Paskutinio Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus (1861–1945) 150-osios gimimo metinės praėjusiais metais buvo kukliai paminėtos Kaune. Šiemet, pal. ark. Jurgio Matulaičio metais, vyskupą Jurgį konsekravusio Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarcho, laisvosios Lietuvos bendrakūrėjo arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus dvasios siluetas su mumis ir šalia mūsų.

Ingresas: sveikinimai ir reikalavimai

Minčių bangos, kas bus naujas Žemaičių vyskupijos ganytojas, 1913 m. rugsėjį mirus vyskupui Felicijonui Gasparui Cirtautui, ritosi po visą Lietuvą. Kaunas – Žemaičių vyskupijos, taip pat ir tautinės savimonės puoselėjimo centras. Todėl Bažnyčios autoriteto laikysena, žodis, asmeninis pavyzdys ypač svarbus – lyg švyturys laivams. Kam skirta juo būti?

Laikraštis „Kurjer Wilenski‘ („Vilniaus žinios“) paskelbė, kad į mirusiojo vysk. Cirtauto vietą rusų vyriausybė jau numatė ir pasirinko žinomą „litvomaną“ kan. Pranciškų Karevičių. Bet nepridėjo: žemaitis, Peterburgo kunigų seminarijos pastoracinės teologijos profesorius, nuo 1911 m. Lietuvių mokslo draugijos narys. Asmeniškai jį pažinoję vienu balsu tvirtino: eruditas, ryški asmenybė, pasak kun. rašytojo Mykolo Vaitkaus, romėno senatoriaus veido, aštrių blizgančių akių.

1914 m. gegužės 31 d. Kaune Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus ingreso ceremonija senojoje Kauno katedroje buvo labai iškilminga. Pasak prel. Kazimiero Šaulio, savo pamokslą vysk. Karevičius pasakė žemaitiškai aukštaitiška kalba, „ištvojo“reikalą kelti švietimą, rūpintis visuomenės ir liaudies padėties gerinimu. Ponijos atstovai, išgirdę, kas buvo „ištvota“ sakykloje, suprato, kad jis ne jų luomo žmogus. „Mes, jaunieji, nors kartais teorijoje ir paabejodavome naujojo vyskupo taktikos tobulumu, tačiau, kaip paprastai jaunimas, vis dėlto džiaugėmės jo radikalumu, jo patriotizmu, jo bažnytiniu uolumu. Dabar, atrodė mums, galėsim išsijuosę pasidarbuoti ne vien Bažnyčios, o ir Tėvynės labui, eidami tobulai išvien su savo dvasiniu Ganytoju“, – atsiminimuose rašė kun. M. Vaitkus.

Dvarininkai buvo nepatenkinti, kad ne jie pirmi vyskupą pasveikino, o kunigų seminarijos rektorius prel. Maironis su klierikais. Vyskupo žiedą pabučiuoti dvarininkai galėjo vos ne paskutiniai. Prieš save jie patys užleido miestiečius, kurie Žemaičių vyskupui įteikė lenkų pasirašytą nepasitenkinimo dėl lietuvių aktyvumo kupiną raštą. Vysk. Karevičius atsiminimuose rašė: „Patariau jiems su lietuviais eiti išvien, padėti jiems lietuviškąją kultūrą kurti, išvien eidami, turėsią įtakos jiems ir tokiu būdu bus išvengta kai kurių kraštutinumų.“

„Seminarijos sakykloje atsistojęs, kilnių minčių bėrė jisai kaip ūkininkas kviečių pilnomis saujomis.“ Taip vysk. Karevičius apibūdino iš Marijampolės pasikviesto kun. dr. Jurgio Matulevičiaus (ark. palaimintasis Jurgis Matulaitis) 1914 m. vasarą kunigams vestas konferencijas. Iškart po ingreso naujas Žemaičių vyskupas kibo į darbą. Kunigų seminarijos vicerektorumi paskyrė kun. prof. Kazimierą Paltaroką. Ir, žinoma, sukvietė Žemaičių vyskupijos kapitulą bendrai apsvarstyti kiekvieną jo pasiūlytą kandidatą, prieštaravimų nebuvo. Ir visų nuostabai tuoj pat išskubėjo į Romą.

