesnis nei paprastose mokyklose, vyksta daugiau istorijos pamokų per savaitę nei įprastai. Ypač tai aktualu vyresnėse klasėse, nes reikia užpildyti spragas. Iš dalies papildomas dėmesys skiriamas ir Lietuvos geografijai. „Lietuvių namuose“ itin akcentuojamas ir meninis ugdymas: muzika, šokis, dailė. Esama gausu popamokinės veiklos, susijusios su šiomis sritimis, kuri iš esmės yra orientuota į etnokultūrą. Dalyvaujame visose dainų šventėse. O mokiniams netgi prestižas šokti mokyklos tautinių šokių kolektyve, kurių esama net trijų – visoms amžiaus grupėms. Taip pat mokykloje yra choras, kamerinis choriukas bei solistų.

Kokius lietuvybę ugdančius renginius organizuojate savo mokykloje? Kurie iš jų vyksta reguliariai?

Pirmiausia – visas tautinės šventes. Joms „Lietuvių namuose“ teikiamas išskirtinis dėmesys. Ypač Vasario 16-ajai, Kovo 11-ajai. Taip pat turime labai gražią tradiciją – bendrą Kalėdų šventimą. Mokykloje rengiama tikra Kūčių vakarienė su tradiciniais patiekalais visai mokyklai. Susirenka visi mokiniai, taip pat ir tie, kurie baigę mūsų mokyklą, visi mokytojai, ateina kunigas. Ir visiems užtenka vietos prie stalo. Sakau, geriau sėdėkime po tris ant vienos kėdės, valgykime iš vienos lėkštės, bet būkime kartu. Ir tai yra unikali šventė, kuri organizuojama jau 22 metus, nuo pat mokyklos atidarymo.

Sakau, geriau sėdėkime po tris ant vienos kėdės, valgykime iš vienos lėkštės, bet būkime kartu.

Taip pat rengiame išskirtinį projektą – „Tremčių istorija“: mūsų mokiniai, tremtinių palikuonys, renka medžiagą iš savo senelių, prosenelių, tėvų ir ją pristato klasėje. Taip pat mokykloje yra ir Tremčių istorijos muziejus.

Organizuojame skaitovų konkursus, kuriuose dalyvauja ir užsienyje esančių lietuviškų mokyklų mokiniai. Neseniai „Lietuvių namuose“ vyko toks renginys, skirtas paminėti Maironį. Jame pasirodė net tik mūsų mokiniai, bet ir svečiai iš Baltarusijos bei Lenkijos. Maironis buvo skaitomas ne tik lietuviškai, bet ir tų šalių, iš kurių atvykę mūsų mokiniai, kalbomis – itališkai, ispaniškai.

Vasarą mokykloje organizuojama stovykla, į kurią atvyksta vaikai lietuviai, gyvenantys užsienyje. Jos tikslas – šiuos supažindinti su jų protėvių šalimi, skleisti lietuvybę. Stovykloje vyksta žaidybinio tipo lietuvių kalbos pamokėlės, mokomasi lietuviškų šokių, dainų, žaidimų, susipažįstama su tautiniais papročiais, organizuojamos ekskursijos į Trakus, Kernavę, pajūrį. Beje, iš pernai stovykloje dalyvavusių 36 vaikų septynetas jų rugsėjo pirmąją atvažiavo pas mus mokytis.

Šiuo metu kuriame ir mokinių mainų projektą. Mūsų moksleiviai dešimčiai dienų išvažiuos į Lenkiją bei Maskvą, o šių mokyklų mokiniai, tenykščiai lietuviai, atvyks pas mus.

Tekle, kokią įtaką Tavo tautinio tapatumo formavimuisi turėjo lietuvybę puoselėjantys renginiai, vykę „Lietuvių namų“ mokykloje?

Labai paliesdavo akimirkos, kai visa mokyklos bendruomenė atsistodavo ir drauge sugiedodavo Lietuvos himną.

Visada ypatingos šventės būdavo Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Nors esu pusiau lietuvė, pusiau gruzinė, jos man yra labai brangios, tad aš negaliu suprasti lietuvių, kurie jų nevertina. Juk valstybė, kurioje gyveni, yra kaip tavo šeima. Tad ją turi mylėti, nes jai priklausai. Juk mes savo gimtadienius švenčiame, ar ne? O juk Nepriklausomybės paskelbimo ar atkūrimo diena taip pat yra gimtadienis, valstybės gimtadienis. Ir jei tu esi pilietis, turi tai drauge su savo valstybe švęsti. Bent jau nueiti į vieną kitą renginį. Esu labai dėkinga savo mokyklai, kuri man šį patriotizmą išugdė. Kai atvykau į Lietuvą, iš tiesų nieko apie ją nežinojau, tad meilę Lietuvos valstybei „Lietuvių namai“ man ir įdiegė, nes tam buvo skiriamos didelės pastangos. Manau, kad baigusieji šią mokyklą,šį patriotizmą išlaiko. Mane visada labai paliesdavo akimirkos, kai Vasario-16-ąją ir Kovo-11-tąją visa mokyklos bendruomenė atsistodavo ir drauge sugiedodavo Lietuvos himną.

