Geštalto psichoterapijos pradininkas F. Perlis tvirtino, kad skirtumai ne tik atskiria, bet ir sudaro prielaidas autentiškam dialogui.  Ši įžvalga padrąsino mus diskusijai apie egzistencinės ir geštalto terapijos skirtumus pakviesti žymiausius šių krypčių atstovus Lietuvoje: Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto vadovą Rimantą Kočiūną ir Geštalto psichoterapijos instituto „Dialogas“ vadovę Vitaliją Lepeškienę.  Diskusiją provokavo ir į rašytinių tekstų ciklą ją transformavo Andrius Navickas.

Pristatomas psichoterapeutų pokalbis vyko 2012 metų pabagoje.

Požiūris į psichologinių technikų naudojimą, akivaizdu, susijęs ir su psichoterapeuto vaidmens supratimu. Tad kviečiu palyginti, kaip psichoterapeuto vaidmenį terapijoje suvokia egzistencinė ir geštalto psichoterapijos?

 R. Kočiūnas.  Nors terapiniame pokalbyje visada svarbiausias turėtų išlikti klientas, kuris atėjo pas terapeutą, ieškodamas pagalbos, nesugebėdamas susitvarkyti su tam tikromis problemomis, ir egzistencinėje psichoterapijoje terapeutas negali būti „ekspertas“ ar „gyvenimo mokytojas”, tačiau lygiai taip pat jis negali būti ir „nematomas”, nes tai reikštų, kad terapija tapo tik monologu, ir ji niekuo nesiskirtų nuo paprasčiausio kliento išsikalbėjimo virtuvėje kokiam nors draugui, kuris turi kantrybės klausytis.

Terapeutas – tai žmogus su savo vertybėmis, patirtimis, reakcijomis ir labai svarbu, kad jis turėtų drąsos neapsimetinėti tuo, kuo nėra – terapeuto dirbtinumas gundytų ir klientą pabėgti į įvaizdžius. Mano įsitikinimu, svarbu, jog terapeutas rūpintųsi, kad terapinėje sesijoje būtų pakankamai įtampos. Ji palaikoma, užduodant nepatogius klausimus, reaguojant į paciento atsakymus. Terapeutas visada turi būti iššūkis klientui, kaip, beje, ir kiekvienas klientas yra iššūkis terapeutui. Nėra gerai, kai terapeutas pradeda paprasčiausiai kantriai sekioti paskui klientą, nes tai nepadeda šiam kitaip pažvelgti į tą problemą, su kuria šis atėjo. 

Zenekos nuotrauka

V. Lepeškienė. Tai, ką sako Rimas, didele dalimi tinka ir geštaltinei terapijai. Tiesa, mes pabrėžiame ne tik iššūkio, bet ir palaikymo aspektą – jie abu vienodai svarbūs psichoterapijos procese. Klientas paprastai ateina jausdamasis pažeidžiamas, ir terapeutas turi įvertinti, kiek ir kokius iššūkius klientas yra pajėgus atlaikyti. Neretai klientui pirmiausia reikia palaikymo, kad jis imtų atsiskleisti, drąsiai tyrinėti savo patyrimą, gyvenimo situaciją. Tiesa, terapeutas turi visada išlikti budrus, kad netaptų klientui nereikalingu ramentu. Terapeutas nesprendžia kliento problemų, bet, skatinamas įsisąmoninimą, padeda klientui laisvėti, sąmoningai rinktis.

Kaip minėjau, geštaltinė terapija remiasi lauko teorija”, t.y. įsitikinimu, kad visi mes esame susieti labai įvairiais saitais, todėl į klientą visada žiūrima, kaip į esantį tam tikrame santykių, sąsajų “lauke”. Tai reiškia, jog ir terapeutas psichoterapijos kontekste tampa reikšminga kliento “lauko” dalimi.  Svarbu, jog terapeutas tai įsisąmonintų ir gerai suprastų, kaip jo reakcijos, elgesys veikia klientą. Profesionalus psichoterapeutas geba atsiskleisti klientui taip ir tiek, kad, viena vertus, neužgotų kliento, antra vertus, padėtų klientui pamatyti „kitą“ ir šiame susitikime įsisąmoninti save patį kaip skirtingą, kitokį, unikalų. Geštaltiniam psichoterapeutui keliami dideli savižinos reikalavimai.

