Rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, 1957 m.

Praėjo 55 metai, kai 1957-aisiais į Amžinybę pasitraukė du žmonės, paskutiniuosius keletą metų praleidę, tiesiog trumpindami vienas kitam gyvenimą.

Vienas iš jų dabar prisimenamas kaip sumindžioto orumo pavyzdys, kito gi pavardė kartais minima kaip bendrinė, apibūdinant neišmanėlį savavaliautoją, nesiskaitantį su menininko nuomone.

Nors jiedu buvo ne vienos kartos žmonės, užaugę skirtingoje istorinėje aplinkoje, palikti šią ašarų pakalnę jiems teko vienam paskui kitą, jaunesniajam net pralenkus vyresnįjį.

Šios dvi asmenybės, XX a. viduryje išgyvenusios dramatišką bendravimą, neturintį nieko bendro su įprasta dviejų bendraminčių kūrybine partneryste, – tai rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis ir jo kūrybą leidusios Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius Icikas Gurvičius.

Kaip buvo sutvarkytas talentas

1950-aisiais, kai juos suvedė likimas, A. Vienuoliui buvo jau 68-eri, o I. Gurvičiui – dar tik 30 metų. Jųdviejų bendravimas tuo metu buvo žinomas tik siauram ratui – keliems, gal keliolikai žmonių. Tik praėjus keliems dešimtmečiams tų žmonių, anuomet buvusių šalia rašytojo ar greta jo redaktoriaus, prisiminimuose išryškėjo unikalios sovietmečio literatūrinės kūrybos ypatybės. Jas galima būtų pavadinti talento ir tvarkos derme, tačiau toks apibūdinimas būtų tiesiog giliai ironiškas...

A. Vienuolio kūrybos tyrinėtojas dr. Juozas Stonys (g. 1928 m.) žurnale „Naujos knygos“ 1988 m. rudenį, tuo metu, kai Lietuvoje dar tik ėmė nedrąsiai plazdėti pirmosios Trispalvės, paskelbė studiją apie „Puodžiūnkiemio“ redagavimą, pirmąkart papasakodamas visuomenei apie politinio redagavimo užkulisius.

Mokslininkas jau tuo metu atvirai pareiškė, kad „bandymai padaryti iš „Puodžiūnkiemio“ politinį istorinį romaną, savotišką epopėją, baigėsi visiška nesėkme“, „beatodairiškai siekiant propagandinių tikslų, veltui išeikvota daug didelio talento energijos“. Jis pirmasis ir pasiūlė tiesiog mesti į šiukšlyną „suredaguotą“ romaną ir išleisti jį iš naujo, tokį, koks A. Vienuolio buvo parašytas be redaktorių pagalbos.

1989 m. pavasarį, jau kylant Atgimimo bangai, žurnalas „Pergalė“ publikavo redaktoriaus, tekstologo Aleksandro Žirgulio (1909–1986) archyvinį straipsnį „Klasiko Golgotos“. Parašytas prieš dešimt ar daugiau metų, jis taip ir pragulėjo archyve, kol buvo aptiktas, ištrauktas, nupūstos dulkės ir pagaliau pačių redaktorių lūpomis garsiai papasakota apie tai, kaip A. Vienuolis „parašė“ 1952 m. atskira knyga išleistą romaną „Puodžiūnkiemis“.

Tiems, kas nežinojo, ir tiems, kas prieš porą dešimtmečių buvo ją girdėjęs ir jau spėjo pamiršti, šią istoriją verta atminti būtent per Kalėdas, kad ji taptų neišvengiamo susitaikymo simboliu – gyvenimas tiesiog neleidžia turėti priešų, kuriems nebūtų galima atleisti.

Iš kalėjimo – į redaktorius

A. Žukausko-Vienuolio laiskai I. Gurvičiui

Jei A. Vienuolio pavardė ir asmenybė mus visus lydi nuo mokyklos suolo, tai I. Gurvičių dabar žino tik pavieniai literatūros istorijos mėgėjai. Per 37 metus jis nepaliko daug pėdsakų šalies kultūroje, tačiau tai, kad jo pavardė kartais tampa bendrine tam tikrai asmenų grupei apibūdinti, jau yra reikšminga.

„Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ tritomio pirmasis tomas 1966 metais bene pirmą ir paskutinį kartą enciklopediškai pristatė Lietuvai Iciką Gurvičių, gimusį 1920 m. spalio 15 d. Radviliškyje. Į šią knygą jis pateko kaip revoliucinio judėjimo dalyvis – daugiau jo nuopelnų enciklopedijos rengėjai net ir neaptiko.

