Visi mes kasdieniame gyvenime dažnai naudojame žemėlapius. Juk įprasta peržvelgti planą, kad suvoktume svetimo miesto struktūrą ir jame nepaklystume, įvedus adresą rasti norimą gyvenvietę ar pastatą interneto žemėlapių svetainėje Google Maps, atsiversti atlasą, kad prisimintume, kokia didelė kadaise buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tik nedažnai susimąstome, kokia sena ir kartu šiuolaikiška, įdomi ir efektyvi yra ši komunikacijos priemonė.  

Žemėlapiai aplink mus 

Žemėlapis – geografinio žmogaus aplinkos suvokimo išraiška. Jame atsispindi objektų padėtis ir tarpusavio sąsajos erdvėje. Pirmųjų žemėlapių paskirtis buvo aprašyti paprasčiausius ir svarbiausius objektus, esančius šalia, vėliau – ir tolimose šalyse. Plečiantis pažinimui žemėlapiuose daugėjo informacijos, ji darėsi vis tikslesnė, išsamesnė ir įdomesnė. Šiuolaikinis žemėlapis – sudėtingas geografinės informacijos technologijų produktas, suteikiantis galimybių, apie kurias pirmųjų žemėlapių sudarytojai nė nesvajojo. O kada buvo sudaryti pirmieji žemėlapiai, galime tik spėlioti.

Čekijoje ties Pavlovo gyvenviete rasti raižiniai urvų sienose datuojami net iki 25 tūkst. m. prieš mūsų erą. Jų paprastose, bet dėsningai pasikartojančiose linijose galima įžvelgti kalvas, slėnį ir upę. Galbūt tai tik mūsų vaizduotės vaisius, bet visai logiška, kad pirmykščiai žmonės bandė tokiu būdu išsaugoti informaciją apie supančią aplinką. Tokių ginčytinų ankstyvosios kartografijos pavyzdžių rasta ir Ispanijoje (Navaros akmuo, apie 14 tūkst. m. pr. m. e.), Ukrainoje (raižinys ant mamuto ilties Mežiričių priešistoriniame kape, apie 11 tūkst. m. pr. m. e.), Turkijoje (Čatal Hiujuko (Çatalhöyük) neolito gyvenvietės „žemėlapis“, apie 6 tūkst. m. pr. m. e.). 

Žemėlapis, kuriame nepavaizduota Utopija, nevertas nė žvilgsnio.

Oscar Wilde 

Kai kurie labai ankstyvi „žemėlapiai“ vaizduoja ne Žemę, o dangaus kūnus. Būtent tokie yra 16–12 tūkst. m. pr. m. e. žvaigždynų vaizdai Lasko (Lascaux) urvuose Prancūzijoje ir El Kastiljo (El Castillo) urve Ispanijoje. Spėjama, kad Mėnulio vaizdas maždaug prieš 5 tūkst. m. išraižytas Airijos neolito gyvenvietėje Naute (Knowth) rastame akmenyje. Nieko nuostabaus, juk dangaus kūnus patogiai matome jau sumažintu masteliu ir projektuotus dangaus skliaute.

Oficialioji žemėlapių chronologija pradedama maždaug nuo 800 m. pr. m. e. Tuo metu jau buvo sudaromi žemėlapiai, kurių paskirtis nekelia abejonių – orientuotis vietovėje arba perteikti įsivaizdavimą apie supančią aplinką. Daugiau kaip du tūkstantmečius istorijos žemėlapiai buvo vienintelis informacijos apie objektų padėtį erdvėje šaltinis. 

Geografinės informacijos (GIS) technologijos XX a. pabaigoje iš esmės pakeitė žemėlapius. Šiuolaikiniai žemėlapiai – jau ne vien vaizdai, bet ir sudėtingi skaitmeniniai modeliai, kuriuose saugoma informacija apie objektus ir reiškinius, turinčius koordinates kokioje nors atskaitos sistemoje, susietoje su Žemės ar kito dangus kūno paviršiumi. Jų mastelį, detalumą, kartografinę projekciją galima keisti labai lengvai. Naudojant specialią programinę įrangą tokius žemėlapius galima peržiūrėti elektroninių įrenginių ekranuose, persiųsti el. ryšio priemonėmis, spausdinti. Internetu perduodama žemėlapio informacija gali būti atnaujinama taip dažnai, kaip to reikia naudotojui, nors ir kas keletą sekundžių. 