 R. Kočiūnas. Taip pat ir egzistencinėje perspektyvoje terapeutas žino, kad skirtingos klausimų formuluotės turi savitą poveikį, gali pasiūlyti klientui ritmingai kvėpuoti, idant aprimtų nerimas, tačiau terapinės sesijos metu nėra susitelkiama į kokį nors kliento išgyvenimą, bet veikiau bandoma problemą, kuri kamuoja klientą, perkelti į santykių  lygmenį ir klausti, kaip ji pasireiškia čia, mūsų pokalbyje, santykiuose? Kaip tai kliudo mums bendrauti? Kaip klientas mato šią problemą ir su kokiomis kitomis problemomis ji susijusi, kaip ji gali būti sprendžiama? Tiesa, vertėtų skirti trumpalaikę ir ilgalaikę terapiją.  Trumpalaikėje terapijoje, suprantama,  neišvengiamai labiau susitelkiame ties pačia problema, o ilgalaikėje terapijoje daug dėmesio skiriama santykių tarp terapeuto ir kliento kūrimui, nes tiek patys šie santykiai, tiek jų kūrimo būdai labai daug atskleidžia apie tai, kuo gyvena klientas, o taip pat suteikia klientui brandesnių santykių patirtį, kurią jis galėtų perkelti į savo gyvenimiškuosius santykiu.. Tad vienas iš egzistencinės terapijos ypatumų – didelis dėmesys santykių kūrimui, tyrinėjimui.

Psichoterapijoje labai svarbus terapeuto lankstumas, neprisirišimas prie teorinių dogmų, gebėjimas atliepti į pačius įvairiausiu klientų „užsakymus“ platesniame kontekste. Per mano praktikos metus buvo įvairių paradoksalių dalykų.  Pavyzdžiui, kartą klientas pareiškė, jog atėjo išmokti kognityvinių technikų. Sakiau jam, kad jie veikiausiai kreipėsi ne į tą psichoterapeutą, jog aš praktikuoju egzistencinę, o ne kognityvinę terapiją. Tačiau jis tik ramiai pareiškė, kad mane jam rekomendavo patikimas žmogus ir jis nenori niekur kitur kreiptis. Man teliko šyptelėti ir pasakyti – ką gi, pamėginkim. Pasiūliau jam paskaityti literatūrą apie kognityvines technikas. Jis pareiškė, kad norėtų ne skaityti, bet iš manęs apie jas išgirsti ir jų išmokti. Tada klausiau - kodėl jam reikia technikų ir kokios technikos, jo įsitikinimu, jam galėtų padėti?  Tokiu būdu, neatsisakydamas padėti klientui jam priimtinu būdu, taikant kognityvines technikas, visgi bandžiau kreipti mūsų darbą egzistencinės terapijos link, skatindamas klientą geriau įsisąmoninti savo poreikį „techninėms“ pagalbos priemonėms, jų specifinį prasmingumą sau. Ar mūsų susitikimai tapo kognityvine terapija? Nemanau. Buvau egzistencinis terapeutas, kuris mato kliento poreikius ir neverčia jo daryti to, ko šis nenori, tačiau kas patiktų terapeutui.

Zenekos nuotrauka

 V. Lepeškienė. Geštaltinėje terapijoje labai svarbu pagarba kliento patyrimui ir jo priėmimas, nebandant kaip nors vertinti ar „demaskuoti”, ir to, kaip klientas įprasmina savo patyrimą, tyrinėjimas. Medžiagos tyrinėjimas suteikia ne tik tai, ką klientas „atsineša“ į susitikimą, bet ir sąveikoje su psichoterapeutu kylantys jausmai. Tarkime, psichoterapeutas pavėlavo į susitikimą, ir klientas akivaizdžiai išreiškė savo nepasitenkinimą tuo. Psichoterapeutas galėtų atsiprašyti ir klausti kliento, apie ką jis norėtų šiandien kalbėti. Klientas tikriausiai taip pat galėtų „nustumti savo nepasitenkinimą į šalį“ ir pasirinkti kalbėti apie kažką kita, tačiau geštaltiniam psichoterapeutui būtų svarbu pažvelgti į kliento pykčio reakciją, ir jis gali kviesti klientą tai daryti.