Kilęs iš darbininkų, 16-metis I. Gurvičius tapo komjaunuoliu pogrindininku, jau po metų jis buvo suimtas ir trejus metus kalintas Kaune, Šiauliuose ir Raseiniuose. Kai 1940 m. vasarą pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje jis pagaliau atgavo laisvę, dar nė dvidešimties neturėjęs jaunuolis pradėjo dirbti „Tiesos“ laikraščio redakcijoje. 1941-ųjų birželį jis, matyt, spėjo pasprukti į Rusiją, taip išvengė daugumos savo gentainių žydų likimo ir karo metais buvo 16-osios lietuviškosios divizijos karys. Bet 1944 m. su karo frontu pasiekęs Lietuvą, čia jis buvo demobilizuotas ir liko dirbti tuometinio sovietinio oficiozo „Tarybų Lietuva“ redakcijoje Vilniuje, paskui Kaune.

1950 m. jokio išsilavinimo neturėjęs I. Gurvičius buvo pakviestas į Valstybinę grožinės literatūros leidyklą, įsikūrusią Kaune, ir ten dirbo eiliniu redaktoriumi iki pat savo ankstyvos mirties 1957 m. liepos 11 d.

Kaip tik tuo metu, 1949 m. antrojoje pusėje, literatūros žurnalas „Pergalė“ per kelis numerius buvo paskelbęs stambiausią A. Vienuolio romaną „Puodžiūnkiemis“, kūrinys laukė eilės leidykloje virsti knyga. Tačiau už romaną autorius sulaukė kritikos iš visų pusių: ir partinė valdžia, ir Rašytojų sąjungos viršūnės autoriui priekaištavo dėl politinių ir idėjinių klaidų, dėl neišlaikyto socialistinio realizmo metodo... Kaip paskui prisiminė A. Žirgulys, visiems žūt būt reikėjo senosios kartos rašytojo, įsijungusio į sovietinės literatūros kūrimą, pavyzdžio, bet buvo aišku, kad pats A. Vienuolis tokiu pavyzdžiu tapti neįstengs – jam reikia talkos.

Deja, patyrusio redaktoriaus, kuris atsakingai ir inteligentiškai būtų galėjęs padirbėti su A. Vienuoliu prie jo romano, leidykla taip ir nesurado, o pats romano autorius, pasak A. Žirgulio, nežinojo, ką daryti, o gal ir nelabai norėjo. Būtent tokioje tarsi beviltiškoje situacijoje ir iškilo I. Gurvičius.

Žmogus su geromis politinėmis ir partinėmis kvalifikacijomis: buvęs pogrindininkas, savo metu už komunistinę veiklą sėdėjęs kalėjime, o dabar marksizmo teoriją studijuojantis Aukštojoje partinėje mokykloje (Maskvoje)“ – taip A. Žirgulys savo prisiminimuose apibūdino leidyklos naujoką. Perskaitęs „Puodžiūnkiemio“ žurnalinį variantą, naujasis redaktorius optimistiškai pasiraitojo rankoves, savo geranoriškumu ir pasitikėjimu savo jėgomis tiesiog užbūręs A. Vienuolį. Vėliau ne vienas tą jų bendravimo pradžią regėjęs prisimins: rašytojas buvo susižavėjęs jaunu energingu redaktoriumi, kuris iš pradžių itin pagarbiai ir korektiškai siūlė išeitis, kaip pataisyti romaną.

I. Gurvičiaus laiškas A. Žukauskui-Vienuoliui

Būtent I. Gurvičius padarė išvadą, kad A. Vienuolio romanui labiausiai trūksta miesto darbininkų kovos už tarybų valdžią vaizdų. Po kelinto bandymo įsiūlyti juos autoriui redaktorius įsitikinęs, kad A. Vienuolis – prastas talkininkas, tad verčiau ėmė pats juos rašyti, įvesdamas į romaną naujų veikėjų ir epizodų. Rašytojas 1950-1952 m. daug kam yra skundęsis, kad redaktorius verčia jį rašyti tai ir taip, ko jis niekad gyvenime negalėtų parašyti, bet į draugiškus patarimus siųsti tokį redaktorių velniop nereagavo, kaskart prisimindamas vieną ar kitą Sibiro keliais iškeliavusį menininką...

Pagaliau, nematydamas kitos išeities, A. Vienuolis tiesiog susitaikė su tokia redagavimo praktika ir net I. Gurvičiaus prašomas svetimus intarpus pataisyti, pagražinti, jų nė pirštu neliesdavo. Todėl 1952 m., kai „Puodžiūnkiemis“ buvo pirmąkart išspausdintas kaip knyga, romane buvo apie ketvirtadalis teksto, kurio autorius – vien tik I. Gurvičius. Tokį rezultatą išvydęs autorius neteko sveikatos ir paskui jos nebeatgavo...