Vatikane vysk. Karevičiui pavyko dėl lenkų dvarininkų skundų išsklaidyti susikaupusius debesis, pateikus svarius argumentus atskleisti tiesą, sutvarkyti ne tik lietuvių, lenkų, bet ir Žemaičių vyskupijai priklausiusių baltgudžių tikybos reikalus: buvo atstatytos jų teisės bažnyčiose melstis ir maldaknyges skaityti sava kalba. Amžininkai liudija, kad vysk. Karevičius visada turėjo drąsos ir paprastiems, ir aukštiems Bažnyčios dignitoriams mandagiu būdu pasakyti tiesą į akis. Atsisveikinęs su Apaštalų Sostu, vysk. Pranciškus nutarė pakelyje, Vokietijoje, pasigydyti Peterburge įsigytą gerklės slogą, bet, nespėjus jam sanatorijoje įsikurti, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Todėl kelionė į Žemaičių vyskupiją užtruko dvejus metus.

Nepriklausomybės dvasios tėvas

„Grįžtame pas savuosius. Širdis kartoja: „Leiskit į tėvynę...“ – dienoraštyje rašė kun. Kazimieras Paltarokas, ištikimas vysk. P. Karevičiaus ilgos kelionės palydovas... Kokios mintys ir godos kelionėje supo ganytoją? Atsiminimuose parašyta: „Ilgai turėjau laukti, kol kardinolas Gaspari, susirašinėjęs su vokiečių vyriausybe, gavo atsakymą ir atsiuntė telegramą: „Malonu man pranešti, kad vokiečių valdžia sutinka tamstą įsileisti valdyti Žemaičių vyskupiją.“ Tą akimirką, be abejo, džiūgavo vyskupo širdis, o dabar – pirmyn, pirmyn...

1916 m. rugpjūčio 19 d. Kauno geležinkelio stotyje ganytoją sutiko generalvikaras kun. Juozas Stakauskas su kunigais ir vokiečių kariškiais. Iš stoties vyskupas, nuvykęs Katedron, pasakė pamokslą, išvardydamas, kiek Rusijoje yra Lietuvių komiteto nuo karo nukentėjusiems šelpti skyrių, kiek išlaikoma gimnazijų, pradžios mokyklų, kiek prieglaudų. Lietuvių dvasia nepalaužta, inteligentija su katalikų dvasininkais ją visais būdais palaiko. Tokios žinios gaivino tiek lietuvių, tiek lenkų širdis.

Žemaičių vyskupas P. Karevičius vizitacijoje

Vokiečių generolai E. Liūdendorfas, P. Hindenburgas, Kaune apsistojęs Rytų fronto vadas Izenburgas – visi jie turėjo progos įsitikinti lietuvio vyskupo Pranciškaus oria laikysena, argumentuotu žodžiu, atremiant vokiečių reikalavimus ir aiškinant svarbiausią tautos siekį – nepriklausomybę. Izenburgui, kuris jam įteikė reikalavimą apie vokiškos tvarkos reikalavimus skelbti iš bažnyčių sakyklų, pareiškė: „Jūs galite mane įmesti į kalėjimą, galite sušaudyti, bet mano sąžinės priversti nepavyks. Aš pasielgsiu, kaip Šv. Tėvas nuspręs.“

Vokiečių okupantus nesėkmės karo frontuose vertė ieškoti naujų galimybių kraštą aneksuoti, tikintis įžiebti norą pačiai tautai prisijungti, sudaryti Kuršo ir Lietuvos uniją. Todėl okupacinė valdžia kreipėsi į didžiausius lietuvių autoritetus: daktarą, visuomenės veikėją Joną Basanavičių ir Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių, kad šie pasiūlytų kandidatus į vadinamąją Patikėtinių tarybą. Atsakymas: tokia taryba turi būti sudaryta iš išrinktų žmonių, sušaukus Vilniuje lietuvių tautos atstovų konferenciją.

