Tęsiame straipsnių ciklą apie vietas, vedančias palaimintojo Mykolo Sopočkos gyvenimo pėdsakais. Straipsniai parengti bendradarbiaujant su Vilniuje įsikūrusiais Gailestingojo Jėzaus broliais.

Šv. Jonų bažnyčia ir Stepono Batoro universitetas

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

1387 metais Lietuvos krikšto proga Vladislovas Jogaila įsteigė šventojo Jono Krikštytojo ir šventojo Jono Evangelisto bažnyčią. Tai buvo didelis gotikinis statinys, pagrindinė miesto šventovė. XVI amžiuje bažnyčia nuskuro ir 1571 metais buvo perduota jėzuitams, kurie šalia jos įkūrė savo kolegiją. Netrukus jėzuitai atstatė bažnyčią ir šalia pastatė aukštą varpinę. Po bažnyčią nusiaubusio gaisro, 1738–1740 metais, ji vėl buvo atstatyta – įrengtas naujas interjeras ir įspūdingas barokinis fasadas. Varpinė buvo paaukštinta iki 63 metrų, o senuosius jos renesanso bruožus papildė barokiniai. XIX a. pabaigoje šventovės vidus buvo dar kartą pakeistas, o fasadui suteikta klasicizmo bruožų. Sovietų metais, po Antrojo pasaulinio karo, šventovė buvo paversta sandėliu, vėliau čia buvo įkurtas universiteto muziejus, išgelbėjęs statinį nuo sunaikinimo. Dabar tai yra akademinė bažnyčia, kurioje vyksta universiteto iškilmės.

Vilniaus universiteto ištakos prasideda 1570-aisiais, tuo metu čia veikė Jėzuitų kolegija. 1579 m. karaliaus Stepono Batoro suteikta privilegija ji tapo akademija. Plečiantis akademijai buvo statomi vis nauji statiniai, iš kurių susiformavo sudėtingas įvairių stilių – gotikos ir renesanso, baroko ir klasicizmo – architektūros kompleksas. Dabar jį sudaro 12 pastatų su Šv. Jonų bažnyčia ir varpine, tarp kurių įsispraudę 12 įvairaus dydžio kiemelių.

Zenekos nuotrauka

Universiteto istorijoje pėdsakų paliko politinės, socialinės ir nacionalinės aplinkybės. Pirmiausia akademijai vadovavo jėzuitai. Vėliau ji atiteko Nacionalinės edukacijos komisijai. Carinės Rusijos laikais buvo pervadinta Imperatoriškuoju Vilniaus universitetu, o 1832-aisiais jis buvo visiškai uždarytas. Tarpukario Lenkijos laikais, 1919–1939 metais, čia veikė Stepono Batoro universitetas, o sovietmečiu universitetas tarnavo vyraujančiai ideologijai. Nuo 1990 metų, laisvosios Lietuvos laikais, universitetui vėl grąžinta jo autonomija.

Kunigas Sopočka dėstė Vilniaus universiteto Teologijos fakultete. Jis čia pradėjo dirbti 1927 m. ir dirbo iki 1945-ųjų, kai sovietinė valdžia uždarė dvasinę seminariją ir Teologijos fakultetą, o aukštąją mokyklą perkėlė į Balstogę. Čia jis ėjo Pastoracinės teologijos katedros profesoriaus pavaduotojo pareigas. Dėstė homiletiką, katechetiką ir pedagogiką, vadovavo šių sričių pratyboms ir proseminarams. Jo mokslo laimėjimus liudija daugybė publikacijų.

Su Šv. Jonų bažnyčia jį siejo ganytojiška veikla. Tik pradėjęs eiti karo kapeliono Vilniuje pareigas, kol atstatė Šv. Ignoto bažnyčią, kurį laiką čia aukodavo Mišias kariuomenei. 1944–1947 metais, grįžęs iš Juodšilių, kur slapstėsi nuo vokiečių, apsigyveno bažnyčios klebonijoje ir padėjo kitiems dvasininkams. Valdžiai vis labiau siekiant visiškai uždrausti katekizavimą, Šv. Jonų bažnyčios zakristijoje surengė katekizmo kursus pasauliečiams, kad šie vėliau galėtų slapta mokyti tikėjimo tiesų. Taip pat bandė evangelizuoti, į Vilnių kartu su sovietų administracija, atvykstančius rusus.