Gerbiamas Gintautai, ką Jums asmeniškai reiškia būti tokios mokyklos direktoriumi?

Pirmiausia tai yra didelė atsakomybė. Nes tai ne vien mokykla, bet daugeliui – ir namai. Kai kurie mūsų mokiniai netgi per atostogas (mokslo metų metu) neišvyksta į namus. (pvz., Urugvajų). Taigi turi ir drausminti, ir padėti, ir patarti, ir kartais užjausti, kai sunku, nes jie čia be tėvų. Mūsų mokykloje ir vadovo, ir mokytojų atsakomybė yra didesnė nei įprastoje, kartais mokiniui turi būti ir tėvas, ir mama. Čia negali būti vadinamųjų „valdiškų“ santykių. Privalai įsigilinti į kiekvieną vaiką. Taip pat mes vaikams turime duoti labai daug, daugiau nei kitose mokyklose, ir svarbiausia – šį darbą reikia mylėti, negailėti savo laiko, nes mokykla neuždaroma pasibaigus pamokoms. Anksčiau esu buvęs eilinės mokyklos direktoriumi – tad galiu pasakyti, kad „Lietuvių namuose“ viskas yra kitaip. Aš, pavyzdžiui, žinau beveik visų vaikų vardus. Man darbas šioje mokykloje teikia didžiulį pasitenkinimą. Taip pat aš sakau, kad mūsų mokykla yra ta, kuri eina prieš srovę. Juk lietuviai išvažiuoja iš Lietuvos, o mes juos grąžiname atgal (juokiasi).

Mūsų mokykla yra ta, kuri eina prieš srovę. Juk lietuviai išvažiuoja iš Lietuvos, o mes juos grąžiname atgal.

Ką manote apie lietuvybės puoselėjimą, lietuvių kalbos išsaugojimą nūdienos globaliame pasaulyje, kai vyksta didžiulis žmonių judėjimas, o lietuvių kalba, rodos, tampa tokia nereikšminga šalia visur karaliaujančių anglų ar kitų didelių tautų kalbų? Tad ar prasminga visa tai saugoti ir puoselėti?

Galiu vienareikšmiškai atsakyti – taip. Man labai įsiminė žodžiai, iškalti ant paminklo Vytautui Didžiajam: kad Lietuva tol bus gyva, kol bus gyvas bent vienas lietuvis. Tad aš visiškai neremiu kosmopolitizmo idėjos. Mes galime vienytis ekonomine prasme, bet turime išsaugoti savo kultūrą, kalbą, papročius, ir tai priklauso nuo kiekvieno mūsų. Lietuvybės puoselėjimas labai priklauso ir nuo šeimos, kurioje auga vaikas, taip pat nuo mokyklos.

Beje, aš labai gerbiu tuos lietuvius, kurie nors ir išvyksta iš Lietuvos, tačiau ten buriasi, organizuoja vaikams lietuviškas šeštadienines ar sekmadienines mokyklėles. Tokie žmonės ten dirba tikrai pasiaukojamai, dažnai be jokio atlygio. Neseniai sulaukiau skambučio iš Norvegijos, Bergeno. Viena lietuvė pranešė apie jų įkurtą lietuvišką mokyklėlę, kurioje mokosi 7 vaikai. Taip pat man teko lankytis Kaliningrade, Lenkijoje, mūsų darbuotojai vyko į Angliją, Airiją – ten atliekamas didžiulis darbas. Ten saugojama lietuvybė. Man atrodo, kad žmonės, kurie emigruoja dėl ekonominių priežasčių, dažnai stengiasi puoselėti lietuviškumą svetur, nes brandina mintį sugrįžti.

O ką apie tai galvoja Teklė?

Aš manau, kad kiekviena kalba yra svarbi. Juk labai gaila, kad kai kurios kalbos jau yra mirusios, kaip antai – prūsų. O šiaip kiekvienai valstybei jos kalba turėtų būti ypač reikšminga, ją reikėtų puoselėti. Kalba yra kaip vaikas, kurį augini, augini, bet jis taip ir neužauga – kaip mamai ar tėčiui jų vaikas visada lieka vaikas. Taip ir kalbą reikia auginti, puoselėti ir į ją labai daug įdėti. O Lietuvai jos kalba turėtų būti itin brangi. Juk žinome, kad buvo ir lietuviškos spaudos draudimo laikai, tačiau žmonės vis tiek stengėsi, kiek tik galima, lietuvių kalbą išsaugoti.

