2014 m. liepos 29 d., antradienis

Regina Jasukaitienė. Teks­tas ir kon­teks­tas

2012-12-20
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Literatūra 

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Su­si­ti­ki­mas su ra­šy­to­ju, dra­ma­tur­gu, pub­li­cis­tu, Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ru Ka­ziu Sa­ja šį kar­tą yra teks­tas. Su­in­tri­guo­ja nau­jie­na, kad jis dar ir žur­na­lis­tas, mė­gė­jų ka­me­ra ir mė­gė­jiš­kai (kaip pats sa­ko) už­fik­sa­vęs su­si­ti­ki­mus su iš­ei­vi­jos kul­tū­ri­nin­kais, ra­šy­to­jais, li­te­ra­tū­ro­lo­gais, prieš 20 me­tų pra­kal­bi­nęs juos to­mis te­mo­mis, ku­rios ak­tu­a­lios ir šian­dien, o gal­būt ir vi­sa­dos.

Su­si­ti­ki­mas vyks Kau­no me­ni­nin­kų na­muo­se, skel­bia afi­ša, ku­rio­je Sa­ja šiek tiek šel­miš­kas – mat su va­sa­riš­ka skry­bė­le ir prie šir­dies pri­glu­du­siu čiur­liu, la­bai pri­me­nan­čiu kregž­du­tę, bet daug trum­pes­nė­mis ko­je­lė­mis ir to­dėl ne­ga­lin­čiu pa­kil­ti nuo že­mės… Afi­ša skel­bia, kad bus ro­do­mas dar nie­kur ne­skelb­tas in­ter­viu su Sa­jos kal­bi­na­mais iš­ei­vi­jos ra­šy­to­jais Ale Rū­ta ir Bro­niu Rai­la. Sve­čią kal­bins ak­to­rė Oli­ta Dau­tar­tai­tė. Sve­čio kal­bin­ti ne­rei­kia. Sve­čias iš­kal­bus ir mėgs­tan­tis ben­drau­ti. „Ar kal­bė­si­te sė­dė­da­mas?“ – nu­girs­tu prieš ren­gi­nį. „Aš nie­ka­da ne­kal­bu sė­dė­da­mas, – at­sa­ko Sa­ja, – tu­riu per daug ener­gi­jos, kad ga­lė­čiau vie­to­je nu­sė­dė­ti.“ Ne­ži­nau, kas man įdo­miau: pa­ma­ty­ti ir iš­girs­ti Sa­ją ar Alę Rū­tą. Bro­nys Rai­la, pri­si­pa­žin­siu, ma­nęs vi­sai ne­do­mi­na, ne­dve­jo­da­ma jį nu­stu­miu į kon­teks­tą, ša­lia dau­gy­bės ki­tų iš­ei­vi­jos vei­kė­jų, ge­rai pa­žįs­ta­mų ra­šy­to­jui Sa­jai. To­dėl vi­sus su­si­rin­ku­sius jis iš­kart pa­nar­di­na į šią „ter­pę“ ir kal­ba­si su pil­nut pil­nu­tė­le sa­le kaip su ge­rais pa­žįs­ta­mais ir vi­sa­ver­čiais pa­šne­ko­vais. Iš da­lies tai yra tie­sa. Ne­trun­ku tuo įsi­ti­kin­ti. Ren­gi­niui pra­si­dė­jus ir švie­sai už­ge­sus (nu­si­tei­kia­me žiū­rė­ti in­ter­viu), pro ma­ne brau­na­si pa­gy­ve­nęs po­nas, o pa­ste­bė­jęs tuš­čią vie­tą (ten pa­dė­tos ma­no gė­lės ra­šy­to­jui!) kles­te­li ša­li­mais. Su­blyk­si aki­nu­kų stik­lai, pa­si­len­kęs pa­šnibž­dom klau­sia, ar aš ži­nan­ti, kiek jam me­tų. Iš pra­džių ne­su­pran­tu ku­riam, mat ek­ra­ne ro­do­mas Bro­nys Rai­la. „Ogi Sa­jai. Ne­pa­ti­kė­sit – jam aš­tuo­nias­de­šimt!“ – pra­ne­ša man kai­my­nas. „Pa­ti­kė­siu, – sa­kau, – nes ži­nau.“ Bet jei ne­ži­no­čiau, ko ge­ro, ne­pa­ti­kė­čiau. Ne tik lai­ky­se­na, ma­ne ste­bi­na ra­šy­to­jo gu­vus, švie­sus pro­tas, do­mė­ji­ma­sis vis­kuo…

