Mūsų ,,tėvas‘‘ – taip Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai vadino Morkų Akstiną, 1929–1935 metais buvusį kalėjimo viršininku.

,,Kalėjimo viršininkas buvo neblogas žmogus“, – taip 1978 metais savo atsiminimų knygoje ,,Ateities viltys“ rašė marksistinio judėjimo Lietuvoje dalyvė Michalina Navikaitė-Meškauskienė, už savo veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybingumą, 1932–1934 metais kaip politinė kalinė kalėjusi Bajorų kalėjime, nors savo atsiminimuose ,,fašistinės“ Lietuvos kalėjimams neigiamų epitetų negailėjo. Kas buvo tas kalinių pagarbą pelnęs žmogus, pakrikštytas Lietuvoje retu šv. Morkaus vardu?

M. Akstinas – Marijampolės policijos nuovados viršininkas (1926).

Morkus Akstinas gimė 1895 metais vasario 4 dieną Randamonių kaime, Merkinės parapijoje, ūkininko miškininko šeimoje. Baigęs Merkinės pradžios mokyklą, toliau mokslų tęsti išvyko į Maskvą, kur buvo išlaikomas Irkutsko mieste įsikūrusio ir ekonomistu dirbusio vyriausiojo brolio Vlado. Baigęs 6 gimnazijos klases grįžo į Lietuvą ir mokytojavo Merkinėje. 1919 metais tapo kariu savanoriu, tarnavo Lietuvos kariuomenės pulke, įsikūrusiame buvusiose carinės Rusijos kareivinėse, Alytuje.

Kaip doras, išsimokslinęs, tvirtos moralės, fiziškai stiprus vyras Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos skyriaus viršininko Balio Šlyžio rekomenduojamas tarnauti Lietuvos policijoje.

1920–1922 metais dirba policijos nuovados viršininko pavaduotoju Virbalyje, o 1922–1928 metais policijos nuovados viršininku Panevėžyje, Prienuose, Marijampolėje. 1924-aisiais įstoja į Šaulių sąjungą. 1928 metais už gerą tarnybą paaukštinamas pareigose ir skiriamas Kauno kalėjimo viršininko pavaduotoju. 1929 metais Morkus Akstinas tampa Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku.

Ten jis atvyksta su visa šeima: žmona Brone, kurią vedė 1920 metais, vaikais Gediminu (g.1926) ir Laimute (g. 1928). Šeima pradžioje įsikūrė kalėjimo administracinio pastato tarnybiniame bute, vėliau persikėlė į kitoje gatvės pusėje buvusį tvora aptvertą namą su veranda, kiemu ir sodeliu.

Kalėjimas – tai nemažas ūkis, kurio tvarkymui ir valdymui reikėjo įdėti daug pastangų, o kur dar kalinių darbinis, kultūrinis ir dvasinis auklėjimas...

Kalėjime veikė akmens apdirbimo dirbtuvė, gaminusi paminklus, kitus dirbinius iš akmens, ir ne tik Žemaitijai, kaliniai darbavosi pas aplinkinius ūkininkus, kasė durpes Tenžės upelio slėnyje, moterys netgi plėšė plunksnas. Kalinių dvasiniu gyvenimu rūpinosi Telšių vyskupo skiriamas kapelionas. Juo kurį laiką buvo kunigas T. Budraitis, tuo pat metu dirbęs ir Kretingos pranciškonų gimnazijos kapelionu. Susirgusių kalinių sveikata rūpinosi Kretingos apskrities ligoninės gydytojai. Kalėjimo koplyčioje sekmadieniais ir per didžiąsias religines šventes buvo laikomos šv. Mišios. Kaliniai turėjo galimybę ir skaityti knygas. Kaip savo atsiminimuose rašė Bajorų kalėjime kalėjusios politinės kalinės, tuo rūpinosi pats kalėjimo viršininkas. Jis atnešdavo knygų, su kalinėmis jas aptardavo, klausdavo jų nuomonės. Kalinėms moterims, pabuvusioms kituose Lietuvos kalėjimuose, buvo neįprasta, kad kalbėdamas į jas kreipiasi ,,jūs“ ir prieš kalbėdamas visada atsistoja. Silpnos sveikatos kalinčioms moterims patardavo rašyti malonės prašymą dėl paleidimo į laisvę, o dėl savo politinių pažiūrų to nenorinčioms daryti parūpindavo perkėlimą į Kauno kalėjimą, kuris turėjo savo ligoninę . ,,Mano kalėjime sėdi protingi kaliniai“, – mėgdavo sakyti jis.

