Iš ciklo „Tikėti ir pasitikėti“ (III)

Advento kelionė dar kartą eina į pabaigą. Ir dar kartą atrodo, kad ji baigiasi kiek netikėtai. Rodosi, ką tik būta ankstyvo rudens ryto, kai pravėrusi akis apstulbau išvydusi baltus namų stogus. Tada, dar neišaušus, negalėjau iki galo patikėti, kad ta tirštai visa nuspalvinusi baltuma, visiškai paslėpusi net iš vakaro sugrėbtus lapus, o zuikiažolių kupstus pavertusi baltai žalsvais grafikos šedevrais, tikrai yra sniegas. Aušrai prasklaidžius netikrumą, praskrido džiaugsmo angelas: artėja Kalėdos. Dabar baltuma jau nestebina. Kasdien vis labiau spaudžiantis šaltukas tarsi primena, jog kulminacija jau čia pat. Nuo gruodžio septynioliktos dienos liturginių valandų priegiesmių kreipiniai į Jėzų kaip Išmintį (O Sapientia), Izrealio Viešpatį (O Adonai), Jesės šaknį (O Radix Jesse), Dovydo raktą (O Clavis David), Spindinčią aušrą (O Oriens), Tautų karalių (O Rex Gentium) ir Emanuelį (O Emmanuel) tarsi antrina tai nuojautai. Sako, skaitant nuo galo pirmąsias šių kreipinių raides, lotyniškai susidaro du žodžiai: ERO CRAS, būsiu rytoj. Širdis tampa tarsi tas priegiesmio „O“ – lyg plačiai pražiota burna iš nuostabos, o gal ir alkio. Ir ne taip svarbu dėl ko, svarbu, kad atvira Apreiškimo žiniai: su Jėzaus gimimu Dievo karalystė jau yra tarp mūsų.

Ar lengva tuo tikėti ir pasitikėti? Man ne visada. Sunkiau nei tuo pirmuoju sniegu. Nes Karalystė dabar ateina nepastebimai – taip Jėzus mokė savo amžininkus, ragindamas nepasikliauti tais, kurie sakys, jog ji čia ar ten, ar tarsis žiną pasaulio pabaigos datą. Ir vis dėlto Jėzus aistringai skelbia Dievo karalystės atėjimą. Atrodo, Jam nieko nėra svarbiau, kaip atverti visų akis nepastebimiems (iš pirmo žvilgsnio?) jos ženklams. Apie Dievo karalystę Jėzus kalba palyginimais. Jis sako, jog su Dievo karalyste yra kaip su žemėn metama gera sėkla, raugu įmaišytu į tris saikus miltų, garstyčios grūdeliu, žemėje užkastu lobiu, brangiu perlu, žvejų metamu tinklu... Anot Jo, Dievo karalystė jau tikrai yra čia – ne tik po žeme ir jūros gelmėje, bet net ir prekyvietėje. Ji brangiau už viską. Ji auga ir skleidžiasi savaime, neproporcingai mūsų pastangoms ar įdėtam darbui – ji ateina net mums nežinant, kaip tai vyksta, tačiau užtikrintai. Apie jos atėjimą sužino tas, kas klausosi ir myli, panašiai kaip vaiko judesius įsčiose pajunta mama, nors pasauliui atrodo, jog nieko svarbaus neįvyko.

Jėzaus amžininkams, kaip ir mums, greičiausiai nebuvo lengva patikėti, kad Dievo karalystė jau yra tarp mūsų. Bandant įsivaizduoti Jėzų, kalbantį to meto Palestinos vargšams, atrodo, jog ne vienas turėjo kraipyti galvą, išgirdęs Jėzaus skelbiamą Gerąją Naujieną: nors ir labai norėtųsi, bet kaip tuo patikėti? Galvų kraipymas neblogai dera prie to, ką iš žydų istoriko Flavijaus Juozapo žinome apie to meto Galilėjos ir Judėjos istoriją. Po Makabėjų sukilimo Palestinai trumpai pasidžiaugus politine nepriklausomybe, apie penkiasdešimt metų prieš gimstant Jėzui, Roma žiauriai nubaudžia žydus už pasipriešinimą: pakelėse bauginamai stirkso kryžiai, dega ištisi kaimai. Imperatoriaus įsakymu generolas Kasijus Magdalos apylinkėse tuomet į vergovę išsivaro apie trisdešimt tūkstančių – maždaug penktadalį visų Galilėjos gyventojų! Nepaisant Erodo Didžiojo, paranojiško ir ambicingo imperatoriaus statytinio, kuris išžudė pusę savo šeimos, mirties, Jėzaus kūdikystė apsupta naujų negandų. Suliepsnoję  pasipriešinimo ir sukilimo židiniai vėl užsitraukia Romos rūstybę. 