Apie ne­leng­vą naš­lai­čio da­lią esu gir­dė­ju­si pa­sa­ko­jant pa­tį ra­šy­to­ją, skai­čiau ir au­to­biog­ra­fi­nė­je kny­go­je „Sku­du­rė­lių ta­ku“. Mi­rus tė­vams, abu su vy­res­niuo­ju bro­liu li­ko nie­kam ne­rei­ka­lin­gi. Bro­lį ati­da­vė į zi­tie­čių naš­lai­ty­ną, Ka­zį, aš­tuo­ne­riais me­tais jau­nes­nį, pa­si­ė­mė gi­mi­nės į Kau­ną. Kau­ne jam te­ko gy­ven­ti vie­nus me­tus. Čia jis pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą. Toks yra ra­šy­to­jo san­ty­kis su lai­ki­ną­ja sos­ti­ne. Ta­čiau, už­ėjus bol­še­vi­kams, Ka­ziu­kas bu­vo iš­vež­tas į Že­mai­ti­ją pas to­li­mus gi­mi­nai­čius, o bro­lis, už­da­rius zi­tie­čių vie­nuo­ly­ną, li­ko be­na­mis. Pra­si­dė­jus ka­rui vo­kie­čiai jį iš­ve­žė į Rei­cho dar­bus, ir nuo to lai­ko bro­liai vie­nas apie ki­tą ne­tu­rė­jo jo­kių ži­nių. „Jau­čiau­si vie­nut vie­nu­tė­lis pa­sau­ly­je“, – pri­si­pa­žįs­ta Sa­ja. Ir stai­ga ne­ti­kė­ta ži­nia – bro­lis gy­vas, gy­ve­na Ame­ri­ko­je! Lei­di­mo su­si­tik­ti te­ko lauk­ti il­gai, iš­vyk­ti už­jū­rin ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Pa­dė­jo Al­gi­man­tas Če­kuo­lis – lai­da­vo, kad Sa­ja su­grįš… Bro­liai su­si­ti­ko po 25 me­tų!

Pir­mo at­vy­ki­mo į JAV me­tu Sa­jai dar te­ko su­si­tik­ti su Jo­nu Me­ku, Sta­siu San­tva­ru, Juo­zu Gir­niu­mi, Vik­to­ru Viz­gir­da, Kos­tu Ost­raus­ku, Al­fon­su Ny­ka-Ni­liū­nu, Ber­nar­du Braz­džio­niu… Su­si­ti­ko ir su Jo­nu Ais­čiu, ku­riam tuo­met te­bu­vo 60 me­tų. Tas vis klau­si­nė­jo, kaip lai­ko­si jo drau­gas An­ta­nas Miš­ki­nis, iš­gy­ve­nęs so­vie­ti­nių la­ge­rių siau­bą. Nu­džiu­go su­ži­no­jęs, kad Miš­ki­nis grį­žo „ne­pa­lauž­tu stu­bu­ru“… Teks­tas ir kon­teks­tas su­si­pi­na, Sa­jos pa­ga­vi kal­ba įtrau­kia į kul­tū­ri­nį iš­ei­vi­jos gy­ve­ni­mą, iš­kel­da­mas ant sce­nos ir „pa­ri­bio“ li­te­ra­tū­rą, už­de­ga no­ru su­ži­no­ti apie tai, ko ne­ži­nau…