Taip pat įvairiais būdais populiarino Dievo gailestingumo pamaldas, tai darė nepaisydamas jam gresiančių valdžios represijų. Ir iš tikrųjų netrukus kilo grėsmė būti suimtam ir išvežtam į darbo stovyklą Rusijoje. 1947 m. liepą gavo arkivyskupo Jalbžychovskio, kuris anksčiau buvo perkeltas iš Vilniaus į Balstogę, kvietimą atvykti dirbti į Balstogės seminariją. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, išvyko iš Vilniaus, į kurį nebeteko sugrįžti.

Dievo Gailestingumo bažnyčia (Dominikonų g. 12)

Spėjama, kad XV–XVI a. čia jau stovėjo pirmoji Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia, o greta buvo pastatyta ligoninė. XVIII a. bažnyčia buvo perstatyta – iškilo naujoji presbiterija, du bokštai, o gotikinė apsidė buvo pakeista naujuoju portalu. 1821 m. carinė valdžia čia įkūrė karo ligoninę, o bažnyčią pavertė Apsireiškimo cerkve. 1919 m. bažnyčia vėl atiteko katalikams. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia bažnyčią uždarė.

Laisvoje Lietuvoje 2004 metais bažnyčia buvo atnaujinta, jai suteiktas Dievo Gailestingumo šventovės titulas. 2005-aisiais bažnyčioje buvo pakabintas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, 1934 metais nutapytas Eugenijaus Kazimirovskio, dalyvaujant šv. Faustinai ir palaimintajam Mykolui Sopočkai, kuris anksčiau buvo gerbiamas toje pačioje gatvėje esančioje Šventosios Dvasios bažnyčioje.

Kunigą Sopočką su šia bažnyčia siejo Mišios, kurias rusų kalba jis čia aukodavo 1946–1947 metais iš Sovietų Sąjungos į Vilnių atvykstantiems lenkams ir lietuviams, turėjusiems sunkumų dėl gimtosios kalbos. Iš pradžių vykdavo Žodžio liturgija, giedamos į rusų kalbą išverstos giesmės. Vėliau kunigas sakydavo pamokslą rusų kalba. Per Eucharistijos liturgiją būdavo giedama rusų kalba. Kun. Sopočkos tikslas buvo ne tik leisti lenkų ir lietuvių kilmės katalikams praktikuoti tikėjimą, bet ir paveikti į Vilnių atvykstančius rusus, kuriuos daugelį metų veikė ateistinė propaganda. Ir iš tikrųjų pamaldos rusų kalba susilaukė nemenko susidomėjimo – nemažai žmonių ateidavo pas kun. Sopočką pasikalbėti religiniais klausimais, apie atsivertimą bei tikėjimo priėmimą.

Šv. Mykolo bažnyčia ir Bernardinių vienuolynas (Šv. Mykolo g. 9)

Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią prie Bernardinių vienuolyno įsteigė ir 1594–1596 metais pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega. Bažnyčioje dar yra išlikę viduramžių arba gotikos elementų, bet yra ir renesanso bei baroko bruožų. Bažnyčia buvo sudeginta 1655 metais, per Maskvos antpuolį. LDK padalijimo laikais bažnyčia buvo uždaryta, o Bernardinių vienuolynas panaikintas. Po 1905-ųjų vėl atidaryta ir atnaujinta, o 1919 metais atkurtas ir Bernardinių vienuolynas. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia vėl buvo uždaryta, ten įsikūrė architektūros muziejus. Laisvoje Lietuvoje čia įsikūrė bažnytinio meno muziejus.

1934–1938 metais Šv. Mykolo bažnyčioje kun. Sopočka ėjo rektoriaus ir seserų bernardinių kapeliono pareigas, o kartu buvo seminarijos ir universiteto profesorius. Tada jis gyveno pastate, stovinčiame už bažnyčios Šv. Onos g. 11/13 (dabar – Maironio g.), priešais Bernardinų bažnyčią. Butas buvo antrame aukšte, o jo langai žvelgė į Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčias.

Būdamas rektorius Sopočka uoliai ėmėsi ganytojo veiklos. Mišiose dalyvavusių pasauliečių prisiminimuose jis išliko kaip pamaldus, dievobaimingas dvasininkas, pasižymėjęs susikaupimu, malda, kuklumu, jautrus tikinčiųjų poreikiams, ne kartą juos parėmęs ir materialiai.