Jėzui turėjo būti apie dvejus-trejus metus, kai generolas Varus suduoda atsakomąjį smūgį: sugriaunamas Emausas, Jeruzalėje daugybė žmonių vėl pavergiama ir apie du tūkstančius nukryžiuojama, o Seforio miestas, buvęs apie penkis kilometrus nuo Nazareto, ir daug aplinkinių kaimų sudeginami. Bandau įsivaizduoti Jėzaus vaikystę ir vėliau Jo skelbiamą Dievo karalystės atėjimą šių kruvinų istorijos skerspjūvių kontekste. Ir vis dėlto Evangelijos liudija, kad kažkas Jėzaus asmenyje ir veiksmuose skatino Jo amžininkus patikėti ir pasitikėti Gerąja Naujiena. Palikti „sveiką“ protą ir atsiduoti vilčiai, jog Karalystė jau yra tarp mūsų. Ne kaip derlius, bet kaip pavasaris, kai viskas tampa apstu gyvybės ir mirtis nebeturi galios, nors vaisių dar nėra.

Nors ir nelengva garstyčios medelyje įžvelgti kažką labai didingo (visgi, jis – ne Libano kedras!), Jėzus atkakliai kviečia pasitikėti, kad Dievo meilė ir gailestingumas jau tampa tikrove, į kurią kiekvienas pakviestas. Toje tikrovėje galioja evangelinio „apvertimo“ įstatymai: Karalius yra tarnas, o paskutinis yra pirmas, aklieji regi, mirties apsuptyje veikia gyvybės įstatymas, ir Dievas apdovanoja ne pagal nuopelnus, o pagal poreikį... Jėzus kviečia pastebėti Karalystės ženklus, nes tik patyrus ją esant, širdis džiaugsmingai taria: „Teateinie!”, tai yra garstyčios grūdui išpurenama dirva. Tuomet, net kai vilties ženklų aiškiai nebematome, lieka pasitikėjimas, kuris skatina mus pačius tapti tos vilties ženklais. Ir Dievo karalystės raugas kildina mūsų pasaulį.

Užuodžiu tą raugą, iš Betliejaus ir Nazareto pasklidusį į daugybę mane supančių gyvenimų. Atpažįstu jo skonį šeimose, kurios įvaikina našlaičius ir kasdien grumiasi už tų „svetimų“, padariusių juos savo artimaisiais, laimę. Matau Karalystės atspindžius, kai tarnautoja rūpinasi išbyrėjusiais dantimis ir savo kalbą tesuprantančia Vilniaus krašto gyventoja taip pat atidžiai, kaip ir turtingu verslininku. Kai jaunas gydytojas, atokioje Lietuvos vietoje pusę nakties šokęs draugų vestuvėse, ten pat pakeltas paryčiais kelias valandas reanimuoja vieną nepažįstamą svečią ir pats lydi jį į rajono ligoninę su pagaliau pasirodžiusia greitosios pagalbos felčere. Negana to – ten radęs apygirtį priėmimo budintįjį, lyg Gerasis samarietis, pasirūpina ir tolesniu gydymu. Taip išgelbsti gyvybę. Be jokio atlygio, slaptoje. Dievo Karalystės ženklą matau, kai kitas pažįstamas jaunas vyras nuolat rizikuodamas vyksta į Afganistaną, kad ten, keliaudamas per kalnus skiepytų valstiečių gyvuliukus. Nes, kritus gyvuliui, šeima priversta pasmerkti mirti ir vaiką – gyvulių lygiai tiek kiek vaikų, kitaip neprasimaitinsi... Dievo karalystė šviečia ir seno, blogai girdinčio kunigo, kuris išmoko dirbti kompiuteriu, kad savo elektroniniais laiškais guostų ir stiprintų ne vieną, gyvenime. Įžvelgiu bundančią, bręstančią ir kitus žadinančią gyventi Karalystę esant ir paprastose „garstyčios grūdo“ istorijose: keturių nuolat sergančių vaikų mamos ištikimybėje ar sutuoktinių poros, kuri kasdien renkasi mylėti, nors medaus mėnuo seniai baigėsi, pastangose.

Tokių istorijų – Karalystės ženklų, šviečiančių balčiau už sniegą, pasitaiko kasdien. Mūsų, kaip ir Jėzaus laikais, Dievo karalystė tampa regima visur, kur vargšams nutinka gerų dalykų. Taip, yra ir kitų istorijų. Galbūt jos labiau krenta į akis. Galbūt dėmės ant sniego laikinai ir prikausto mūsų dėmesį. Tačiau Apreiškimas mus kviečia patikėti, jog dėmės nuplaunamos ir kad visa persmelkta jau tarp mūsų esančios šviesos. Kaip rašė amerikiečių poetė Mary Oliver, net tada, kai žiūrėdami į vandens lelijas iš arčiau ilgainiui pastebėsime, kad viena „aiškiai persikreipusi“, kita „dėvi oranžinį amarą“, dar kita lyg „sudribusi piniginė, pilna savo paties nesustabdomo puvimo“, verta tikėti, kad vis dėlto žvelgiame į „baltą didžio slėpinio liepsną“, tikėti, jog netobulumai yra niekas, o šviesa yra viskas...“ Tikėti ir pasitikėti, kad Dievo karalystė jau yra tarp mūsų, ir rinktis gyventi pagal jos dėsnius.