Analitinio žemėlapio, vaizduojančio policijos registruotų įvykių tankį Vilniaus mieste 2011 m., fragmentas. Agnė Eismontaitė, Policijos registruotų įvykių analizė Vilniaus mieste erdvinės statistikos metodais, magistro darbas, Vilniaus universitetas, 2012

Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos leidžia plokščiame ekrane vaizduoti ne tik objektų koordinates, bet ir jų aukštį ar gylį pasirinktu vertikaliuoju masteliu. Jau darosi įprasti žemėlapiai, kurie tolydžiai keičiasi savaime arba valdomi naudotojo – tai animuoti žemėlapiai. Interaktyvūs žemėlapiai leidžia atlikti įvairius veiksmus ir gauti papildomą informaciją naudojant žemėlapio vaizdą kaip sąsają – naudotojas gali žymėti, redaguoti, išrinkti, rodyti norimus objektus ar jų nerodyti, peržiūrėti duomenų bazėje saugomą informaciją apie objektą. Žemėlapių sudarytojai – kūrybiški žmonės, todėl yra bandymų žemėlapiuose informacijai perduoti panaudoti ne tik vaizdą, bet ir garsą (www.hear-the-world.com/en/experience-hearing/global-sound-map.html), o neelektroniniuose žemėlapiuose – kvapus, paviršių temperatūrą ir įvairias apčiuopiamas tekstūras.

Ką tiria kartografijos mokslas 

Įprastai žemėlapis apibrėžiamas kaip sumažintas, apibendrintas, simbolinis Žemės paviršiuje, po juo ar virš jo esančių objektų vaizdas plokštumoje. Įdomu tai, kad lietuviškas žodis „žemėlapis“ tarsi pririša mus prie Žemės paviršiaus, tuo tarpu kitose šalyse vartojami žodžių charta (gr. „popierius“, iš jo ir kilo žodis „kartografija“) ar mappa (lot. „staltiesė“) vediniai yra kur kas bendresni. Todėl Lietuvoje ginčijamės, ar teisinga vadinti žemėlapiais planetų, asteroidų, dangaus skliauto vaizdus... O dar yra fantastinių, hipotetinių vietų žemėlapiai, žemėlapiai, egzistuojantys tik žmonių sąmonėje (jie yra svarbus kartografų tyrimo objektas), trimačiai modeliai, tokie panašūs į realybę, kad kyla abejonių, ar jie dar atitinka žemėlapio sampratą. Kartografuojama interneto erdvė ir įvairios abstrakčios erdvės. Beveik viską, kas yra erdvėje, galima pavaizduoti žemėlapiu.

Fantastinio J. R. R. Tolkieno Viduržemio pasaulio žemėlapis. J. R. R. Tolkien, The Lord of the Rings, New York: Ballantine Books, 1974.
Atanasijaus Kircherio 1678 m. sudarytas hipotetinės vietos Atlantidos žemėlapis. 

Kartografijos mokslas tiria, kaip tą padaryti geriausiu būdu, kad kuo daugiau informacijos apie erdvines objektų ar reiškinių savybes ir jų tarpusavio ryšius patektų skaitytojui neiškreipta.  Kodėl tai svarbu? Ogi dėl iki šiol neišaiškinto žmogaus suvokimo ypatumo, kada vienas žvilgsnis į žemėlapį leidžia įvertinti ne tik faktus, bet ir išsidėstymo erdvėje dėsningumus, apie kuriuos žemėlapio sudarytojas galbūt net negalvojo. Šį procesą, kai iš turimų duomenų sukuriamos naujos žinios, dar tik pradedama modeliuoti sudėtingais algoritmais.

Gydytojo Johno Snow 1854 m. sudarytas Londono choleros susirgimų žemėlapis, pagal kurį buvo aptiktas ligos plitimo židinys – vandens kolonėlė. Andrew Cliff & Peter Haggett, Atlas of Disease Distributions, Oxford: Blackwell, 1988.