 Dar kartą nuskambėjo teiginys apie tai, kad egzistencinė terapija yra labiau filosofinė, o geštalto terapija – psichologinė – kryptys. Regis, skirtumai  labiau ryškėja, kai kalbame apie įsisąmoninimo sąvoką, kurią vartoja abi šios kryptys. Viena vertus, egzistencinės ir geštalto krypčių atstovai sutaria, kad reikia labiau susitelkti į dabartį, o ne į kliento praeitį. Kita vertus, skirtingai suvokiama tai, ką reiškia įsisąmoninti dabartį.

Zenekos nuotrauka

 V. Lepeškienė. Jei geštaltinės psichoterapijos tikslą reikėtų nusakyti vienu žodžiu, tas žodis būtų įsisąmoninimas. Savo patyrimo, ketinimų, šabloniškų (ir todėl neproduktyvių) elgesio būdų įsisąmoninimas įgalina laisvai rinktis ir būti atsakingam už savo pasirinkimus. Įsisąmoninti galima tik tai, kas vyksta dabar. Tai nereiškia, kad psichoterapijos procese niekada nekalbama apie kliento vaikystę ar paauglystę, tačiau praeities išgyvenimai aptariami kaip konkreti patirtis išgyvenama dabar. Būdamas dėmesingas ir sąmoningas, psichoterapeutas žadina kliento įsisąmoninimą. Pateiksiu pavyzdį. Pastebėjau, kad klientas, sėkmingai įsitvirtinęs darbe, tačiau bendravimo sunkumų patiriantis vyras, pokalbio metu dažnai tarsi sustingsta gavęs netikėtą, keblų klausimą. Vieno susitikimo metu, jau nebe pirmą kartą atkreipusi į tai jo dėmesį, paklausiau, ką jis šiuo metu jaučia. Klientas sakėsi sutrikęs, nežinantis, ką atsakyti, nors kalbėjome apie paprastus, proto pastangų nereikalaujančius dalykus. Paklausiau, ar tokia situacija jam pažįstama. Tą akimirką kliento atmintyje iškilo prieš daugelį metų patirtas epizodas, kai už tai, kas šeimoje buvo laikoma dideliu prasižengimu, tėvas ketino jį fiziškai bausti, ir jis iš baimės sustingo, tarsi suakmenėjo. Tėvas pastebėjo jo keistą būseną, pats išsigando ir berniuko nenubaudė. Elgesys (sustingimas), padėjęs išvengti bausmės, t.y. buvęs naudingas emociškai sunkioje situacijoje, tapo automatiškas, klientas vėliau jo nesąmoningai griebdavosi sunkiomis situacijomis. Tačiau tai, kas kažkada padėjo ikimokyklinukui, dabar yra rimta kliūtis keturiasdešimtmečiui vyrui. Įsisąmoninęs šį automatišku tapusį elgesio būdą, klientas gali rinktis kitokias, labiau kontekstą atitinkančias reakcijas į sąveikoje su kitais žmonėmis kylančius keblumus. Daugelis iš mūsų turime tokių „sustingusio elgesio“ elementų. Juos įsisąmoninti ir įgyti laisvės elgtis kitaip galime tik dialogo dėka. Atradimui būtinas susitikimas.

 R. Kočiūnas. Egzistencinėje terapijoje taip pat pradedame nuo to, kaip tam tikra problema reiškiasi dabartyje, netgi tiesiogiai čia ir dabar. Kaip ji jaučiama dabar, kaip veikia mūsų santykius? Tai jokiu būdu nereiškia, kad mes turime kalbėti tik apie dabartį. Pokalbis gali plėtotis skirtingomis kryptimis. Tiesa, skirtingai nei psichoanalitinėje tradicijoje, tikrai nebandysiu kliento kreipti į praeitį, į vaikystę, į kokią nors traumą, kurią esą reikėtų įsisąmoninti. Kiek toli į praeitį nori keliauti klientas, priklauso išskirtinai nuo jo paties. Aš, kaip terapeutas, neskatinsiu kliento kapstytis savo gyvenimo istorijoje, vaikystėje, tačiau kliento valia ten keliauti ir aš turiu būti jo bendrakeleiviu.