Ruošiantis būsimai Vilniaus konferencijai, Kaune prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas atliko vyskupo pavedimą. Savo butą Šv. Kazimiero draugijoje jis pavertė tikru pasitarimo dėl Lietuvos ateities štabu. Į pasitarimą atvykęs kun. Justinas Staugaitis rado kunigus – Kazimierą Šaulį, Kazimierą Paltaroką, iš Vilniaus atvykusius svečius – Antaną Smetoną, Jurgį Šaulį, kauniečius – Tadą Daugirdą, Saliamoną Banaitį. Jie, ir vėliau prisijungę kiti asmenys, dalyvavo 1917 m. rugsėjį vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje, kuri priėmė nutarimus dėl Lietuvos ateities ir išrinko Valstybės Tarybą, paskelbusią 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą. Tarp signatarų – ir Žemaičių vysk. P. Karevičiaus kancleris kun. K. Šaulys.

1919 m. balandžio 11d. įvyko Valstybės Tarybos organizuoti prezidento rinkimai. Pirmuoju Lietuvos prezidentu beveik vienbalsiai buvo išrinktas Antanas Smetona, kurį čia pat salėje prisaikdino vyskupas Pranciškus Karevičius. Ganytojas visa savo esybe suaugo su atgimstančia ir besiformuojančia valstybe: jis laimino kiekvieną svarbesnį besikuriančios valstybės žingsnį, nė vienas svarbesnis įvykis neapsėjo be jo dalyvavimo, be jo žodžio, be jo prakalbos nė viena tautos iškilmė nebuvo švęsta. Todėl valstybės kūrėjai daugeliu atžvilgių jautėsi stipresni, turėdami tokį bendradarbį ir tokį dvasios tėvą.

Vizitacijos

Banguote bangavo žinios, koks yra Žemaičių vyskupas P. Karevičius, kaip parapijų vizitatorius. Tik sugrįžęs iš priverstinės kelionės pradėjo dažnai vizituoti Žemaitiją. Parapijos, ypač tos, kurios vyskupo buvo nemačiusios po 30 ir daugiau metų, džiaugdavosi ir labai atsakingai joms ruošdavosi. Ekscelencija mėgdavo, kad pagal seną katalikų tikėjimo triumfą liudijančią tradiciją ganytojas būtų sutiktas iškilmingai: eisenos, „bromai“ (vartai), prakalbos, raiteliai, „patriūbočiai“. Tačiau greitai paaiškėjo, kad Žemaičių vyskupas veda naują parapijų tvarkymo liniją: klebonas turi būti uolus socialinis veikėjas, kurti įvairias katalikiškas organizacijas ir joms vadovauti, reikalavo didesnės demokratijos, kuriant parapinius komitetus. Atvykęs vyskupas  stengdavosi pats asmeniškai susitikti su eiliniais tikinčiaisiais, parapijos atstovus per klebonijos pietus sodindavosi šalia savęs ir net klausdavo jų nuomonės apie kunigų veikimą. Pasak kun. M. Vaitkaus: „Tai nugirdę kunigai subruzdo ruoštis vyskupo modernius reikalavimus patenkinti, ypač draugijas kurti, net dulkės rūksta.“ Nors Žemaičių ganytojas parapijų klebonams buvo reiklus, kartais net pasikarščiuodavo, tačiau, amžininkų liudijimu, vien dėl to, kad buvo labai nuoširdus, tėviškas, jaučiantis, kada rūstesnį žodį pakeisti švelnesniu, labiau įkvepiančiu.