Su­do­mi­na iš ek­ra­no žvel­gian­tis švie­sus, ge­ras Alės Rū­tos vei­das, nuo­šir­di, švel­ni bal­so in­to­na­ci­ja ver­čia įsi­klau­sy­ti. Prieš pat Nau­juo­sius su­eis me­tai, kai ji iš­ke­lia­vo am­ži­ny­bėn… Su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, net 96-erių, nu­gy­ve­nu­si gar­bin­gą gy­ve­ni­mą… Da­bar kal­ba iš ana­pus, vi­so­mis pra­smė­mis. In­ter­viu im­tas tuoj pat Ne­pri­klau­so­my­bę at­ga­vus, prieš 20 me­tų. Alė Rū­ta dar ku­pi­na kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, nors jau daug pa­ra­šiu­si, lai­ko­ma be­ne pro­duk­ty­viau­sia iš­ei­vi­jos ra­šy­to­ja… Jau po pir­mo­jo ro­ma­no „Trum­pa die­na“ (1955), ku­ria­me vaiz­duo­ja­mas Ry­tų Aukš­tai­ti­jos kai­mas pas­ku­ti­niais ne­pri­klau­so­my­bės ir pir­mais so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais, Alė Rū­ta bu­vo pre­mi­juo­ta. Ko­dėl Ele­na Vik­to­ri­ja Na­kai­tė-­Ar­ba­čiaus­kie­nė-Ar­bie­nė pa­si­rin­ko Alės Rū­tos sla­py­var­dį? At­sa­ko pa­pras­tai: tuo no­rė­ju­si iš­reikš­ti sa­vo in­di­vi­du­a­ly­bę. Pa­si­rin­ku­si kuk­lią lie­tu­viš­ką gė­le­lę, ra­šan­ti tik ža­liu ra­ša­lu… Be li­te­ra­tū­ri­nio dar­bo, dir­ban­ti ir kul­tū­ri­nį, ak­ty­vi lie­tu­vių ben­druo­me­nės na­rė, darbš­ti ap­žval­gi­nin­kė ir or­ga­ni­za­to­rė, mo­ky­to­ja­vu­si sek­ma­die­ni­nė­je lie­tu­vių mo­kyk­lo­je… Kaip iš­ten­kan­ti lai­ko, juk už­au­gi­no tris vai­kus, rei­ka­la­vu­sius ne tik mei­lės, dė­me­sio?.. Čia ma­no kai­my­nas vėl pa­si­len­kia ir šnibž­da, esą ji ne­bu­vu­si to­kia ge­ra ma­ma, kaip de­da­si. Ne­no­riu gin­čy­tis, nes no­riu klau­sy­tis, ką kal­ba Alė Rū­ta. „Ka­da ji bu­vu­si lai­min­giau­sia?“ – Sa­jos klau­si­mas. Žmo­gus lai­min­gas tuo­met, kai dir­ba mėgs­ta­mą dar­bą ir kai tas dar­bas dar ga­li duo­ti nau­dos ki­tiems. Toks pa­pras­tas Alės Rū­tos at­sa­ky­mas. Kai nu­tve­rian­ti lai­ko ir su iš­ne­šio­ta min­ti­mi sė­dan­ti prie ra­šy­mo, esan­ti pa­ti lai­min­giau­sia. Kū­ry­bi­nė lai­mė pa­de­da įveik­ti tė­vy­nės nos­tal­gi­ją. Apie šį fe­no­me­ną Sa­ja klau­sia ir Bro­nio Rai­los. Ko­dėl žmo­nės ir po 50 me­tų te­be­jau­čia gim­to­sios že­mės il­ge­sį? Gal vi­sos bu­vu­sios kar­tos, ati­duo­da­mos že­mei sa­ve, ši­taip su­ku­ria am­ži­ny­bę? Juk lie­ka tik tiek, kiek sa­vęs ati­duo­di… Į kon­teks­tą len­da klau­si­mas, ku­ris dar ne­ga­lė­jo anuo­met kil­ti ra­šy­to­jui Sa­jai: ar da­bar­ti­niai emig­ran­tai jau­čia tą pa­tį? Ta­da, kai kal­bė­jo­si su Ale Rū­ta, pa­čio­je Ne­pri­klau­so­my­bės pra­džio­je, ne­ži­no­jom, kad nau­jos emig­ran­tų ban­gos plauks ir plauks iš Lie­tu­vos. Prie­žas­tys ki­tos, o jaus­mai? Se­no­ji iš­ei­vi­ja kū­rė tvir­tas ben­druo­me­nes, sten­gė­si iš­lai­ky­ti lie­tu­vy­bės dva­sią, vai­kus mo­kė lie­tu­viš­kai. O kaip bus su da­bar­ti­niais? Ar su­grįš? Ar ne­pa­mirš, kuo yra gi­mę? Skau­dūs klau­si­mai. Kiek­vie­nas lai­ko­tar­pis tu­ri jam skir­tus iš­ban­dy­mus. Esa­me iš­ban­do­mi lais­ve, esa­me iš­ban­do­mi de­mok­ra­ti­ja…

Ir vėl klau­si­mas Alei Rū­tai: kaip ji žiū­rin­ti į de­so­vie­ti­za­ci­jos įsta­ty­mą? Ar rei­kią jį pri­im­ti? Ra­šy­to­ja pri­si­pa­žįs­ta esanti gi­liai ti­kin­ti, tad gy­ve­na at­lei­di­mo dva­sia. Vis dėl­to ma­nan­ti, kad kai ku­rių nu­si­kal­ti­mų at­leis­ti ne­ga­li­ma. Jo­kiu bū­du ne­rei­kia šau­dy­ti ano me­to ko­la­bo­ran­tų ar kaip ki­taip juos baus­ti, bet, jei pa­tys ne­tu­ri są­ži­nės, tu­rė­tų bū­ti įsta­ty­mas, ap­ri­bo­jan­tis jų da­ly­va­vi­mą jau­nos vals­ty­bės val­dy­me… Anuo­met, kai kal­bė­ta­si, dar ne­ži­no­jom (bet gal nu­jau­tėm?), kad de­so­vie­ti­za­ci­jos įsta­ty­mas bus at­mes­tas… Į val­džią su­grįš se­nie­ji no­men­kla­tū­ri­nin­kai, kai ku­rie – bu­vę ka­gė­bis­tai…