Nors redaktorius liko kuklus ir į bendraautorius nesiveržė, bet romaną netrukus atidžiai išnagrinėjęs ir jau po metų studiją apie jį paskelbęs literatūros kritikas Kostas Korsakas kaipmat įžvelgė ir atskyrė svetimus intarpus kaip A. Vienuoliui nebūdingas silpnybes – negyva laikraštine kalba rašytojo jis nebūtų galėjęs apkaltinti...

Mandagaus bejėgiškumo potėpiai

„Puodžiūnkiemiu“ prasidėjęs rašytojo ir redaktoriaus bendradarbiavimas tuo nesibaigė. Leidykla kaip tik ruošė ir leido A. Vienuolio raštų septyntomį, tad I. Gurvičius ir toliau liko tuo žmogumi-slenksčiu, kurio neperžengęs autorius negalėjo tikėtis būti spausdinamas. Tuo tarpu redaktorius į visą senąją kūrybą žvelgė tik savo laiko žvilgsniu, negalėdamas priimti jokios užuominos į „pasenusias“ tiesas.

Lietuvių literatūros ir tautosakos rankraštyne liko pluoštas A. Vienuolio laiškų, rašytų I. Gurvičiui, sprendžiant įvairias leidybines problemas, ir vienas kitas I. Gurvičiaus laiškas. Jų bendravimo tonas padeda atkurti autentišką jųdviejų bendravimo manierą: paženklintą oriu ceremoningumu ir mandagumu, su prasiveržiančia ironija ir bejėgiškumu, abiems suprantant savo pareigas ir galimybes.

Iš 1953 m. gruodžio 23 d. A. Vienuolio laiško I. Gurvičiui:„Nors aš visai dar ir neatgavau sveikatos, bet po truputį jau darbuojuosi: šį tą iš savo raštų peržiūrėjau, pataisiau, papildžiau. Prašau atvažiuoti, kada draugui bus patogiau. Aš visą žiemą niekur iš namų neišvyksiu, nes taip man patarta iš Vilniaus, o ir iš čia tą pat sako ir draudžia dirbti ir jaudintis. Bet po porą valandų į dieną, aš manau, galėsime pasidarbuoti... Vertimo „Utoplenica“ negaliu skaityti: man daro įspūdį, kad tai ne tik nemokančių lietuvių kalbos darbas, bet ir nesąžiningų amatininkų-vertėjų darbas! Pasikalbėsime. Viso geriausio. Linkėjimai Tamstos šeimai. Su pagarba A. Vienuolis.“

Iš 1954 m. sausio 18 d. A. Vienuolio laiško I. Gurvičiui:„Autoriui savi kūriniai tik tol geri, kol jie neatspausdinti. Radau keletą labai nereikalingų nubraukimų, kurių pirma nepastebėjau, nes nuorašai buvo siuntinėjami be originalų. Kai dėl tolimesnių nubraukimų, tai paskutinis žodis priklausys drg. Tornau. Draugas labai mėgsti braukyti net ir tuos veikalus, kurie parašyti prieš 30 metų! Tai net naivu, buk mano ir tuo metu galvota kaip šiandien. Be to, ir nieko neįtikins, o tik privers nusišypsoti autoriaus naivumu... Prisiuntė „Usadba Puodžiunasov“ – koks didelis skirtumas tarp Maskvos, Kauno ir Vilniaus: pastabose (primečianija) atpasakota visa netolima praeities Lietuvos istorija. Draugas nė vienos tu pastabų nebūtumei praleidęs, juo labiau kai atsimenu, kad buvo norėta net ir litus ! nubraukti, kad jie neprimintų istorijos! Laikas jau būtų ir mums pasekti Maskvos literatų ir kritikų pėdomis. A. Vienuolis.“

Iš 1954 m. spalio 10 d. I. Gurvičiaus laiško A. Vienuoliui:„D/g drg. Vienuoli! Po ilgo nesimatymo ir laikinai nutrūkusios korespondencijos turiu pirmiausia į tamstą kreiptis su klausimu: kaip Jūsų sveikata? kaip žmona laikosi? (...) 7-am tomui dalis medžiagos jau perrašyta mašinėle. Baigiu tvarkyti „Į svetimus kraštus“ – siūlau iš tos knygos paimti didesnę pusę, tik poroj vietoj reiktų po puslapį kitą prirašyti, bet apie tai vėliau. Tačiau ir čia dar yra tuščių tarpų: feljetonai, straipsniai literatūros klausimais. (...) O pagaliau kaip Tamstos atsiminimai juda? Visiems tiems klausimams aptarti ir išspręsti būtų labai gera, ar, tiksliau, beveik būtina mums susitikti. Tik svarbu susitarti. Atvirai pasakius, aš labai norėčiau nuvykti į Anykščius, tik transportas kiek kliudo. O gal Tamstai žada atsirasti koks reikalas Kaune? O pagaliau tink ir neutrali dirva – Vilnius, tik iš anksto reikėtų susitarti. (...) Sveikatos ir ištvermės! Širdingiausi linkėjimai žmonai. Iki pasimatant – IG.“