Per bendrą vakarienę su dvasininkais vyskupas, valgydamas rūgusį pieną su spirgintom bulvėm, mėgdavo pasakoti, kaip jis vokiečių Lietuvos nepriklausomybės reikalu važiavo į vokiečių generalinį štabą. Vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Hindenburgas Žemaičių vyskupą priėmė „visai žmoniškai“: „Nebaugus. Gerokai mums žemaičiams primeną visų matytą Prūsų kiaulių kupčių, kur liuob švaistytis Žemaičių parubežiais. Tad didesnės baimės man neįpūtė, ir pasirokavova itin įdomiai. Bet dėl Lietuvos nepriklausomybės jis ėmė išsisukinėti.“ O pasakodamas apie štabo viršininką generolą Erichą von Liudendorfą vaizdingai apibūdino: „Tasgatės, pasisodino mane priešais save, prieš šviesą ir įsmeigė savo tuos grąžtus man stačiai į pat akių dugną – ir gręžia, ir spigina, ir šaldo. Aha, manau sau: tu nori mane palaužti, pasismeigęs it vabalą ant spilgų. Tikies, kad neišturėjęs tavo vilko vyzdžių, nuleisiu akis, sumišiu ir tavo valiai pasiduosiu, kaip turbūt kiti daro?.. Kad tu, prūse, nesulauktum. Tad tai, vadinasi, spoksova į viens antrą: jis, kaip vilkas į mane, o aš į jį... Ant galo pagalės – vilko generolas nebeišturėjo – nukreipė į šalį akis ir po valandėlės prabilo: „Vadinas atvykote prašyti, kad paskelbtume nepriklausomą Lietuvą. Nieko sau, drąsus užsimojimas...“

Jokūbavo parapijoje susirinkę kunigai buvo sužavėti vyskupo, kad turėjo tiek drąsos vykti į aną liūtų olą ir ten spyriotis net su pačiu Liudendorfu... „Ir mūsų jam pagarba, dėkingumas ir meilė lyg ant mielių auga. Juk jauste jaučiame jį atlikus istorinį žygį: Lietuvos nepriklausomybės klausimas liko iškeltas pasaulio galiūnų plotmėj, ir nūn nei prancūzams, nei rusams, nei juoba lenkams nebus lengva jį užslopinti.“

„Excelentissime Domine...“                 

Laiškas, kurį vyskupui Pranciškui 1918 m. vasarį atnešė paštininkas, ir nudžiugino, ir lyg privertė dar kartą vidiniu žvilgsniu nužvelgti dešimčia metų jaunesnio, jam brangaus kunigo, Marijonų generolo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybę. Žinoma, prašomą vokiečių valdžios leidimą jam įvažiuoti į Lietuvą išrūpins. Nekantriai lauks peržengiant vyskupų rūmų slenkstį, broliškai apkabins, ir, žinoma, privalės pasakyti, jog tarp keliamų į Vilniaus vyskupus kandidatūrų yra ir jis, kun. Jurgis MIC. Žemaičių vyskupas labai pritartų, džiaugtųsi, laimintų... Įdomu, ką pasakys pats kandidatas? Kaune, vyskupo Karevičiaus namuose, išgirstos žinios tąkart, kovo mėnesį, liko be aiškaus atgarsio, bet gegužės 30 d. kun. J. Matulaitis-Matulevičius rašė: „Excelentissime Domine, vis girdžiu Jūsų Malonybę mane teikiant Vilniaus vyskupu. Labai dėkui už tą pasitikėjimą manimi ir už tą gerą širdį. Bet ilgiau pagyvenęs Marijampolėje ir viską gerai apsvarstęs po Dievo akim, matau, kad dabar jokiu būdu negalėčiau vykti Vilniun. Mūsų vienuolijos dar tik pradžia, dar viskas joje tebetvarkoma, naujai statoma: mano iš jos pasišalinimas būtų jai baisus smūgis... Jei patekčiau Vilniun, toje kivirčų, barnių ir kovų knypavoj, neilgam mano sveikata tesėtų, aš ten nieko nenuveikęs žūčiau... Pasigailėkite mūsų vos tik susimezgusios vienuolijos, nenorėkite, kad vienuolių gyvenimas čia Lietuvoje, tik pradėjęs dygti, taip veikiai apmirtų, sunyktų, o gal ir ilgam žūtų. Pats matote, Ekscelencija, kad dabar Lietuvoje beveik niekams tas vienuolių gyvenimas nerūpi, o jis taip reikalingas. Bučiuoju Jūsų Ekscelencija rankas, visa širdimi atsidavęs Kristaus tranas kun. J. Matulevičius.“ Šis laiškas labai sujaudino ir paveikė vysk. Karevičių tiek, kad jis pažadėjo kun. Matulevičiaus kandidatūros stipriau neberemti ir visą tą reikalą palikti Dievo Apvaizdai.