Deja, ne visi buvo tokie. Kaip rašė kretingiškis istorikas J. Kanarskas, 1930 m. spalio 15 dieną iš kalėjimo pabėgo 3 kaliniai. Vienas iš jų grįžo atgal, o kiti du – Adomas Budrys ir Stasys Urbonas – nutarė pasislėpti Latvijoje. Kretingos–Darbėnų kelyje jie apiplėšė ūkininką Juozą Butkų. S. Urbonas buvo sulaikytas Latvijoje ir grąžintas į Bajorus, o A. Budrys po 25 dienų klajonių pats sugrįžo į kalėjimą. Su nusikaltėliais buvo susidėjęs ir kalėjimo prižiūrėtojas Kazlauskas, tapęs gudriu ir pavojingu plėšiku. 1934 metais policija Darbėnuose jo gaują susekė ir jį patį per susišaudymą nušovė.

Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimas.

1935 metais M. Akstinas su šeima grįžta į Kauną, dirba Kauno kalėjimo administracijoje. 1936-aisiais, norėdamas ramesnio gyvenimo ir daugiau laiko skirti savo šeimai, palieka tarnybą kalėjime ir pradeda dirbti ką tik įsteigtoje jūrų laivininkystės kompanijoje ,,Lietuvos Baltijos Lloidas“ . Ši tautinio jūros prekybos laivyno bendrovė buvo sukurta išvežti Lietuvoje pagamintą pramonės ir žemės ūkio produkciją ir importuoti krašto ūkiui reikalingus krovinius laivais su Lietuvos vėliava, taip šalyje paliekant krovinių gabenimui skirtas lėšas. Ten jis dirbo iki pat jos nacionalizavimo 1940 metais.

Akstinų šeima gyveno 1936-aisiais įsigytame namelyje, Žaliakalnyje, netoli Ąžuolyno. Vaikai lankė Jono Jablonskio vardo mokyklą, priklausė skautų organizacijai. Gediminas ypač susidraugavo su klasės draugu Valdu Adamkumi, būsimuoju Lietuvos prezidentu. M. Akstinas išlaikė šiltus santykius ir su Kretingos pranciškonais. Jo namuose, vykdamas į Romą ar iš jos grįždamas, apsistodavo tėvas Augustinas Dirvelė.

Nepastebimai atėjo ir 1940 metų vasara, kai Raudonoji armija okupavo Lietuvą. M. Akstinas, netekęs darbo nacionalizuotoje bendrovėje, kurį laiką dirbo suaugusiųjų vakarinėje mokykloje rusų kalbos mokytoju. Netrukus Lietuvoje prasidėjo suėmimai. Geras Akstinų šeimos bičiulis, vokiečių tautybės verslininkas iš Marijampolės Karolis Vitmozeris, atvykęs į Kauną, siūlėsi padėti gauti dokumentus, įrodančius neva jų šeimos vokišką kilmę, suteikiančius galimybę išvykti į Vokietiją. Pagal Vokietijos–TSRS sudarytą Molotovo–Ribentropo sutartį, vokiečių tautybės žmonės iš 1940 metais TSRS okupuotų Baltijos kraštų tai galėjo padaryti.,,Aš nieko blogo nepadariau nei Lietuvai, nei jos žmonėms“, – toks buvo M. Akstino atsakymas. Deja, bet okupacinė sovietinė valdžia manė kitaip.