Dvasininkas taip pat rūpinosi ir šventove, kurią suremontavo bei atnaujino stebuklingąjį Dievo Motinos paveikslą. Dievo Motiną su Kūdikėliu vaizduojantis paveikslas (šventojo Mykolo) yra pirmasis Vilniuje vainikuotas paveikslas. Vilniaus kapitulos dokumentuose 1670 m. jis vadinamas stebuklinguoju. 1733 m. Romoje buvo duotas leidimas jį vainikuoti. Dėl neramumų šalyje paveikslas buvo vainikuotas tik 1750 m. rugsėjo 8 dieną. 1888-aisiais uždarius Bernardinių vienuolyną ir bažnyčią, paveikslas buvo perkeltas į brolių bernardinų bažnyčią, o 1903 m. vėl grąžintas į Šv. Mykolo bažnyčią, bet ankstesnės šlovės jau nebeatgavo. Uždarius bažnyčią, po Antrojo pasaulinio karo, paveikslas perkeltas į Vilniaus katedrą.

Kun. Sopočkos pastangomis Šv. Mykolo bažnyčioje atsidūrė ir pirmiausia ten buvo gerbiamas jau minėtas pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Nutapytas 1934 m. ir nors dar nebuvo pripažintas Bažnyčios vadovybės, bet kunigas Sopočka pakabino jį Bernardinių vienuolyno koridoriuje, tik jis kabėjo nugręžtas į sieną. Iš čia buvo paimtas 1935 metais į Aušros Vartuose vykusį Tridienį.

Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Seseriai Faustinai vis primygtiniau reikalaujant leisti paveikslą išstatyti  tikintiesiems, kunigas Sopočka 1936 m., Atvelykio sekmadienį, paveikslą pakabino bažnyčioje, ir ten jis liko iki Devintinių iškilmių. Visam laikui buvo pakabintas presbiterijoje, dešinėje altoriaus pusėje, 1937 metų balandį, bet jau oficialiai leidus arkivyskupui Jalbžychovskiui. Greitai paveikslą ėmė garbinti tikintieji, ir čia buvo pradėtas šlovinti Dievo gailestingumas.

Iš pradžių kunigas Sopočka neskelbė paveikslo kilmės ir sesers Faustinos apreiškimų, bet skaitė pamokslus apie Dievo gailestingumą, remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu. Taip pat jis rašė mokslo straipsnius apie Dievo gailestingumą bei sielovados kulto ir šventės būtinybę. Tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui išdrįso šiek tiek atskleisti paveikslo ir Dievo gailestingumo maldos kilmę, susietą su sesers Faustinos apreiškimais. Būtent tada, žiaurios okupacijos laikais, gyventojai ėmė kreiptis į Dievo gailestingumą. Prie paveikslo ėmė rastis gausybė padėkos aukų. Paveikslo kopijos ir Gailestingojo Jėzaus paveikslėliai kartu su maldomis, kuriuos platino  kun. Sopočka, greitai paplito toli už Vilniaus. Karo pabėgėliai, išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją ir Rusiją, Sibiro tremtiniai, Lenkijos kariuomenės dalinių Sovietų Sąjungoje kariai pasiimdavo su savimi paveikslėlius ir maldą. Taip malda plito Rusijoje, Artimuosiuose Rytuose, Europoje. Tarpininkaujant marijonui kunigui J. Jaženbovskiui kartu su kun. Sopočkos mokslo studija lotynų kalba pasiekė net Ameriką. Panašiai malda plito ir iš Krokuvos Lagevnikų, kur 1938 m. amžinojo poilsio atgulė sesers Faustinos palaikai. Paveikslas liko kabėti Šv. Mykolos bažnyčioje iki pat jos uždarymo po karo. Iš čia, kaip jau buvo minėta anksčiau, jį išpirkus ir išgelbėjus, paveikslas pradėjo savo kelionę į dabartinę jo gerbimo vietą Dievo Gailestingumo bažnyčioje.