 

Vis dėlto 1918 m. gruodžio 1 d. Kauno katedroje 10 val. ryto prasidėjo kun, Jurgio Matulaičio- Matulevičiaus konsekracija. Konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. „Vis dėlto, – rašė Vaižgantas, – kniūpsčias kryžium parkritęs vyskupas Jurgis prieš jį konsekruojantį vyskupą Pranciškų rodės vienas... vienas... visoje toje minioje.“ Po konsekracijos iškilmių, kitą dieną, kun. M. Vaitkus pakviestas į vyskupų rūmus M. Valančiaus gatvėje ir vysk. Karevičiaus įvestas į Vilniaus vyskupui Matulaičiui-Matulevičiui skirtą kambarį, išvydo: „Sėdi jis krasėj, toks tiesus, didus, netgi rūstus. Akys žiūri stačiai ir kiaurai per tave. Lyg būtumei perregimas: veide ryšku susirūpinimas, tiesiog kančia, betgi ir griežtas pasiryžimas ir ištvermė.“

 

1919 m. Vilniaus vyskupo pakviestas, privačiai viešėdamas apaštalinis vizitatorius Varšuvoje arkivyskupas Achile Ratti tyrinėjo galimybes pasiekti Kauną. Po to vizito vyskupas Jurgis parašė vysk. Pranciškui Karevičiui laišką, kuriame painformavo: „Vilniuje būdamas vizitatorius Ratti išreiškęs pageidavimą, kad prie progos aš Jūsų Malonybei parašyčiau: „ Jei JE Kauno vyskupas matytų, kad mano (Ratti) atvykimas į Kauną yra reikalingas, tegu man praneša, ir aš pasistengsiu nuvykti į Kauną.“ 1920 m. sausio 27 d. nuncijui Ratti su oficialiu vizitu esant Vilniuje, paaiškėjo, kad jis pasiryžęs vykti į Kauną. Vizitatorius Ratti Kauną pasiekė sausio 29 d. 8 val. vakaro. Stotyje garbingą svečią sutiko vyskupas Pranciškus Karevičius ir 1919 m. konsekruotas jo pagalbininkas vysk. Juozapas Skvireckas, Respublikos prezidentas Antanas Smetona, ministrų kabineto nariai ir būrelis dvasininkų. Vysk. Karevičius svečią parsivežė į savo namus, vyskupų rūmus, šalia katedros.

Po vakarienės dviese vyskupas Pranciškus ir arkivyskupas Achile Ratti kalbėjosi iki pat vidurnakčio. Vaizdingai šį įvykį yra pavaizdavęs kun. M. Vaitkus: „Lenkų bei lenkuojančių skundų ant niekuo dėtojo vyskupo Pranciškaus tuokart jau buvo tiek pritvinę Romos kurijoje, jog jinai dėjos turinti į tą reikalą įsikišti. Tas diplomatas buvo stipri asmenybė. Mokytas vyras, šventas kunigas, drąsus ir griežtas. Reikia manyti, jog priekaištai buvo kiek įmanoma tiksliai suformuluoti ir taip pat solidžiai pagrįsti... Bet aš esu tikras, jog ir vyskupo Karevičiaus atsakai buvo tikslūs, griežti, įveikią, nes juk jis buvo senas teologas, puikus eruditas, o tinkamo žodžio po kišenes neieškojo, kadangi jų turėjo ant pat liežuvio galo.“