1941 metais birželio 14 dieną M. Akstinas ir jo šeima suimami. Kauno geležinkelio stotyje jis atskiriamas nuo savo šeimos ir kartu su šimtais kitų Lietuvos valstybės tarnautojų, karininkų, mokytojų, policijos pareigūnų gyvuliniuose vagonuose išvežami į Ukrainą, Starobelsko karo belaisvių lagerį, įkurdintą sename vienuolyne, kuriame 1939–1940 metais buvo laikomi lenkų karo belaisviai. Prasidėjus karui su fašistine Vokietija, suimtieji vėl susodinami į vagonus ir išvežami tolyn nuo fronto, į šiaurės Uralą – Gorio lagerį. Tarp jų buvo žinomo kretingiškio, miškininko R. Kviklio tėvas Mečislovas Kviklys. Į šį lagerį iš Starobelsko buvo atvežta per 250 lietuvių, 250 Vilniaus krašto lenkų ir pabėgėlių iš Lenkijos, 200 Lietuvos ir Lenkijos žydų ir per 80 estų. Kaliniai sunkiomis sąlygomis žiemą be reikiamo apavo ir drabužių, menkai maitinami turėjo atlikti sunkius miško ruošos darbus, trūko vandens, sanitarinės sąlygos buvo baisios. Dėl nepakeliamai sunkių darbo ir gyvenimo sąlygų, šalčio ir bado pirmąją žiemą lageryje mirė trečdalis lietuvių ir lenkų, beveik visi estai. 1942-ųjų vasarį į lagerį atvyko Sverdlovsko srities NKVD valdybos operatyvinė tardymo grupė, kuri tardė ir supaprastinta tvarka už priklausymą vadinamoms ,,kontrrevoliucinėms“ organizacijoms: Šaulių sąjungai, politinėms partijoms bei darbą valstybės tarnyboje skelbdavo nuosprendžius – daugelį metų kalėti arba sušaudyti. Taip 1942 m. gruodžio 9 dieną mirties bausme buvo nuteistas ir M. Akstinas, kuriam nuosprendis įvykdytas 1943 m. vasario 5 dieną.

Prie namo kiemelyje stovi M. Akstinas su dukra Laimute, verandoje B. Akstinienė ir sūnus Gediminas. Laiminga šeima dar nežinanti koks likimas jos laukia.

Tokia pat lemtis tik kiek anksčiau ištiko ir M. Kviklį , kuris buvo sušaudytas 1942 m. liepos 23-iąją. Iš viso Sverdlovsko NKVD valdybos rūsiuose nužudyti 79 lietuviai. Jie palaidoti bendruose kapuose kartu su per 20 tūkstančių politinių represijų aukų. 1996 metais čia buvo pastatytas politinių represijų aukų memorialinis kompleksas su iškaltomis nužudytųjų pavardėmis. Deja, tarp jų lietuviškų pavardžių nėra.

Atskirtos M. Akstino šeimos taip pat laukė sunkūs išbandymai. Iš Kauno geležinkelio stoties jie per visą Rusiją gyvuliniuose vagonuose nukeliavo iki Altajaus krašto Sibire. Apie prasidėjusį Vokietijos ir TSRS karo pradžią sužinojo Oršos geležinkelio stotyje, netoli Maskvos. Kartu su kitomis ištremtųjų šeimomis, tarp jų ir M. Kviklio, gyvendami barakuose ir žeminėse, žiemą užpustyti sniegu, maitindamiesi cukriniais runkeliais, avižų paplotėliais bei avižiniu kisieliumi, išgyveno karo laikotarpį, išvengė tolesnės tremties prie Laptevų jūros. 1946 metais L. Akstinaitė nelegaliai grįžta į Kauną, apsistoja pas savo dėdę Vladą.