Iš Šv. Mykolo bažnyčios rektoriaus ir bernardinių kapeliono pareigų kun. Sopočka buvo atleistas 1938 m. pabaigoje, bet liko gyventi, prie bažnyčios, bute, kurį pats susiremontavo, ir net paaukojo šiek tiek lėšų atnaujinti kai kurias vienuolyno patalpas. Dabar jau tik atnašavo šv. Mišias bažnyčioje ir prireikus padėdavo sielovadoje. Prasidėjus karui ir Vilniui patekus į sovietų okupaciją, savo bute jis rengė slaptus katalikų inteligentijos grupių ir Marijonų religinės brolijos susitikimus, kuriais rūpinosi ir anksčiau. Tos veiklos dėka vėliau atsirado kandidačių į kuriamą vienuolių kongregaciją, atsidavusią Dievo Gailestingumo tarnystės idėjai.

1941-aisiais šv. Mišias jis ėmė atnašauti gretimoje Bernardinų bažnyčioje. 1942 m. kovo 3 d. į jo butą prie bažnyčios įsiveržė vokiečiai, ketinę jį suimti. Tuo metu kunigas atnašavo šv. Mišias Bernardinų bažnyčioje. Perspėtas negrįžo į butą ir gelbėjosi pabėgdamas į Juodšilius, prie Vilniaus, kur slapstėsi iki karo pabaigos. Per tą laiką butu rūpinosi patikimi asmenys, kuriems pavyko išsaugoti knygų kolekciją ir kai kuriuos rakandus. Vis dėlto buto nepavyko išsaugoti, prieš sugrįžtant kunigui į jį buvo įkelti kiti gyventojai.

Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardo bažnyčia (Maironio g. 8)

1469 metais į Vilnių pakviesti bernardinai įsteigė Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčią. Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1525 m., o XVI a. antrojoje pusėje buvo perstatyta gotikos stiliumi, pastačius tris salės tipo navas. 1655 m. bažnyčią sudegino Maskvos kazokai, bet 1677 m. ji buvo atstatyta. 1864 m., uždarius bernardinų vienuolyną, carinė valdžia čia įkūrė kareivines, o bažnyčią pavertė parapine. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų Lietuvos respublikos valdžia bažnyčią uždarė, vėliau perdavė Dailės institutui. 1994 m. bažnyčia vėl atiteko vienuoliams. Bažnyčia stovi greta vėlyvosios gotikos stiliaus Šv. Onos bažnyčios, pastatytos 1495–1500 metais.

Bernardinų bažnyčioje karo metais, nuo 1941-ųjų, kun. Sopočka aukodavo šv. Mišias, o prireikus padėdavo ir kitiems dvasininkams. Kilus pavojui, kad jį gali suimti vokiečiai, jis laimingai pabėgo ir pasiekė slapstymosi vietą. „Dienoraštyje“ ir „Prisiminimuose iš praeities“ kunigas  rašo apie savo pabėgimą ir slapstymąsi Juodšiliuose, prie Vilniaus.

1942 m. kovo pradžioje vokiečiai Vilniuje pradėjo akciją, nukreiptą prieš dvasininkus. Kovo 3 dienos rytą vokiečių patrulis įsiveržė į kun. Sopočkos butą, prie Šv. Mykolo bažnyčios. Tuo metu jis pats buvo Bernardinų bažnyčioje. Baigęs aukoti Mišias pasiliko, kad padėtų kunigams klausyti išpažinčių, o vėliau su grupe tikinčiųjų dar meldėsi prie šv. Antano altoriaus. Tuo metu prie kun. Mykolo priėjo jo šeimininkė ir įspėjo, kad bute jo laukia vokiečiai. Sopočka niekieno nepastebėtas išėjo iš bažnyčios per zakristiją. Skersgatviais nusigavo iki Arkivyskupijos kurijos ir paprašė arkivysk. Jalbžychovskio leidimo slapstytis. Dar bandė patekti į seminariją, norėdamas apie savo pasitraukimą pranešti rektoriui, bet buvo perspėtas, kad ir ten jau yra vokiečių. Nuėjo pas seseris uršulietes Skapo skersgatvyje, kur kaip tik tuo metu buvo atvykęs vežimas iš Juodšilių. Buvo nuspręsta, kad iš miesto jį išveš persirengusį moterimi. Sumanymas pavyko, ir taip jis atsidūrė Juodšiliuose, prie Vilniaus. Ten seserys jį apgyvendino nuošaliame name, esančiame už gyvenvietės. Visą išsigelbėjimo nuo suėmimo, kurį patyrė kiti seminarijos kunigai, profesoriai ir alumnai, įvykį kun. Sopočka priskyrė Dievo Gailestingumui.