Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Su­si­ti­ki­mas su ra­šy­to­ju, dra­ma­tur­gu, pub­li­cis­tu, Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ru Ka­ziu Sa­ja šį kar­tą yra teks­tas. Su­in­tri­guo­ja nau­jie­na, kad jis dar ir žur­na­lis­tas, mė­gė­jų ka­me­ra ir mė­gė­jiš­kai (kaip pats sa­ko) už­fik­sa­vęs su­si­ti­ki­mus su iš­ei­vi­jos kul­tū­ri­nin­kais, ra­šy­to­jais, li­te­ra­tū­ro­lo­gais, prieš 20 me­tų pra­kal­bi­nęs juos to­mis te­mo­mis, ku­rios ak­tu­a­lios ir šian­dien, o gal­būt ir vi­sa­dos.

Su­si­ti­ki­mas vyks Kau­no me­ni­nin­kų na­muo­se, skel­bia afi­ša, ku­rio­je Sa­ja šiek tiek šel­miš­kas – mat su va­sa­riš­ka skry­bė­le ir prie šir­dies pri­glu­du­siu čiur­liu, la­bai pri­me­nan­čiu kregž­du­tę, bet daug trum­pes­nė­mis ko­je­lė­mis ir to­dėl ne­ga­lin­čiu pa­kil­ti nuo že­mės… Afi­ša skel­bia, kad bus ro­do­mas dar nie­kur ne­skelb­tas in­ter­viu su Sa­jos kal­bi­na­mais iš­ei­vi­jos ra­šy­to­jais Ale Rū­ta ir Bro­niu Rai­la. Sve­čią kal­bins ak­to­rė Oli­ta Dau­tar­tai­tė. Sve­čio kal­bin­ti ne­rei­kia. Sve­čias iš­kal­bus ir mėgs­tan­tis ben­drau­ti. „Ar kal­bė­si­te sė­dė­da­mas?“ – nu­girs­tu prieš ren­gi­nį. „Aš nie­ka­da ne­kal­bu sė­dė­da­mas, – at­sa­ko Sa­ja, – tu­riu per daug ener­gi­jos, kad ga­lė­čiau vie­to­je nu­sė­dė­ti.“ Ne­ži­nau, kas man įdo­miau: pa­ma­ty­ti ir iš­girs­ti Sa­ją ar Alę Rū­tą. Bro­nys Rai­la, pri­si­pa­žin­siu, ma­nęs vi­sai ne­do­mi­na, ne­dve­jo­da­ma jį nu­stu­miu į kon­teks­tą, ša­lia dau­gy­bės ki­tų iš­ei­vi­jos vei­kė­jų, ge­rai pa­žįs­ta­mų ra­šy­to­jui Sa­jai. To­dėl vi­sus su­si­rin­ku­sius jis iš­kart pa­nar­di­na į šią „ter­pę“ ir kal­ba­si su pil­nut pil­nu­tė­le sa­le kaip su ge­rais pa­žįs­ta­mais ir vi­sa­ver­čiais pa­šne­ko­vais. Iš da­lies tai yra tie­sa. Ne­trun­ku tuo įsi­ti­kin­ti. Ren­gi­niui pra­si­dė­jus ir švie­sai už­ge­sus (nu­si­tei­kia­me žiū­rė­ti in­ter­viu), pro ma­ne brau­na­si pa­gy­ve­nęs po­nas, o pa­ste­bė­jęs tuš­čią vie­tą (ten pa­dė­tos ma­no gė­lės ra­šy­to­jui!) kles­te­li ša­li­mais. Su­blyk­si aki­nu­kų stik­lai, pa­si­len­kęs pa­šnibž­dom klau­sia, ar aš ži­nan­ti, kiek jam me­tų. Iš pra­džių ne­su­pran­tu ku­riam, mat ek­ra­ne ro­do­mas Bro­nys Rai­la. „Ogi Sa­jai. Ne­pa­ti­kė­sit – jam aš­tuo­nias­de­šimt!“ – pra­ne­ša man kai­my­nas. „Pa­ti­kė­siu, – sa­kau, – nes ži­nau.“ Bet jei ne­ži­no­čiau, ko ge­ro, ne­pa­ti­kė­čiau. Ne tik lai­ky­se­na, ma­ne ste­bi­na ra­šy­to­jo gu­vus, švie­sus pro­tas, do­mė­ji­ma­sis vis­kuo…