Esi išskirtinė „Lietuvių namų“ absolventė, išmokusi lietuvių kalbą „nuo nulio“ ir nusprendusi pasirinkti lietuvių filologijos studijas. Kas Tave tam paskatino?

Visada buvau linkusi į humanitarinius mokslus. Man lietuvių kalba labai sekėsi. Rinktis lituanistiką mane skatino ir tuometinė lietuvių kalbos mokytoja. Galiausiai apsispręsti padėjo geresnis nei tikėjausi mano lietuvių kalbos abitūros egzamino rezultatas. Tai buvo tarsi ženklas, kad turiu studijuoti lituanistiką. Ir iš tiesų visai nesigailiu, kad įstojau į Edukologijos universitetą ir būtent į Lituanistikos fakultetą. Visų pirma man patinka ši specialybė, aš neseniai atlikau praktiką savo buvusioje mokykloje – „Lietuvių namuose“, man patinka mokytojo darbas, kurio aš visiškai nesikratau. Ir apskritai man šios studijos davė tikrai daug. Visų pirma įgijau labai daug žinių. Taip pat, studijuodama šiame fakultete, aš, galima sakyti, užaugau, sutikau tokių nuostabių dėstytojų kaip Vanda Juknaitė, Vytautas Martinkus, Petras Bražėnas. Apskritai mūsų fakultete yra labai šilta atmosfera. Kiekvienas studentas vertinamas, juo rūpinamasi.

Kalba yra kaip vaikas, kurį augini, augini, bet jis taip ir neužauga – kaip mamai ar tėčiui jų vaikas visada lieka vaikas.

Taip pat man atrodo, jog lituanistikos studijos iš tiesų atveria daug galimybių. Stebiuosi, kad daugelis mano, jog baigus šias studijas galima dirbti tik mokytoju. Manau, kad visų pirma, jei esi baigęs lietuvių kalbos specialybę, – esi tikrai išprusęs žmogus. Antra, nebūtinai turi dirbti mokytoju, nors aš labai džiaugiuosi, kad esama žmonių, turinčių šį pašaukimą, nes mokytojų reikia visada ir gerų. Juk galima dirbti ir kalbos redaktoriais, ir vertėjais, iš esmės visur, kur reikalingas gimtosios kalbos žinovas. Tad man atrodo labai negerai, kad mūsų visuomenė taip nuvertina lituanistikos studijas. Galbūt filologiją labiau reikėtų populiarinti per atvirų durų dienas, daugiau kalbėti, kokių darbo galimybių ji suteikia, nes patys žmonės nelabai tuo domisi, tiki tik stereotipais.

Kai pradėjai studijuoti lituanistiką, ar jautei aplinkinių susidomėjimą Tavimi? Juk atrodei kiek kitokia...

Iš pradžių labiausiai dėstytojus sudomindavo mano pavardė Songulija. Jie klausdavo, kas tai per pavardė, iš kur aš. Kai pasakydavau, kad esu iš Gruzijos, tada imdavo domėtis, kaip nusprendžiau studijuoti lituanistiką. Tada  papasakodavau savo istoriją. Visi stebėdavosi. Tačiau iš tiesų dėstytojai labai džiaugdavosi, kad aš, iš pradžių net nemokėjusi lietuviškai, šia kalba susidomėjau taip, kad netgi įstojau į lietuvių filologiją...

Vis dėlto Tavo vardas Teklė skamba lietuviškai, turbūt jį Tau išrinko lietuvė mama. Ar gruziniškai ausiai  jis neatrodė pernelyg neįprastas?

Šis vardas Gruzijoje nėra svetimas ir gan paplitęs, ypač jo variantas „Tekla“. Mano vardo istorija labai paprasta – mama norėjo man duoti lietuvišką vardą, o tėtis – gruzinišką. Tad tėvai rado kompromisą – vardą, kuris tiktų ir gyvenant Gruzijoje, ir Lietuvoje.

Minėjai, kad pirmieji dveji metai Tau Lietuvoje buvo labai sunkūs. Kaip jautiesi čia gyvendama dabar?

Kai baigusi mokyklą vėl nuvykau į Gruziją, čia praleidusi mėnesį pasakiau: „Aš noriu namo, į Lietuvą.“ Dabar kasmet mudu su broliu kiekvieną vasarą porai mėnesių vykstame pasisvečiuoti į savo gimtinę, tačiau antram viešnagės mėnesiui artėjant prie pabaigos, mes abu jau norime „namo“.