Kitą, sausio 30 d., rytą nuncijus aplankė benediktinių vienuolyną, kur rado tą pačią dramą: lietuvių ir lenkų santykius. Ir jokio sprendimo nepriėmė. Sausio 30 d. rytą arkiv. Ratti aplankė Kauno kunigų seminariją. Katedroje aukojo pontifikalines šv. Mišias. Pamokslą sakydamas vysk. Karevičius pareiškė visišką atsidavimą Šv. Sostui ir padėką popiežiui Benediktui XV už Lietuvos Dienos paskelbimą ir surinktas aukas nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti (1917). Po pamokslo prabilo arkiv. Achile Ratti. Susijaudinęs jis padėkojo už sveikinimus ir savo kalbą baigė šiais žodžiais: „O aš, ištikimas tarpininkas, pranešiu Šv. Tėvui apie jūsų kančias, jūsų aukas ir jūsų pažadus. Dabar pasižadėkime vieni kitiems: aš melsiuos už jus, jūs už mane. Tepriima Viešpats jūsų maldas ir palaimina jus ir jūsų tėvynės troškimus.“

Iki 1926-ųjų...

Vilniaus gatvės grindiniu bėgančio bėrio kanopų garsas kartais sklisdavo pro atvirus vyskupų rūmų langus. „Konkės“, arkliais traukiami tramvajai, sustodavo Vilniaus gatvėje, Rotušės aikštėje. Gražu būdavo žiūrėti, kaip vyskupas Pranciškus vejasi pajudėjusią „konkę“ ir nusitvėręs turėklų greitai įsliuogia. Skuba. Gal į Seimą, gal į kurią draugiją, gal krikščionių demokratų partijos būstinę?

Valandų valandas, dalyvaujant vyskupui Karevičiui, trukdavo karštos diskusijos dėl rengiamo žemės ūkio reformos įstatymo. 1921 m. atvyko Vatikano atstovas jėzuitas tėvas Cechini. Todėl vyskupas savo namuose surengė išplėstinį aukštosios dvasininkijos ir krikščionių demokratų partijos posėdį, dalyvaujant t. Cechini. Nors vizitatoriaus nepavyko įtikinti Lietuvos reikalo teisumu, bet nei Seimas, nei vyskupai šiuo klausimu jokių pastabų iš Romos nėra gavę. O kai žemės ūkio reformos įstatymas Seime buvo priimtas, vyskupas Karevičius nuėjo tiesiai į krikščionių demokratų būstinę ir visus šiltai pasveikino.

1922 m. ir Kauną sujaudino žinia apie popiežiaus Benedikto XV mirtį. Kardinolų konklava Šventuoju Tėvu išrenka kaip tik tą kardinolą Achile Ratti, kuris buvo gerai susipažinęs su vysk. Karevičiaus byla. Buvo minčių, jog gali pasipilti nemalonės, tačiau tuometinis popiežius Pijus XI, pasak kun. M. Vaitkaus, buvo „šviesaus proto ir aukštos dorybės“. Tad vysk. Pranciškus ramiai sau valdė savo mylimą Žemaičių vyskupiją iki 1926 m. pradžios, kol Lietuvos visuomenei trokštant ir dvasinei bei pasaulietinei vyriausybei prašant, Apaštalų Sostas nutarė įkurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją..

1925 m. gruodžio 13 d., vidudienį, buvęs Vilniaus vyskupas, pop. Pijaus XI paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius, pasiekė Kauną...