Apie ne­leng­vą naš­lai­čio da­lią esu gir­dė­ju­si pa­sa­ko­jant pa­tį ra­šy­to­ją, skai­čiau ir au­to­biog­ra­fi­nė­je kny­go­je „Sku­du­rė­lių ta­ku“. Mi­rus tė­vams, abu su vy­res­niuo­ju bro­liu li­ko nie­kam ne­rei­ka­lin­gi. Bro­lį ati­da­vė į zi­tie­čių naš­lai­ty­ną, Ka­zį, aš­tuo­ne­riais me­tais jau­nes­nį, pa­si­ė­mė gi­mi­nės į Kau­ną. Kau­ne jam te­ko gy­ven­ti vie­nus me­tus. Čia jis pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą. Toks yra ra­šy­to­jo san­ty­kis su lai­ki­ną­ja sos­ti­ne. Ta­čiau, už­ėjus bol­še­vi­kams, Ka­ziu­kas bu­vo iš­vež­tas į Že­mai­ti­ją pas to­li­mus gi­mi­nai­čius, o bro­lis, už­da­rius zi­tie­čių vie­nuo­ly­ną, li­ko be­na­mis. Pra­si­dė­jus ka­rui vo­kie­čiai jį iš­ve­žė į Rei­cho dar­bus, ir nuo to lai­ko bro­liai vie­nas apie ki­tą ne­tu­rė­jo jo­kių ži­nių. „Jau­čiau­si vie­nut vie­nu­tė­lis pa­sau­ly­je“, – pri­si­pa­žįs­ta Sa­ja. Ir stai­ga ne­ti­kė­ta ži­nia – bro­lis gy­vas, gy­ve­na Ame­ri­ko­je! Lei­di­mo su­si­tik­ti te­ko lauk­ti il­gai, iš­vyk­ti už­jū­rin ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Pa­dė­jo Al­gi­man­tas Če­kuo­lis – lai­da­vo, kad Sa­ja su­grįš… Bro­liai su­si­ti­ko po 25 me­tų!

Pir­mo at­vy­ki­mo į JAV me­tu Sa­jai dar te­ko su­si­tik­ti su Jo­nu Me­ku, Sta­siu San­tva­ru, Juo­zu Gir­niu­mi, Vik­to­ru Viz­gir­da, Kos­tu Ost­raus­ku, Al­fon­su Ny­ka-Ni­liū­nu, Ber­nar­du Braz­džio­niu… Su­si­ti­ko ir su Jo­nu Ais­čiu, ku­riam tuo­met te­bu­vo 60 me­tų. Tas vis klau­si­nė­jo, kaip lai­ko­si jo drau­gas An­ta­nas Miš­ki­nis, iš­gy­ve­nęs so­vie­ti­nių la­ge­rių siau­bą. Nu­džiu­go su­ži­no­jęs, kad Miš­ki­nis grį­žo „ne­pa­lauž­tu stu­bu­ru“… Teks­tas ir kon­teks­tas su­si­pi­na, Sa­jos pa­ga­vi kal­ba įtrau­kia į kul­tū­ri­nį iš­ei­vi­jos gy­ve­ni­mą, iš­kel­da­mas ant sce­nos ir „pa­ri­bio“ li­te­ra­tū­rą, už­de­ga no­ru su­ži­no­ti apie tai, ko ne­ži­nau…