Kai baigusi mokyklą vėl nuvykau į Gruziją, čia praleidusi mėnesį pasakiau: „Aš noriu namo, į Lietuvą.“

Kažkur vykti iš Lietuvos neplanuoju. Žinau, ką reiškia pradėti viską „nuo nulio“. Tą jau esu patyrusi, kai persikėlėme į Lietuvą. Jaučiu čia turinti po kojomis pagrindą, be to, studijuoju lietuvių filologiją ir labai viliuosi, pabaigusi studijas, rasti gerą darbą, iš kurio Lietuvoje galėčiau pragyventi.

Man Lietuvoje gyventi patinka, ypač Vilniuje, kur labai jaukui ir kur gyvenu jau devintus metus. Vilniaus nenorėčiau keisti į nieką, nes su šiuo miestu taip pat susiję ir daugybė mano malonių prisiminimų. Nepaisant to, kad čia gyvenančių žmonių temperamentas yra visiškai kitoks nei Gruzijoje, kur gyvenimas, atrodo, virte verda, visi rodo emocijas. Taigi ir man pačiai neretai nepavyksta savo gruziniško temperamento nuslėpti. Tačiau jo pakeisti ir nenoriu, nes esu ne tik lietuvė, bet ir gruzinė. Nors labai myliu Lietuvą ir Vilnių, taip pat man labai artima ir Gruzija. Taigi gyventi norėčiau Lietuvoje, o atostogauti Gruzijoje. Man iš tiesų labai brangios tiek abi šios šalys, tiek ir jų kalbos. Tad savo bakalauro diplominiame darbe, kurį šiemet rašysiu, lyginsiu lietuvių ir gruzinų kalbų fonetiką.

Galbūt bandai ką nors versti iš gruzinų kalbos į lietuvių arba atvirkščiai?

Šiek tiek esu bandžiusi, tačiau pastebėjau įdomų dalyką – man lengviau yra versti iš gruzinų į lietuvių kalbą, o ne atvirkščiai. Iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl taip yra, netgi piktinausi – juk mano pirmoji kalba – gruzinų. Tačiau paskui suvokiau, kad vis dėlto juk aš esu lituanistė... Juk nuolat skaitau lietuviškas knygas, nuolat bendrauju lietuvių kalba (žinoma, stengiuosi kiek galiu kalbėti ir gruziniškai internetu su giminėmis, draugais). Tad natūralu, kad man lengviau versti iš gruzinų kalbos į lietuvių.

Tačiau kai skaitau lietuvišką poeziją (dalyvauju raiškiojo skaitymo renginiuose), tą vis dėlto darau labiau gruziniška nei lietuviška maniera – ugningiau, naudodama daugiau gestų bei mimikos.

Ar turi mėgstamus lietuvių literatūros autorius?

Man labai patinka S. Nėries poezija. Taip pat Maironis. J. Ivanauskaitės, S. Paruslkio, R. Šerelytės kūryba. Per pastaruosius ketverius metus studijuodama lituanistiką perskaičiau labai daug lietuvių literatūros kūrinių. Mano nuomone, nemažai jų yra tikrai vertingi. Pavyzdžiui, man vienas tokių – V. Krėvės „Skirgaila“, taip pat – J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Manau, kad šiuos kūrinius turėtų perskaityti kiekvienas, kuriam svarbi Lietuvos istorija. Man labai patinka ir V. Juknaitės kūryba, kuri yra visiškai kitokia nei įprasta. Skaitydama savo malonumui, dažniausiai renkuosi lietuvių, o ne užsienio autorius.

Ar jautiesi esanti labiau lietuvė ar gruzinė? Kokia kalba mąstai – lietuviškai ar gruziniškai?

Labai džiaugiuosi, kad niekada nebuvau atsidūrusi situacijoje, kai reikėjo pasirinkti vienintelę tautybę – lietuvišką ar gruzinišką.

Labai nemėgstu šio klausimo. O dėl mąstymo – kai kalbu lietuviškai, tai ir mąstau lietuviškai. Tai labai priklauso nuo situacijos. Kai klausausi gruziniškų dainų, prisimenu Gruziją, tada, aišku, galvoju gruziniškai. Tačiau kai būnu universitete, paskaitose, tada aš, žinoma, mąstau lietuviškai. Taigi – perpus. Nes vis dėlto Gruziją aš taip pat labai myliu – ten mano seneliai, kiti artimieji. Aš labai džiaugiuosi, kad niekada nebuvau atsidūrusi situacijoje, kai reikėjo pasirinkti vienintelę tautybę – lietuvišką ar gruzinišką. Taigi aš esu ir lietuvė, ir gruzinė. Beje, mane labai džiugina šilti santykiai tarp Lietuvos ir Gruzijos, nes neturiu „plėšytis“ nei tarp šių dviejų šalių, nei tarp dviejų tautybių.

Kalbino Jurga Žiugždienė

Tekstas iš ciklo Tapatumo puoselėjimas globaliame pasaulyje, kuris iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.