Egzistencinėje terapijoje patyrimas ir išgyvenimas laikomi labai svarbiais gyvenimo ir terapijos darbo komponetais, tačiau gal būt nėra taip stipriai akcentuojami kaip geštalto psichoterapijoje. Tiesiog egzistencinėje terapijoje siekiama tyrinėti visą kliento gyvenimo patirties lauką, neišskiriant atskirai jausmų, emocinių išgyvenimų. Visa mūsų patirtis yra vienaip ar kitaip emociškai nuspalvinta, jausmai yra reikšmingi svarbių gyvenimo taškų „žymekliai“. Kita vertus, egzistencinė terapija vengia perdėm psichologizuoti kliento gyvenimo sunkumus; juose psichologiniai dalykai ne visada yra svarbiausi.

 Kaip įsisąmoninimas, ar jį suvoktume kaip psichologinį, ar kaip veikiau intelektualinį judesį, padeda pasiekti pokyčius? 

Zenekos nuotrauka

V. Lepeškienė. Geštaltinė terapija remiasi A.Beisserio suformuluota paradoksalia pokyčių teorija. Pasak jos, pokytis įvyksta, kai žmogus tampa, kuo jis yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra. Pokytis vyksta ne dėl priverstinių paties individo ar kito žmogaus pastangų jį pakeisti; jis įvyksta tada, kai žmogus skiria laiko ir pastangų būti tuo, kuo jis yra – visiškai atsidavęs savo dabartinei padėčiai. Aiškus savęs, savo gyvenimo situacijos, sunkumų ar aklavietės, į kurią jaučiamės patekę pamatymas, priėmimas mums sugrąžina galimybę rinktis ir atsakomybę už šiuos pasirinkimus. Viso to prielaida – įsisąmoninimas. Aiškiai įsisąmoninantis savo poreikius žmogus ilsisi tada, kai yra pavargęs (o ne jaučiasi „užsitarnavęs poilsį“), valgo, kai yra alkanas (o ne jaučiasi vienišas, pavargęs, nerimastingas), grindžia savo elgesį integruotomis vertybėmis, o ne daugumos požiūriu. 

R. Kočiūnas. Egzistencinėje terapijoje daug kas panašu į tai, ką Vitalija įvardijo kaip paradoksalią teoriją. Pokyčiai kyla iš realistiško savo situacijos vertinimo, kai klientas pradeda aiškiau matyti savo gyvenimo aplinkybes ir atsisako iliuzinių vertinimų. Vienas mano kolega JAV psichotereutas egzistencialistas yra taikliai pasakęs, kad kliento nereikia gydyti, jis gydosi pats, kai įvyksta esminiai pokyčiai jo pasaulėžiūroje, kai jis pradeda kitaip matyti savo gyvenimo faktus ir jų kontekstus. Kaip yra sakęs Marselis Prustas, svarbiausi kelionių atradimai įvyksta ne tiek siekiant daug pamatyti, kiek „įsigyjant naujas akis“. Štai egzistencinė terapija ir skatina klientą naujai pamatyti senus dalykus.  Dar vienas svarbus dalykas – tik pats klientas sprendžia, kiek ir kokių pokyčių, kiek greitai jam reikia. Gali būti, kad terapeutui labai norisi, kad klientas žengtų vieną ar kitą žingsnį, kažko imtųsi, tačiau tai ne terapeuto, o kliento reikalas ir terapeutas privalo gerbti kliento apsisprendimą, net jei jam ir nepritaria.

Noriu pabrėžti dar vieną dalyką –  egzistencinėje terapijoje kiek kitaip nei geštalto terapijoje traktuojamas autentiškumas. Mes vengiame kalbėti apie „tikrąjį aš”, nes žmogaus kaip proceso samprata apie kažką fiksuoto, „tikro“ leidžia kalbėti tik labai sąlygiškai. Sekant James Bugental, autentiškumas egzistencinėje terapijoje suprantamas kaip trijų svarbių momentų vienovė: esamos situacijos kaip galima aiškesni, sąmoningesnis matymas, pasirinkimas, kaip būti šioje situacijoje ir atsakomybės už savo pasirinkimą prisiėmimas.

