Geštalto psichoterapijos pradininkas F. Perlis tvirtino, kad skirtumai ne tik atskiria, bet ir sudaro prielaidas autentiškam dialogui.  Ši įžvalga padrąsino mus diskusijai apie egzistencinės ir geštalto terapijos  panašumus ir skirtumus pakviesti žymiausius šių krypčių atstovus Lietuvoje: Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto vadovą Rimantą Kočiūną ir Geštalto psichoterapijos instituto „Dialogas“ vadovę Vitaliją Lepeškienę.  Diskusiją provokavo ir į rašytinių tekstų ciklą ją transformavo Andrius Navickas.

Diskusija vyko 2012 metų pabaigoje, tačiau tikrai neprarado aktualumo. Tuo labiau, akd dabar turime galimybę ją paskelbti naujoje Diskusijos skiltyhe.

Rimas Kočiūnas. Svarbus egzistencinės terapijos išskirtinumas yra tas, kad čia nesiremiama kokia nors struktūrine asmenybės teorija. Tai, beje, trikdo kitų krypčių psichoterapeutus, kurie paprastai įsitikinę, kad kiekviena psichoterapija suaugusi su tam tikra žmogaus psichologinės struktūros ir jos raidos samprata. 

Egzistencinės terapijos nuostata – žmogaus prigimtis nėra fiksuota, ji nuolat vystosi, mes nuolat apibrėžiame save nepaliaujamo tapsmo tėkmėje.  Mūsų pasirinkimai svarbesni nei įgimtos struktūros. Tai nereiškia naivaus įsitikinimo, kad mūsų savikūros procesas neturi ribų, Kiekvienas žmogus pats kuria savo gyvenimą, tačiau ši kūryba vyksta tam tikrų duotybių pagrindu. Visi mes esame „įmesti“ į pasaulį, ir tai sudaro mūsų gyvenimo konkretybę, esame įaugę į pasaulį ir todėl, kai psichologija bando susitelkti ties individualios sąmonės sfera, tai yra neleistinas supaprastinamas. Priešprieša „aš“ ir „pasaulis“ yra dirbtinė, nes žmogus visada atranda save įaugusį  į pasaulį, ir pastarasis tegali atsiskleisti per žmogų.

Iš tokios nuostatos seka ir vienas svarbiausių egzistencinės terapijos tikslų - tyrinėti konkretaus žmogaus „atsakus“ į įvairių gyvenimo kontekstų keliamus reikalavimus ir siekti suprasti, kokie atsakai galimi, realūs, konstruktyviai kuriantys ir keičiantys gyvenimą, o kurie atsakai „klampina“ sunkiose situacijose, riboja atvirumą pasauliui ir galimybes kurti patenkinamą gyvenimą. Ne mažiau svarbu padėti žmogui įsisąmoninti atsakomybę už savo atsakus bei priimti baigtinumą ir neapibrėžtumą, kaip laikinus sunkumus, iš kurių turime ištrūkti, kaip mūsų buvimo pasaulyje būdą.

Tokia nuostata reikalauja permąstyti terapeuto vaidmenį. Vienas svarbiausių dalykų, apibūdinančių egzistencinio terapeuto poziciją, yra jo „nežinojimas“. Tai yra atsisakymas žinoti, kas klientui gali būti gerai ar kas gali būti blogai. Atsisakymas žinoti, kur turėtume nueiti. Atsisakymas įvairių stereotipų, problemos sprendimo algoritmų. Be abejo, visada šį tą numanai, tačiau labai svarbu save sulaikyti nuo pagundos būti „žinančiam“, kai bendrauji su šiuo konkrečiu žmogum. Klientas visada apie save žino daugiau, negu aš kada nors apie jį žinosiu. Kai priskiriu žinojimo apie save teisę pačiam klientui, mes tampame lygūs. Ne profesionaliai žiūrint, ne žinių bagažu, bet lygūs kaip žmonės. Aš tada nepretenduoju būti ekspertu, žinovu, specialistu. Žinoma, turiu patirties, žinių, kurios gali būti vertingos ir naudingos klientui, tačiau jų neprimetu kaip jam reikalingų, svarbių.