1947 metais grįžta ir brolis Gediminas su mama. Brolis ir sesuo pradeda vėl lankyti mokyklą. 1949 metais L. Akstinaitė egzaminų mokykloje metu suimama ir apkaltinama pabėgimu iš tremties. Draugų perspėtas apie tai, G. Akstinas išvyksta į Leningradą, įstoja į Lesgafto vardo kūno kultūros institutą. Ten studijuodamas užsikrečia kalnų ,,liga“, pamilsta alpinizmą. Negalėdamas vasaros atostogų metu grįžti į Lietuvą, Kaukaze dirba alpinizmo instruktoriumi. Tuo tarpu B. Akstinienė slapstosi Lietuvoje, ją priglaudžia draugai ir pažįstami. Po suėmimo L. Akstinaitė patenka į lagerį Gorkio srityje, po to vėl ištremiama į Altajaus kraštą. 1955 metais grįžusi į Lietuvą aplankyti besislapstančios mamos, sužino, kad jos mama ir brolis amnestuoti. Grįždama į Altajų, Laima Kaukaze aplanko brolį Gediminą ir jam praneša džiugią naujieną. Nieko nelaukdamas G.Akstinas grįžta į Lietuvą ir tampa vienu iš alpinizmo Lietuvoje pradininku, šios sporto šakos organizatoriumi. 1956 m. amnestuojama ir grįžta į Lietuvą ir L. Akstinaitė.

Taip pasibaigė Akstinų šeimos tremčių ir slapstymosi epopėja. Legendinis Lietuvos alpinistas G. Akstinas 1959 m. rugpjūčio 2 dieną kartu su savo kolegomis F. Mieliausku ir V. Vosyliumi tragiškai žuvo Kaukazo kalnuose, nuslinkus sniego lavinai, kopiant į 5205 metrų aukščio Dych Tau viršukalnę. Netrukus jo geras draugas A. Romanovas Tian-Šanio kalnuose įkops į bevardę viršukalnę ir ją pavadins G. Akstino vardu. Taip jis pagerbė savo gero draugo ir bendražygio, kalnuose jam išgelbėjusio gyvybę, atminimą. G. Akstinas ir V. Vosylius iškilmingai palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Alpinistų kalnelyje. Jų bendražygis F. Mieliauskas – Saulės kapinėse Vilniuje. L. Akstinaitė ilgą laiką dirbo pedagoge, dėstė matematiką M. K. Čiurlionio vardo meno mokykloje, buvo mėgstama savo mokinių. Apie savo tėvo likimą sužinojo tik 1991 metais Lietuvai perėmus KGB archyvus, kuriuose buvo rasta ir M. Akstino byla.

Iki tol ji turėjo 1955 metais Lietuvos TSR VRM jai išduotą melagingą pažymą, kad jos tėvas 1949-aisiais mirė Kaune nuo širdies smūgio. B. Akstinienė mirė 1982 metais taip ir nesužinojusi tiesos apie savo vyro likimą. 1969-ųjų vasarą L. Akstinaitė, praėjus 10 metų po jos brolio G. Akstino žūties, įkopė į jo vardu pavadintą viršukalnę, taip pagerbdama savo brolio atminimą. Neseniai tą patį padarė ir jos anūkas taip pat Gediminas Akstinas.

Šiandien Kaune, Žaliakalnyje, netoli Ąžuolyno, savo tėvų namelyje, gyvena garbaus amžiaus skautė L. Akstinaitė. Kaip žinoma, kiekvienas skautas kasdien turi padaryti kokį nors gerą darbą. Tai, kad jos dėka atsirado ir šis pasakojimas apie Bajorų kalėjimo ,,tėvą“ – Morkų Akstiną, manau, ir yra vienas iš jos daugybės atliktų gerų darbų. O pats Akstinų šeimos gyvenimas, patirti išbandymai ir likimo smūgiai tikrai verti ir viso romano.