Zenekos nuotrauka

 V. Lepeškienė. Atsakomybės sąvoka svarbi ir geštaltinėje terapijoje. Tačiau mes labiau nei egzistencinės terapijos atstovai skatiname klientą kelti klausimą – ko aš noriu dabar, ko man kaip žmogui iš tikrųjų reikia? Atsakomybė – tai ir galėjimas atsakyti į šiuos ir kitus esminius klausimus. Taip pat skiriame dėmesį vidinių kliūčių, kurios iškyla realizuojant norus, tikslus, ketinimus, tyrinėjimui. Realizuotas noras, geštaltinės terapijos požiūriu, - tai uždarytas geštaltas. Kai taip įvyksta, išlaisvinama energija siekti kitų tikslų. Toks judėjimas nuo vienų poreikių, tikslų, gyvenimo uždavinių realizavimo prie kitų – nenutrūkstantis procesas.

Spėju, kad egzistencinės terapijos atstovams „uždaryto geštalto“ sąvoka rėžia ausį?        

 R. Kočiūnas. Egzistencinės terapijos požiūriu, negali būti „užbaigto geštalto“. Tai yra labai svarbu, kalbant apie pokyčius terapijoje ir jos pabaigą. Turiu padėti klientui prieiti prie tokios akivaizdžios tiesos, kad gyvenimo problemos negali būti kartą ir visiems laikams išspręstos. Taip, mes siekiame pokyčių, reaguojame į iššūkius, tačiau šiandien yra vieni iššūkiai, o rytoj – jau kiti. Mes turime atsisakyti iliuzijos, kad problemos – tai kažkas nenormalaus, ko galima visiems laikams atsikratyti. Veikiau reikia atrasti stiprybės tašką savyje, kuris padeda tvarkytis su kylančiais sunkumais. Problemos retai gali būti visiškai „uždarytos”, tačiau mes galime pasiekti vietą, kurioje klientas sako: dabar aš jau galiu pats. Tai labai subjektyvu ir niekas iš šalies negali pamatuoti, įvertinti pokyčių pakankamumo.

Zenekos nuotrauka

 V. Lepeškienė. Suprantu, kad mes kiek skirtingai vartojame „problemos“ sąvoką. Geštaltinė psichoterapija, būdama labiau orientuota į procesą nei į turinį, siekia padėti klientui pažinti, įsisamoninti, kaip jis „užstringa“ įvairiose nepageidautinose situacijose, kokių neefektyvių elgesio būdų imasi sunkumams įveikti, todėl daugiau dėmesio skiriama tam, kaip klientas toje situacijoje atsiduria, nei konkretybių nagrinėjimui. Paprastai klientų „užstrigimo mechanizmai“ būna panašūs įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, klientė vieno susitikimo metu guodžiasi, kad, užuot džiaugusis susirinkusiais į gimtadienio vakarėlį draugais ir maloniai leidusi laiką, ji visą dieną triūsė ruošdama maistą (kurio, aišku, svečiai neįveikė) ir vakare jautėsi tokia pavargusi, kad galėjo galvoti tik apie miegą. Kalbantis išsiaiškiname, kad klientei daugelyje situacijų būdingas toks elgesys – išsikelti didesnius uždavinius, nei to reikalauja aplinkybės, paskui arba jų išsigąsti ir visiškai atsisakyti, arba dirbti iki išsekimo, o vėliau suvokti to beprasmiškumą. Klientė pamato, kad toks elgesys – siekimo viską padaryti tobulai apraiška („o jei negaliu tobulai, nereikia visai“). Įsisąmoninusi šį elgesio mechanizmą, moteris mokosi derinti savo veiksmus su situacijos reikalavimais bei tuo, ko iš tikrųjų nori pati. Taigi psichoterapijos metu ne sprendžiama konkreti problema, o tyrinėjamos gilesnės jos atsiradimo prielaidos, sukuriančios sunkumų ir kitomis situacijomis. Priešingu atveju, t.y. jei klientas nieko nesužinotų apie savo indėlį į sunkumų atsiradimą, psichoterapija būtų amžina nesibaigiančių problemų sprendimo grandinė. Psichoterapija artėja pabaigos link, kai klientas pasiekia savęs pažinimo lygį, užtikrinantį perėjimą nuo automatiškų, iki tol neįsisąmonintų elgesio būdų prie laisvu pasirinkimu grindžiamo elgesio, atsižvelgiant į esmines savo vertybes ir esančiųjų greta poreikius.