Klientas ateina pas terapeutą, turėdamas tam tikrą klausimą, rūpestį. Svarbiausias dalykas, į kurį turėtų būti kreipiamas dėmesys terapijos metu – kaip jūs gyvenat, kad jums iškilo šitas klausimas? Tai terapijos pradžios taškas. Atsakant į šį klausimą, vėliau ar anksčiau neišvengiamai pereinama prie klausimo apie gyvenimo pagrindą.

Klientas pas terapeutą paprastai ateina ieškodamas atsakymų, tačiau iš karto svarbu pabrėžti, kad terapeutas nėra tas, kuris pateikia atsakymus. Terapeutas yra patyręs palydovas, bet ne ekspertas, kuriam galima perkelti atsakomybę už atsakymų paiešką.

Egzistencinėje terapijoje terapeutas nesiekia būti reikšmingu asmeniu kliento gyvenime, neįsipareigoja išspręsti jo problemas. Terapija orientuota į pagalbą klientui atsistoti ir stovėti ant savo kojų, o ne ramstytis į kitus ar kitiems leisti ramstytis į jį. Terapeutas yra greičiau kliento gyvenimo aiškinimosi katalizatorius. Jo tikslas – ne kliento gyvenimą daryti lengvesnį, o padėti galiausiai jam lengviau gyventi. Galiu būti palydovu terapijoje, tačiau žmogus turi suprasti, kad jam pačiam teks darbuotis.

Taigi, svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas  - įsižiūrėti, kas yra kliento gyvenimo pasaulyje, padėti jam  aiškiau įsisąmoninti gyvenimo teikiamas galimybes ir tų galimybių ribas, aiškiau suprasti natūralius gyvenime slypinčius prieštaravimus ir paradoksus, polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose ir troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Terapija suteikia labiau realistišką savo gyvenimo supratimą. Tai padeda klientui labiau sąmoningai rinktis trokštamus, priimtinus ir realistiškus pokyčius, ryžtis jiems ir gal būt juos įgyvendinti.

Zenekos nuotrauka

 Vitalija Lepeškienė. Geštaltinė psichoterapija artima ir humanistinei, ir egzistencinei kryptims. Jos pradininkas F.Perlis teigė, jog geštaltinė psichoterapija yra viena maištingų, humanistinių, egzistencinių jėgų psichologijoje. Egzistencinė filosofija – viena iš geštaltinės psichoterapijos ištakų.

Pamatine geštalto psichoterapijos idėja galima laikyti visybiškumą – įsitikinimą, kad žmogus pasaulį suvokia visybiškai, turi įgimtą tendenciją įprasminti patyrimą, gyvenimą apskritai, siekia užbaigto pasaulio vaizdo (geštalto), visų savo egzistencijos dimensijų (kūno, proto, jausmų, dvasinio ir socialinio gyvenimo) integracijos.

Galima kalbėti apie tris svarbiausius šios psichoterapijos „stulpus“, tai lauko teorija, teigianti visa ko susietumą, fenomenologinis metodas, teikiantis ypatingą reikšmę patyrimui bei tiesioginiam išgyvenimui ir dialogas – atviras, nuoširdus dviejų žmonių susitikimas. Kaip ir egzistencinės terapijos atstovai, mes atmetame deterministinę poziciją, pasak kurios, žmogus tik reaguoja į stimulus, yra valdomas vaikystės psichologinių traumų ir galiausiai yra praeities produktas. Geštaltinė psichoterapija susitelkia ties dabartimi, nes tik dabartis yra ta akimirka, kai mes galime gyvenime kažką pakeisti, galime pradėti gyventi kitaip. Skirtingai nei psichoanalitikai, mes neieškome kliento pasisakymų slaptų prasmių, nebandome kliento demaskuoti, bet pagarbiai priimame jo mintis ir jausmus. Fenomenologija, kaip filosofija ir tyrinėjimo būdas, siekia išsilaisvinti nuo išankstinių nuostatų, dogmų, teorijų ir remiasi hipotezė, kad supratimas kyla iš reiškinio (fenomeno) suvokimo. Remdamasis fenomenologiniu metodu, geštaltinis psichoterapeutas tyrinėja psichinius reiškinius, nesiekdamas suprasti ar paaiškinti jų priežasčių. Tai, kas iškyla, atsiskleidžia, ir yra tiesa.