Iš 1954 m. lapkričio 17 d. A. Vienuolio laiško I. Gurvičiui:„Važiuodamas į Vilnių, aš nuvešiu drg. J. Tornau 9 apysakaites iš savo autobiografijos ir 25 iš prieškarinių laikų feljetonus. Feljetonuose jei ką ir nubrauksite, tik jau prašyčiau nieko neprirašyti, o po kiekvieno feljetono padėti datą. Visus mano rašinius, prieš atiduodant spausdinti, prašyčiau prisiųsti man peržiūrėti.“

Iš 1955 m. kovo 1 d. A. Vienuolio laiško I. Gurvičiui:„Kaip su mano „legendomis“, feljetonais ir kitais dalykais? Kai kalbų, tai nespausdinsiu, nes jos ne visos mano! Tamsta pats žinai – pridėta, nubraukta, iškreipta, o kitur ir visai ne mano parašyta!!! Taipgi nenorėčiau spausdinti ir kelionės aprašymo – jau labai paprastas ir labai skubotai parašytas. Užteks iš mano autobiografijos dalykėlių. Vis gi jaučiu jau ir metų naštą, ir nuovargį, ir labai pats save pradėjau kritikuoti, ir niekur nenoriu skubėti.“

Mirčiai sutaikius, liko balastas

Tuo metu, jau po Stalino mirties, vis labiau jaučiant politinį atšilimą ir nykstant tiesioginių fizinių represijų grėsmei, A. Vienuolis irgi bandė atsitiesti. Bendraudamas su savo ir net jaunesnės kartos Rusijos rašytojais, jausdamas stiprų jų užnugarį, jis irgi pasijuto galintis reikalauti – pirmiausia kito redaktoriaus. 1956 m. gruodžio 9 d. laiške rašytojui Juozui Paukšteliui A. Vienuolis rašė: „Noriu perdirbti „Puodžiūnkiemį“ ir numesti, ką Maskvos rašytojai pripažino nereikalingu balastu. O tą balastą man primetė drg. Gurvičius, trejus metus mane mokydamas – kankindamas. Dabar nuo jo atsisakiau raštu“.

Tačiau laikas beviltiškai tirpo. 1957 m. pavasarį iškilmingai pasitikęs 75-metį, A. Vienuolis liepą leido Plateliuose pas sūnų vaistininką Stasį Žukauską. Ten jis laikraštyje perskaitė žinią – Kaune mirė Icikas Gurvičius. Tuo metu jis buvo perpus jaunesnis už rašytoją.

Tarp kitų A. Vienuolio rankraščių išliko ir juodraštis laiško, vis pataisant, tikslesnio ir nuoširdesnio žodžio paieškant, rašyto Gurvičių šeimai 1957 m. liepos 15 d., tai yra, praėjus keturioms dienoms po redaktoriaus mirties: „Gerbiamai I. Gurvičiaus šeimai. Tik iš laikraščių sužinojęs Kaune apie Tamstų sūnaus, vyro ir tėvo, o mano raštų buvusio redaktoriaus ir draugo I. Gurvičiaus mirtį, šiuo pareiškiu kuo nuoširdžiausią užuojautą. Kad ir girdėjau apie jo ligą, bet gyvendamas Anykščiuose, netikėdamas tokiu skaudžiu likimu, o be to ir pats vis negaluodamas, negalėjau iš Anykščių nuvykti Kaunan jo aplankyti. Labai gailiuos. Su gilia pagarba ir nuoširdžia užuojauta. A. Vienuolis.“

Po mėnesio į Ažupiečių kalnelį šalia savo namo atgulė ir pats „Puodžiūnkiemio“ autorius, nespėjęs atkurti savo romano. Palikęs šią misiją kitiems redaktoriams, gebantiems ir norintiems išvalyti kūrinį nuo savamokslio, bet kaip reta pareigingo sovietinio redaktoriaus I. Gurvičiaus kūrybos ir taip užbaigti XX a. vidurio dialogą kaip pavyzdį, kad juo daugiau niekam nerūpėtų pasekti.