Su­do­mi­na iš ek­ra­no žvel­gian­tis švie­sus, ge­ras Alės Rū­tos vei­das, nuo­šir­di, švel­ni bal­so in­to­na­ci­ja ver­čia įsi­klau­sy­ti. Prieš pat Nau­juo­sius su­eis me­tai, kai ji iš­ke­lia­vo am­ži­ny­bėn… Su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, net 96-erių, nu­gy­ve­nu­si gar­bin­gą gy­ve­ni­mą… Da­bar kal­ba iš ana­pus, vi­so­mis pra­smė­mis. In­ter­viu im­tas tuoj pat Ne­pri­klau­so­my­bę at­ga­vus, prieš 20 me­tų. Alė Rū­ta dar ku­pi­na kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, nors jau daug pa­ra­šiu­si, lai­ko­ma be­ne pro­duk­ty­viau­sia iš­ei­vi­jos ra­šy­to­ja… Jau po pir­mo­jo ro­ma­no „Trum­pa die­na“ (1955), ku­ria­me vaiz­duo­ja­mas Ry­tų Aukš­tai­ti­jos kai­mas pas­ku­ti­niais ne­pri­klau­so­my­bės ir pir­mais so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais, Alė Rū­ta bu­vo pre­mi­juo­ta. Ko­dėl Ele­na Vik­to­ri­ja Na­kai­tė-­Ar­ba­čiaus­kie­nė-Ar­bie­nė pa­si­rin­ko Alės Rū­tos sla­py­var­dį? At­sa­ko pa­pras­tai: tuo no­rė­ju­si iš­reikš­ti sa­vo in­di­vi­du­a­ly­bę. Pa­si­rin­ku­si kuk­lią lie­tu­viš­ką gė­le­lę, ra­šan­ti tik ža­liu ra­ša­lu… Be li­te­ra­tū­ri­nio dar­bo, dir­ban­ti ir kul­tū­ri­nį, ak­ty­vi lie­tu­vių ben­druo­me­nės na­rė, darbš­ti ap­žval­gi­nin­kė ir or­ga­ni­za­to­rė, mo­ky­to­ja­vu­si sek­ma­die­ni­nė­je lie­tu­vių mo­kyk­lo­je… Kaip iš­ten­kan­ti lai­ko, juk už­au­gi­no tris vai­kus, rei­ka­la­vu­sius ne tik mei­lės, dė­me­sio?.. Čia ma­no kai­my­nas vėl pa­si­len­kia ir šnibž­da, esą ji ne­bu­vu­si to­kia ge­ra ma­ma, kaip de­da­si. Ne­no­riu gin­čy­tis, nes no­riu klau­sy­tis, ką kal­ba Alė Rū­ta. „Ka­da ji bu­vu­si lai­min­giau­sia?“ – Sa­jos klau­si­mas. Žmo­gus lai­min­gas tuo­met, kai dir­ba mėgs­ta­mą dar­bą ir kai tas dar­bas dar ga­li duo­ti nau­dos ki­tiems. Toks pa­pras­tas Alės Rū­tos at­sa­ky­mas. Kai nu­tve­rian­ti lai­ko ir su iš­ne­šio­ta min­ti­mi sė­dan­ti prie ra­šy­mo, esan­ti pa­ti lai­min­giau­sia. Kū­ry­bi­nė lai­mė pa­de­da įveik­ti tė­vy­nės nos­tal­gi­ją. Apie šį fe­no­me­ną Sa­ja klau­sia ir Bro­nio Rai­los. Ko­dėl žmo­nės ir po 50 me­tų te­be­jau­čia gim­to­sios že­mės il­ge­sį? Gal vi­sos bu­vu­sios kar­tos, ati­duo­da­mos že­mei sa­ve, ši­taip su­ku­ria am­ži­ny­bę? Juk lie­ka tik tiek, kiek sa­vęs ati­duo­di… Į kon­teks­tą len­da klau­si­mas, ku­ris dar ne­ga­lė­jo anuo­met kil­ti ra­šy­to­jui Sa­jai: ar da­bar­ti­niai emig­ran­tai jau­čia tą pa­tį? Ta­da, kai kal­bė­jo­si su Ale Rū­ta, pa­čio­je Ne­pri­klau­so­my­bės pra­džio­je, ne­ži­no­jom, kad nau­jos emig­ran­tų ban­gos plauks ir plauks iš Lie­tu­vos. Prie­žas­tys ki­tos, o jaus­mai? Se­no­ji iš­ei­vi­ja kū­rė tvir­tas ben­druo­me­nes, sten­gė­si iš­lai­ky­ti lie­tu­vy­bės dva­sią, vai­kus mo­kė lie­tu­viš­kai. O kaip bus su da­bar­ti­niais? Ar su­grįš? Ar ne­pa­mirš, kuo yra gi­mę? Skau­dūs klau­si­mai. Kiek­vie­nas lai­ko­tar­pis tu­ri jam skir­tus iš­ban­dy­mus. Esa­me iš­ban­do­mi lais­ve, esa­me iš­ban­do­mi de­mok­ra­ti­ja…