Be organizacinių Lietuvos bažnytinės provincijos klausimų, pats svarbiausiais dalykas buvo arkivyskupo metropolito parinkimas. Aiškiu ir natūraliu kandidatu buvo paskutinis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Tačiau... po ilgų svyravimų ir pasitarimų vizitatorius metropolito sostui pasiūlė vyskupą augziliarą Juozapą Skvirecką (1873–1959). Dabar arkivyskupui Jurgiu Matulaičiui-Matulevičiui iškilo nelabai maloni misija su derama pagarba brangiam vyskupui Pranciškui pranešti tą žinią, teisingai išdėstyti padėtį, jį įtikinti. Tas tarp keturių akių įsimintinas jų pokalbis įvyko 1926 m. vasario 22 dieną... „Pas prel. Dambrauską-Jakštą susitikau vyskupą Karevičių, – rašo kun. M. Vaitkus. – Pasisakė norįs prašyti Šv. Tėvą paleisti jį nuo vyskupo pareigų. Tai mudviem buvo nauja ir keista. Abu ėmėme atkalbinėti vyskupą Pranciškų nuo sumanymo, tikindami jį, kad katalikų visuomenė jį brangina, kad jis laikytųs Romoj tvirtai, kad lietuviai visi jį remsime. Jis tik šypsojos, neva pritarė, bet ar rimtai?..“

1926 m. balandžio 12 d. vysk. Karevičius drauge su ark. Matulaičiu atvyko į audienciją pas šv. Tėvą. Balandžio 15 d. laiške arkivyskupui J. Skvireckui vizitatorius pranešė: Romoje visi labai patenkinti provincijos sudarymu ir naujų vyskupų paskyrimais ir ta pačia proga praneša, kad iš Romos į Kauną grįš balandžio 22 d. drauge su P. Karevičiumi, kurį popiežius buvo pakėlęs tituliniu Scystopolio arkivyskupu kovo 27 d. Abiejų arkivyskupų grįžimo dieną Kaune juos sutiko vyskupai, vyriausybės atstovai ir didžiulė žmonių minia.

Vėliau sužinota kai kurios vyskupo Pranciškaus atsistatydinimo detalės. Kardinolas, kurio žinyboje buvo tvarkomi atitinkami reikalai, susigraudinęs tarė; „Il Santo... – vadinasi, šventas. – Juk daugumas labiau ar mažiau nori pasiekti aukštesnę vietą, o pasiekęs ne labai teskuba (paprastai visai neskuba) jos išsižadėti. O čia... Iš tikrųjų Il Santo... Ir aš tam visai pritariu“ (M. Vaitkus).

1927 m. sausio 28 d. laidojant arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC vyskupų eisenos priekyje žengė arkivyskupas Pranciškus Karevičius MIC.

Arkivyskupas marijonas

„Šventadieniais dvasiniams skaitymams paskirdavau po keletą valandų. Jau 1877m. pradėjau jausti norą visiškai pasišvęsti ypatingai Dievo tarnybai: jei nebūtų galima likti kunigu, tai stoti kur nors paprastu vienuoliu, – rašoma ark. P. Karevičiaus atsiminimuose. – Mane daugiau viliojo misionierių institutas ar ordinas, siunčiąs savo narius į pagonių misijas.“ Iš gimtųjų namų Giršinuose, Mosėdžio valsčiuje (Skuodo r.), Pranciškus, gimęs 1861 m. rugsėjo 30 d., atsinešė maldingumą, troškulį skaityti, šviestis, mokytis ir mokyti kitus. Jo tėvas Pranciškus Karevičius, baigęs Kretingoje tėvų bernardinų mokyklą, įstojo į Varnių kunigų seminariją, bet dėl įvairių giminėje susiklosčiusių aplinkybių kunigystės šventimų neėmė, grįžo į Giršinus.“ Vedė žmoną Petronėlę Pocevičaitę iš Vaičaičių kaimo, Ylakių parapijos. Užaugino tris dukteris ir mane, vienatinį sūnų...