Svarbu ne paveikti kliento elgesį, bet padėti jam atpažinti ir įsisąmoninti savo norus, ketinimus, vertybes, tikslus. Kaip ir egzistencinės krypties atstovas, geštaltinis psichoterapeutas nei yra, nei apsimeta gudresnis už klientą arba žinantis, ką ir kaip žmogus turėtų daryti. Psichoterapijos procesas – dviejų žmonių susidūrimas, ir transformacija vyksta per tai, kad žmogus pamato save santykyje su kitu, atpažįsta savo reagavimo, pasipriešinimo kontaktui būdus. Psichoterapeutas nėra pokyčių veiksnys, jis tik sudaro sąlygas, padeda klientui įsisąmoninti, pažinti save, atsiskleisti ir augti.

Panašumų su egzistencine terapija tikrai daug, tačiau akivaizdūs ir skirtumai. Nors geštaltinei psichoterapijai, kaip minėjau, svarbus ir fenomenologinis metodas ir egzistencinė filosofija, tačiau ji išlieka psichologinėje paradigmoje, remiasi asmenybės raidos samprata. Esminės asmenybės raidos sąvokos, geštaltiniu požiūriu, – tai savireguliacija ir kūrybiškas prisitaikymas. Augdamas žmogus įgyja vis daugiau savarankiškumo, geba remtis savimi, natūraliai integruoja įvairias savo psichikos dalis. Kūrybinis prisitaikymas – tai gebėjimas rasti geriausius būdus gyventi, būti, išlikti aplinkoje, kurioje vaikui lemta augti. Pavyzdžiui, jei vaikas auga šeimoje, kurioje smurtaujama, kūrybiškai prisitaikymas gali būti išmokimas susigūžti kamputyje (taip saugiausia, lengviausia išvengti agresijos). Toks elgesys tampa įpročiu, buvimo pasaulyje būdu. Psichoterapijos  procese klientui padedama „išlįsti iš kampo“, atsiverti kitokiam patyrimui, pasauliui, kuris ne visada priešiškas, grėsmingas. Psichoterapeutas skatina klientą į kiekvieną situaciją reaguoti kaip į naują, vis kitokią, tad reikalaujančią skirtingo elgesio.

Pasak geštaltinės psichoterapijos, asmenybės branda – tai laipsniškas perėjimas nuo rėmimosi aplinka prie rėmimosi savimi. Psichoterapeutas negali ir neturi versti žmogaus keistis, – tai reikštų ne padėti bręsti, bet tapti atrama, leidžiančia žmogui  nesiimti atsakomybės. Geštaltinės psichoterapijos požiūriu, pokyčiai vyksta ne tada, kai žmogus siekia kažkuo tapti, bet tada, kai pažįsta ir priima save tokį, koks jis yra. Labai svarbus vaidmuo tenka įsisąmoninimui, kuris geštalto psichoterapijoje suvokiamas ne kaip intelektualinė įžvalga, bet kaip visybiškas savęs patyrimas, išgyvenimas čia ir dabar. Kita vertus, panašiai, kaip egzistencinėje terapijoje, įsisąmoninimas neatsiejamas nuo atsakomybės ir gebėjimo kūrybingai reaguoti į kiekvieną problemą ar kliūtį, su kuria susiduriama. Kiekviename susitikime psichoterapeutas siekia padidinti kliento įsisąmoninimą ir padėti jam atrasti daugiau ir įvairesnių, lankstesnių elgesio būdų, užtikrinančių jo poreikių patenkinimą.  Kaip tai pasiekti? Geštalto psichoterapija turi nemažai metodų, padedančių gilinti įsisąmoninimą, skatinti išraišką ar didinti integraciją. Kai kurie geštaltinės psichoterapijos metodai yra itin provokuojantys, todėl turi būti taikomi labai atsakingai. Tačiau svarbu atsiminti, kad gydo ne metodas, bet santykis. Būtent pagarbus dialogas tarp psichoterapeuto ir kliento – esminis transformacijos, gijimo, augimo veiksnys.