 Iš tiesų, klausantis labai ryškus kontrastas tarp filosofinės ir psichologinės poreikių ir problemų interpretacijos. Kita vertus, jei sakome, kad nebūna „uždaryto geštalto“, tai kaip galima dėti tašką terapijos procese, ar ji tampa begaline?  

R. Kočiūnas. Egzistencinė terapija akcentuoja, jog nuo pat pradžių svarbu, kad psichoterapeutas ir klientas aiškiai sutartų dėl terapijos: ko mes siekiame terapijoje, kas, kokią ir už ką atsakomybę prisiima, kokia galėtų būti galima jos trukmė. Tai svarbi terapinio kontrakto (susitarimo) dalis. Pabaigos orientyro buvimas – tiek rezultato, tiek trukmės prasme –  suteikia kryptį bendram darbui, padeda susitelkti ties svarbiausiais klausimais, skatina nuolat pasitikrinti, ar kalbame apie tai, apie ką turėtume, ar neeikvojame tuščiai laiko. Toli gražu ne visada paprasta nuspręsti, kada terapija turėtų baigtis. Tačiau visgi galima įvardyti tam tikrus ženklus, kurie skatina galvoti apie terapijos pabaigą. Pavyzdžiui, kai tampa akivaizdu, kad terapijoje pradeda trūkti įtampos, kai „išsenka“ svarbios temos, kai klientui vis dažniau kyla mintis, ko jis vis dar vaikšto pas terapeutą ir pan. Tada svarbiausia užduotimi tampa klausimas – kaip mums derėtų išsiskirti? Išsiskyrimas neturėtų būti labai staigus, paprastai tam reikia laiko. Labai svarbu sutarti, kada būtent verta padėti tašką, kaip pozityviai transformuoti neretai ilgalaikėje terapijoje atsirandantį prisirišimą tarp kliento ir terapeuto, kaip terapijos patirtį vaisingiau panaudoti realiame gyvenime.

Terapijos pabaigą galbūt galima vadinti užbaigtu geštaltu ta prasme, kuria šį žodžių junginį vartoja Vitalija, tačiau toks įvardijimas neturėtų klaidinti, jog gyvenime egzistuoja galimybė brėžti aiškius brūkšnius ir sakyti, kad viskas prasideda iš naujo. Tai  iliuzija.

Zenekos nuotrauka

V. Lepeškienė.  Mano galva, Rimas labai tiksliai apibūdino terapijos pabaigos momentą. Galiu tik pridurti, kad terapija turi prasmę tol, kol ji išlaisvina klientą, plečia jo laisvės ribas. Klientas kreipėsi į terapeutą, atsidūręs aklavietės situacijoje, iš kurios vienas savarankiškai negalėjo išsilaisvinti. Jei terapija jam padėjo atgauti pasitikėjimą savimi ir laisvę spręsti šią ir kitas problemas, viskas gerai. Jei terapijos metu tik kalbama apie problemas ir tai tampa pakaitalu realiems veiksmams, tokia terapija neprasminga. Psichoterapeutas neturi siekti patenkinti kliento poreikius, jo užduotis - mokyti jį rasti poreikių patenkinimo būdų „realiame gyvenime“. Taigi psichoterapeutas neturi tapti kliento bičiuliu, o psichoterapija neturi tapti gyvenimo pakaitalu. Man patinka vieno kolegos posakis, kad jei psichoterapija teikia didesnį pasitenkinimą nei gyvenimas, ji iš esmės ydinga.

V. Lepeškienė kelis kartus pakartojo, jog geštalto terapija siekia didinti kliento laisvės erdvę. Kiek suprantu, laisvė – tai gebėjimas rinktis tas reakcijas, kurios plaukia iš žmogaus noro, o ne iš aplinkos poveikio...