Jaunystės svajonės išsipildė brandžiame – 65-erių metų amžiuje. Atvykęs į Marijampolę, pasak kun. M. Vaitkaus: „Arkivyskupas Karevičius, nūn tėvas marijonas, rado tikrąjį atlyginimą: sielai rimtį, senstelėjusiam kūnui atilsį, daug laiko maldai ir... begales knygų, knygų.“ Galėjo patenkinti savo taurią aistrą daug skaityti, kiekvienu spausdintu žodžiu domėtis ir į viską atsiliepti. Nuoširdi, nuo Peterburgo dvasinės seminarijos laikų besitęsianti bičiulystė išlaikyta su prel. A. Dambrausku-Adomu Jakštu, kuris kiekvieną naujai parašytą svarbesnį savo kūrinį pirmiausia siųsdavo paskaityti arkivyskupui Pranciškui, žinodamas jo reiklumą ir pastabumą. A. Jakštas savo draugui kun. M. Vaitkui yra pasakojęs, kad jo veikalui „Pikto problema“ arkivyskupas pareiškė beveik du šimtus pastabų. Panašių atvejų būta nemažai. Jis atidžiai sekdavo spaudą, perskaitydavo visas geresnes naujai pasirodžiusias knygas. Ir pats rašė. Arkivyskupas Karevičius yra plačiai yra aprašęs Petrapilio lietuvių koloniją ir jos santykius su Mogiliovo arkivyskupais 1928 m. „Lietuvyje“ Nr. 5–9, rašė į „Sargybą”.1926 m. „Tiesos Kelio“ Nr. 10 aprašė savo draugo kun. Lomsargio apaštališkąją veiklą Rusijoje. Tame pačiame leidinyje gvildeno ir kitus bažnytinius klausimus, ypač apie objektyvios tiesos ir krikščioniškos meilės reikalingumą bažnytiniuose ginčuose. Mokydamas darbu, mokė ir žodžiu. Broliams marijonams yra pasakęs kelias dešimtis dvasinių konferencijų, o Vargdienių seserų kongregacijos centre, Marijampolėje, konferencijas skaitė kas savaitę.

Arkivyskupas Pranciškus, pats būdamas didelis šv. Pranciškaus garbintojas ir tretininkas nuo jaunystės, nepavykus į Lietuvą pasikviesti vokiečių pranciškonų čia įkurti savo skyrių, 1928 m. pasikvietė savo dukterėčią – sesers Fortūnatos Karevičiūtės ir Felikso Galdiko dukterį – Oną Galdikaitę, pranciškonių Nonnenvarto vienuolyno seserį Augustiną kurti savarankišką vienuoliją. Pradžia – Padvarių kaime, netoli Kretingos, vėliau – Kaunas. Pastatytas keturių aukštų mūrinis namas. 

Marijampolėje vienuoliui marijonui arkivyskupui Pranciškui teko išgyventi ir vieną netikėtą iššūkį. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vatikane, puoselėjant viltį rusų tautai grįžti į vienybę su katalikais, buvo sudaryta Rytų Bažnyčios kongregacija. Buvo kilę minčių Rytų apeigų vyskupu skirti arkiv. P. Karevičių, bet marijonų provincijolas kun. J. Kriščiukaitis neleido arkivyskupui marijonui laikyti Marijampolės bažnyčioje pamaldų pagal Rytų apeigas. Rytų apeigų vyskupas Pranciškus Būčys teigė, jog ir pats ark. Karevičius tik iš klusnumo, visai nenorėdamas, buvo besimokąs Rytų apeigų pas vysk. Najardį Kryžovcuose, netoli Zagrebo.

Marijampolės vienuolyne arkivyskupas marijonas Pranciškus Karevičius amžinybėn išėjo 1945 m. gegužės 30 d., palaidotas Kauno katedros kriptoje, šalia Didžiojo žemaičių vyskupo M. Valančiaus.

Nuotraukos iš Kauno arkivyskupijos muziejaus