R. Kočiūnas. Kai pradėjau užsiimti psichoterapijos praktika, teko susipažinti ir su geštalto psichoterapija. Mačiau joje ir tuos dalykus, kurie man iki šiol atrodo labai patrauklūs ir prasmingi, tačiau mačiau ir tai, kas man nebuvo patrauklu. Man imponuoja kūrybiškumo akcentavimas, pagarbus, dialogiškas santykis su klientu, tačiau, mano įsitikinimu, čia pernelyg pasitikima įvairiomis psichologinėmis technikomis, kurios esą turi padėti terapiniam dialogui.  Mano įsitikinimu, dėmesys technikoms neišvengiamai ardo pokalbio autentiškumą. Todėl man artimesnė egzistencinė terapija, kuri dėmesį sutelkia ne į įvairias technikas, kurios esą turi katalizuoti pokalbį, bet į patį pokalbį, į kliento ir terapeuto santykius, kurie yra betarpiškiausias kliento atsinešamų gyvenimo klausimų aptarimo kontekstas.

Tiesa, kartais galima susidurti su požiūriu, kad egzistencinė terapija pernelyg filosofiška, intelektuali, kelianti aukštus reikalavimus kliento protinėms galioms. Tai, žinoma, labai iškreipta, iš esmės klaidinga egzistencinės terapijos samprata. Ši terapija nereikalauja iš kliento ypatingų žinių ar išsilavinimo, bet vadovaujasi prielaida, kad egzistuoja tam tikri pamatiniai klausimai, kurie kyla kiekvienam žmogui, kaip žmogui. Mes juos vadiname „egzistencinėmis duotybėmis“. Jos nėra pasirinkimo dalykas, tai greičiau universalios mūsų egzistencijos sąlygos. Terapijoje mes apie jas kalbame kiekvieno konkretaus kliento gyvenimo kontekste, o ne filosofuojame apie universalius gyvenimo klausimus. „Duotybės“ universalios, o gyvenimiški atsakai į jas visada individualūs, unikalūs. Pokalbio metu terapeutas padeda klientui atpažinti universalius  klausimus konkrečiose jo problemose, sunkumuose, ir  skatina prisiimti savo atsakomybę už savo atsakymus, apsisprendimus.

Kiekvienas žmogus yra didesnis ar mažesnis savo gyvenimo ekspertas, o visa, kas susiję su gyvenimu, ir yra filosofija. Klientui tikrai nebūtina būti skaičius M. Heideggerio, F. Nietzsche's ar S. Kierkegaardo veikalus, tačiau terapeuto brandi egzistencinė nuostata tikrai svarbi. Ji reikalinga, kad terapeutas galėtų nepasiklysti kliento ieškojimuose ir svarstymuose. Esu tvirtai įsitikinęs, kad egzistencinė filosofija suteikia gyvenimui daugiau šviesos ir aiškumo, pirmiausia tuo, kad padeda realistiškai priimti tikrovę, o ne nuklysti į iliuzinius šunkelius.

Zenekos nuotrauka

 V. Lepeškienė. Geštaltinės psichoterapijos istorijoje tikrai būta pavyzdžių, kai metodais buvo piktnaudžiaujama, ir tai padarė didelę žalą visai šiai psichoterapijos krypčiai. Atsakomybės ir profesionalumo stokojantys žmonės, susižavėję efektingais metodais, ėmė juos taikyti „kur pakliuvo“, deklaruodami, kad užsiima geštaltine psichoterapija. Dar ir dabar tenka vaduotis nuo šio šleifo. Beje, jei stebėtume geštaltinės ir egzistencinės krypties dirbančius labai gerus specialistus, spėju, kad konkrečioje terapijoje skirtumai būtų labai nežymūs. Gal tik kai kur skirtųsi tai, kaip formuluojami klausimai, kaip reaguoja terapeutas. Jei paklaustume su geštaltiniu psichoterapeutu dirbančio kliento, kokie darbe taikomi metodai, manau, klientui būtų sunku atsakyti - jie tiesiog nepastebimi, tapę organiška patyrusio psichoterapeuto profesinio elgesio dalimi. Metodai, kuriuos taiko šiuolaikiniai geštaltiniai psichoterapeutai, - tai postūmis eksperimentuoti, gilinti įsisąmoninimą, įsileisti į pokalbį naujų aspektų, potyrių. 

Bus daugiau