R. Kočiūnas. Egzistencinės terapijos požiūriu, visiška laisvė neįmanoma.  Mes veikiau kalbame  apie laisvę situacijoje. Visada esame kokioje nors situacijoje. Kiekviena jų mums suteikia daugybę galimybių, tačiau kartu ir riboja. Štai todėl realiai laisvi mes galime būti tik tada, kai matome apribojimus. Jei juos ignoruojame, tai mūsų laisvė tampa pavojinga mums patiems. Ji gali pažeisti kitų interesus ir peržengti ribą, už kurios prasideda kitų laisvė. Čia neišvengiamai susidursime su visokiais konfliktais. Tačiau, jei per daug sureikšminame apribojimus, o ne galimybes, tada savo laisvę apribojame patys. Dažnai esame daug laisvesni nei įsivaizduojame.

Kitas dalykas – laisvė visada yra rizika ir neapibrėžtumas. Galima teigti, kad gyvenimas savo esme yra neapibrėžtumas. Nuolatinis apibrėžtumo siekis, toks būdingas kiekvienam žmogui, yra daugiau siekiamybė nei realybė. Iš neapibrėžtumo visada atsiranda nerimas. Egzistencinis nerimas yra nuo mūsų nepriklausanti būsena, tiesiog neatsiejama nuo paties gyvenimo. Mums labiausiai trukdo ne pats nerimas, o noras kokiu nors būdu jo išvengti ar jį pašalinti. Kai mėginame iš gyvenimo pašalinti iš esmės nepašalinamus dalykus, sukuriame įtampą. Tai jau ne egzistencinė, o savomis rankomis sukurta įtampa. Ją sureikšminame, užuot mokęsi leisti tam nerimui tiesiog būti. Suvokti, kad nuo jo niekur nepabėgsim. Daugelį svarbių gyvenimo sprendimų, pasirinkimų lydi padidėjęs neapibrėžtumas ir įtampa. Iš to galima spręsti, kiek vienas ar kitas dalykas mums svarbus. Jei kažką darome visiškai ramiai, vadinasi, tai yra kasdieniškas, galbūt ne itin svarbus dalykas. Visi svarbūs dalykai turi nežinomybės ir rizikos elementą, kuris ir sukelia nerimą.

 Lietuvoje veikia Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas (HEPI) Birštone, kuris ruošia psichoterapeutus, savo veiklą sėkmingai pradėjo ir Geštaltinės psichoterapijos „Dialogo“ institutas. Kaip vyksta psichoterapeutų rengimas ir kuo skiriasi egzistencinės ir geštalto terapijų atstovų supratimas, ko reikia geram terapeutui? 

Zenekos nuotrauka

V. Lepeškienė. Yra daug panašumų. Pavyzdžiui, supratimas, kad svarbiausia ne perteikti kuo daugiau specializuotos informacijos, bet padėti būsimiems profesionalams gerai pažinti pačius save. Tam skirtas pradinis studijų „Dialogo“ institute etapas: mokytis įsisamoninti savo patyrimą, apie jį pasakyti, negynybiškai priimti grįžtamąjį ryšį, suvokti save grupėje kaip unikalų, priimti savo ir kitų skirtingumą. Būsimiems profesionalams privaloma asmeninė psichoterapija – bendras visų studijų programų reikalavimas.