Ir vėl klau­si­mas Alei Rū­tai: kaip ji žiū­rin­ti į de­so­vie­ti­za­ci­jos įsta­ty­mą? Ar rei­kią jį pri­im­ti? Ra­šy­to­ja pri­si­pa­žįs­ta esanti gi­liai ti­kin­ti, tad gy­ve­na at­lei­di­mo dva­sia. Vis dėl­to ma­nan­ti, kad kai ku­rių nu­si­kal­ti­mų at­leis­ti ne­ga­li­ma. Jo­kiu bū­du ne­rei­kia šau­dy­ti ano me­to ko­la­bo­ran­tų ar kaip ki­taip juos baus­ti, bet, jei pa­tys ne­tu­ri są­ži­nės, tu­rė­tų bū­ti įsta­ty­mas, ap­ri­bo­jan­tis jų da­ly­va­vi­mą jau­nos vals­ty­bės val­dy­me… Anuo­met, kai kal­bė­ta­si, dar ne­ži­no­jom (bet gal nu­jau­tėm?), kad de­so­vie­ti­za­ci­jos įsta­ty­mas bus at­mes­tas… Į val­džią su­grįš se­nie­ji no­men­kla­tū­ri­nin­kai, kai ku­rie – bu­vę ka­gė­bis­tai…

Tuoj po Ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo Alė Rū­ta bu­vo at­vy­ku­si į Lie­tu­vą, bet plunks­nos bro­liams lie­tu­viams pa­si­ro­džiu­si iš­di­di, šal­ta, be­jaus­mė. To­kie at­si­lie­pi­mai sklan­dę ap­žval­go­se. Įvai­riai žmo­nės reiš­kia sa­vo jaus­mus. Li­ko ne­su­pras­ta. Ši­tai ją la­bai skau­džiai žei­dę. Ta­čiau ma­nan­ti, kad iš­ei­vi­ja ir to­liau tu­rė­tų ne­nu­trauk­ti ry­šių su tau­tie­čiais – vie­ni ki­tiems yra rei­ka­lin­gi, ga­li daug kuo pra­tur­tin­ti.

Dė­me­sį ati­trau­kia sa­lė­je vis daž­niau su­skam­ban­tys mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai. Na­miš­kiai tik­riau­siai ne­ri­mau­ja, va­ka­ras šiek tiek už­si­tę­sė. Žmo­nės yra ieš­ko­mi, yra rei­ka­lin­gi. Gal ge­rai? Ma­no kai­my­nas ir­gi nė­ra vie­ni­šas. Skam­bu­tis įky­riai triukš­mau­ja, jis kaž­kur port­fe­ly­je. Ma­tau (ir tam­so­je), kaip be­vil­tiš­kai jis spau­do vi­są mo­bi­lio­jo kla­via­tū­rą, bet nu­til­dy­ti ne­pa­vyks­ta: vos at­lei­dus myg­tu­ką, jis vėl pler­pia kaip pa­siu­tęs… Prieš 20 me­tų ne­tu­rė­jo­me mo­bi­lių­jų, bet vis­gi su­si­ži­no­da­vo­me. Net už jū­rų ma­rių, net per ge­le­ži­nę už­dan­gą. Da­bar esa­me ne­kan­trūs. Ir sve­ti­mes­ni. Su ki­tais ir su sa­vi­mi. Ne­be­ran­da­me lai­ko sau („rei­kia iš­si­ko­vo­ti lai­ko, kad bū­tu­me sau žmo­gu­mi“, – Alė Rū­ta per­fra­zuo­ja Vy­dū­no žo­džius), tad esa­me sau ir teks­tas, ir kon­teks­tas… Ta­čiau kiek­vie­nas su­si­ti­ki­mas ati­da­ro du­ris į ki­tas erd­ves, į ki­tus pa­sau­lius. Taip va­ka­ro pa­bai­go­je sa­ko ra­šy­to­jas Sa­ja. Oli­ta Dau­tar­tai­tė nie­ko ne­klau­si­nė­ja. Ji de­kla­muo­ja Braz­džio­nį. Apie tė­vy­nę. Man­ding, Tė­vy­nė esa­me tuo­met, kai bū­na­me kar­tu. Kai po vie­ną, te­sa­me mi­nia, ku­ria leng­va ma­ni­pu­liuo­ti. Ma­no kai­my­nas dė­ko­ja už ma­lo­nų ben­dra­vi­mą… Gal­gi ne­sa­me be­vil­tiš­kai su­sve­ti­mė­ję?..

Šiaurės Atėnai