Tuoj po Ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo Alė Rū­ta bu­vo at­vy­ku­si į Lie­tu­vą, bet plunks­nos bro­liams lie­tu­viams pa­si­ro­džiu­si iš­di­di, šal­ta, be­jaus­mė. To­kie at­si­lie­pi­mai sklan­dę ap­žval­go­se. Įvai­riai žmo­nės reiš­kia sa­vo jaus­mus. Li­ko ne­su­pras­ta. Ši­tai ją la­bai skau­džiai žei­dę. Ta­čiau ma­nan­ti, kad iš­ei­vi­ja ir to­liau tu­rė­tų ne­nu­trauk­ti ry­šių su tau­tie­čiais – vie­ni ki­tiems yra rei­ka­lin­gi, ga­li daug kuo pra­tur­tin­ti.

Dė­me­sį ati­trau­kia sa­lė­je vis daž­niau su­skam­ban­tys mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai. Na­miš­kiai tik­riau­siai ne­ri­mau­ja, va­ka­ras šiek tiek už­si­tę­sė. Žmo­nės yra ieš­ko­mi, yra rei­ka­lin­gi. Gal ge­rai? Ma­no kai­my­nas ir­gi nė­ra vie­ni­šas. Skam­bu­tis įky­riai triukš­mau­ja, jis kaž­kur port­fe­ly­je. Ma­tau (ir tam­so­je), kaip be­vil­tiš­kai jis spau­do vi­są mo­bi­lio­jo kla­via­tū­rą, bet nu­til­dy­ti ne­pa­vyks­ta: vos at­lei­dus myg­tu­ką, jis vėl pler­pia kaip pa­siu­tęs… Prieš 20 me­tų ne­tu­rė­jo­me mo­bi­lių­jų, bet vis­gi su­si­ži­no­da­vo­me. Net už jū­rų ma­rių, net per ge­le­ži­nę už­dan­gą. Da­bar esa­me ne­kan­trūs. Ir sve­ti­mes­ni. Su ki­tais ir su sa­vi­mi. Ne­be­ran­da­me lai­ko sau („rei­kia iš­si­ko­vo­ti lai­ko, kad bū­tu­me sau žmo­gu­mi“, – Alė Rū­ta per­fra­zuo­ja Vy­dū­no žo­džius), tad esa­me sau ir teks­tas, ir kon­teks­tas… Ta­čiau kiek­vie­nas su­si­ti­ki­mas ati­da­ro du­ris į ki­tas erd­ves, į ki­tus pa­sau­lius. Taip va­ka­ro pa­bai­go­je sa­ko ra­šy­to­jas Sa­ja. Oli­ta Dau­tar­tai­tė nie­ko ne­klau­si­nė­ja. Ji de­kla­muo­ja Braz­džio­nį. Apie tė­vy­nę. Man­ding, Tė­vy­nė esa­me tuo­met, kai bū­na­me kar­tu. Kai po vie­ną, te­sa­me mi­nia, ku­ria leng­va ma­ni­pu­liuo­ti. Ma­no kai­my­nas dė­ko­ja už ma­lo­nų ben­dra­vi­mą… Gal­gi ne­sa­me be­vil­tiš­kai su­sve­ti­mė­ję?..

Šiaurės Atėnai

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Rebecca Wolff

 Jau antrus metus poetė vaikšto Vilniaus senamiesčiu – Rebecca Wollf atvyko į „Vasaros literatūros seminarus“, kuriuose šį kartą veda poezijos dirbtuves. Smalsu, kokie menininkai įkvepia poetę kurti ir ko ji tikisi iš susitikimų su dirbtuvių dalyviais.

Vėjas

Ji pabučiavo jį ir nuskrido. Būna tokių laimingų dienų, kai tau pakeliui debesys, gatvės, upės, šunys, kaimynai, darbai, eilėraščiai – viskas plaukia, rimuojasi. Šiandien taip ir buvo.

Vamzdis

Nacionalinėje dailės galerijoje vyko diskusija apie meną viešosiose erdvėse. Pokalbyje dalyvavo dailėtyrininkė Elona Lubytė, menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė ir Ūla Tornau, architektas Audrius Ambrasas bei istorikas Tomas Vaiseta.

Andriaus Miežio paveikslai parodoje „No problem“

Vilniaus galerijoje „Arka“ atidarytą Andriaus Miežio ir Miglės Kosinskaitės tapybos parodą „No problem“ galima išvysti iki liepos 26 dienos.

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.

7 kvadratiniai metrai

„Šią knygą skaitykite ne smalsiai, o širdimi. Tik taip išgirsite skambančią Amžinybę, bet kokiame kambarėlyje tveriančią erdves. Ypač tame, kur du iki tol nepažįstami žmonės tveria vienas kitą“ – sako kun. A. Peškaitis OFM pristatydamas unikalią knygą.