Skirtingi reikalavimai būsimiems psichoterapeutams (nors, manau, jie nėra esminiai) atsispindi mokymo proceso skirtumuose. „Dialogo“ institute mes kiek kitaip dėliojame akcentus nei HEPI. Remiamės prielaida, kad psichoterapijos esmė, jos dvasia geriausiai įsisavinama ne per knygas ar paskaitas (nors jų, aišku, irgi reikia), bet per savą geštaltinės psichoterapijos patirtį, išbandant ją savo kailiu. Siekiame, kad studentai nuolat „mirktų“ patirtyse,  idant pajustų, ką reiškia būti klientu, ką reiškia būti pažeidžiamam, koks jausmas būti pasinėrusiam į dialogą, tikrai suprastų. Taip atsiranda atjauta klientui, ir tai patyręs psichoterapeutas jau nenagrinės į jį besikreipiančio žmogaus kaip mechaninio problemų rinkinio. Praktinius įgūdžius studentai pradžioje lavina dirbdami vieni su kitais, kiek vėliau - savarankiškai mažose grupelėse, dar vėlesniuose studijų etapuose – turėdami savo klientus ir dirbdami su profesine priežiūra (supervizija). Teoriją sieksime perteikti ne tik tradicinio pobūdžio paskaitose, bet interaktyviai, nuolat siejant įsisavinamas sąvokas, darbo metodus, psichologinius fenomenus su jų taikymu savižinai, kliento supratimui, psichoterapijos praktikai. Mums svarbu būti atvira įstaiga, todėl dėstyti programoje kviesime įvairių krypčių psichoterapeutus. Džiaugiamės užsimezgusiu bendradarbiavimu su institutu GATLA - kolegomis iš Los Andželo. Šio instituto dėstytojai kiekvienais mokslo metais ves seminarus „Dialogo“ studentams.  

R. Kočiūnas. Terapeutui yra svarbūs  profesiniai įgūdžiai. Nors, kaip sakiau, skeptiškai žiūriu į psichologines technikas, tačiau tikrai sutinku, jog svarbu, kad terapeutas sugebėtų užduoti tuos klausimus, kuriuos reikia užduoti būtent dabar, mokėtų tinkamai klausytis, atspindėti kliento jausmus ir mintis ir pan. Yra daug dalykų, kuriuos pradedantieji terapeutai turėtų išmokti iš patyrusių mokytojų. Nors patirties perėmimas niekada neturėtų tapti aklu kopijavimu.

Kaip ir „Dialogo“ institute, HEPI  taip pat vyksta psichoterapinės grupės, kurios svarbios, idant žmogus galėtų geriau pažinti save – tai ir tam tikra medžiaga asmeninei terapijai, kuri prasideda jau pradiniame lygmenyje ir tęsiasi visų studijų metu. Tačiau galima kalbėti ir apie esminį HEPI išskirtinumą. Mes nuo pat pradžių labai daug dėmesio skiriame supažindinimui su egzistencine filosofija. Savęs pažinimo procesą, kuris, aišku, labai svarbus kiekvienam studentui, mes pradedame ne nuo emocijų, pojūčių, norų analizės – ne nuo psichologinio raštingumo ugdymo, bet nuo egzistencinės filosofijos ir specifinės nuostatos į save bei pasaulį ugdymo, padedančio pažinti save, tačiau jau kiek kitu lygmeniu, nei siekia geštalto psichologija

Jau per pradinį pusantrų metų laikotarpį mes stengiamės padėti žmogui susivokti, kiek tai yra jo veiklos erdvė, supažindiname su įvairiomis egzistencinės terapijos teorijomis.  Daug dėmesio skiriame filosofijai. Pastebėjau, kad ypač susitikimas su vieno iš iškiliausių XX amžiaus egzistencialistų Martyno Heidegerio darbais, tikrai sudėtingu jo filosofinio mąstymo būdu, daugeliui Humanistinės ir egzistencinės pichologijos instituto studentų tampa sudėtingiausiu išbandymu, kiek žmogui apskritai priimtinas egzistencinis mąstymo būdas. Jei žmogus pradeda jausti pasidygėjimą juo, tai galima tvirtai spėti, kad netrukus jis iš instituto pasitrauks, nes yra ne savo vietoje.

Kaip pabrėžė vienas žymiausių egzistencinės terapijos atstovų JAV Rollo May, egzistencialistus vienija ne tiek įžvalgų turinys, kiek savitas mąstymo būdas ir nuostata į pasaulį: į savo vaidmenį terapijoje, į žmogaus baigtinumą, į neapibrėžtumą ir laisvę. Todėl ir mūsų tikslas Institute - ne perteikti kuo daugiau informacijos, bet pirmiausia ugdyti tam tikrą filosofinę nuostatą, mąstymo būdą.

Taip pat mūsų institute daug dėmesio skiriama bendrai atmosferai, studentų buvimui kartu, tarpusavio bendravimui, vienas kito skirtybių priėmimui. Mums labai rūpi santykiai, kurie plėtojasi tarp žmonių, kurie studijuoja institute.