Taigi žemėlapiu naudojamės tada, kai žodžiu ar raštu neįmanoma perteikti informacijos apie erdvę. Bet žemėlapis taip pat turi kalbą – kartografinių ženklų sistemą, tik ji savita, netiesiškos struktūros, daug sudėtingesnė. Ją galima nagrinėti kaip dirbtinę, formalią arba kaip objektyviai susiformavusią kalbą (natūralią norminę sistemą). Mokslininkai dėl to nesutaria iki šiol. Jei pripažinsime, kad skaityti žemėlapius išmokome analizuodami pavyzdžius, jungdami juos į funkcionuojančią ir evoliucionuojančią sistemą, kuri leidžia tiems pavyzdžiams išlikti, kad žemėlapio kalba yra socialinio patirties perdavimo mechanizmo dalis, turėtume sutikti, kad žemėlapio kalba negalėjo būti sukurta dirbtinai. Be to, žmonės, apytikriai žinantys jos taisykles, gali skaityti ir suprasti žemėlapius, sudarytus visai kitose šalyse ir kultūrose. Taigi geografijos grafinė kalba yra net universalesnė už rašytinę! Deja, be aprašymo, nėra kito būdo patikrinti, kokia informacija gaunama analizuojant žemėlapį (net ir mokant gerai piešti, perteikiamas tik panašus vaizdas, o ne apibendrinimai).

Kartografijos mokslas įdomus tuo, kad geba sujungti skirtingų mokslo krypčių žinias – čia neatskiriamai susipina informatika, skaitmeninė grafika, geodezija ir nuotoliniai tyrimai, teikiantys žemėlapiui technologinį pagrindą, geografija kaip erdvinius santykius tiriantis mokslas, semiotika ir komunikacija. O dar geras kartografas turi gebėti įsigilinti į pačias įvairiausias sritis, kur gali būti panaudota geografinė informacija – nuo lingvistikos iki medicinos.

Žemėlapis kaip pienas – jis sensta, todėl prieš naudojant verta patikrinti datą.

Mark Monmonier 

Vilniaus universiteto kartografijos mokykla nėra labai sena, tačiau išsiskiria Europoje ir net pasaulyje įdomiais teoriniais ir taikomaisiais tyrimais. Doc. Marytė Dumbliauskienė išplėtojo originalią kartosemiotinės analizės metodologiją, doc. Giedrė Beconytė ir doktorantas Andrius Balčiūnas gilinasi į žemėlapių informacijos perdavimo modelius ir kokybės vertinimą, doc. Artūras Bautrėnas tiria žemėlapius, skirtus žmonėms su regėjimo negalia, doc.  Albinas Pilipaitis daug metų paskyrė nykstančių kultūros paveldo objektų kartografiniam fiksavimui. Nelaiku išėjęs dr. Petras Gaučas paliko itin išsamius ir tikslius Vilniaus krašto gyventojų etninės sudėties kaitos žemėlapius. Ne veltui Vilniuje kas dveji metai vyksta Tarptautinės kartografų asociacijos Teorinės kartografijos komisijos seminarai, kuriuose dalyvauja žymiausi kartografijos mokslo atstovai iš Vokietijos, Austrijos, Olandijos...

Kartografijos mokslą Lietuvoje plėtoja ne vien akademinė bendruomenė – jo raidą nuolat skatina gamybininkai, ne tik pirmieji išbandantys technologines naujoves, bet ir aktyviai besidomintys kartografijos istorija ir teorija – daug naujo galima sužinoti aplankius svetaines Geoportal.lt, Maps.lt, Maps4u.lt

Iššūkiai, žaidimas, menas 

Kartografija – ne tik sudėtingas mokslas. Ji turi ir įdomią praktinę pusę – žemėlapių tyrimus ir sudarymą. Pavyzdžiui, jau minėtus sąmonės žemėlapius, kuriuose saugoma žmogui svarbi geografinė informacija, galime tirti remdamiesi dailės kūriniais. Lietuvos kartografų draugija ir Vilnius universiteto Kartografijos centras nuo 2005 m. organizuoja tarptautinio vaikų žemėlapio konkurso nacionalinį etapą (www.geoportal.lt/wps/poc?uri=page:RUBRIC.396). Lietuvos vaikai ne tik kaskart laimi tarptautinius apdovanojimus, bet ir sukuria labai vertingų tyrimų medžiagą, kuri atskleidžia jų geografinės aplinkos suvokimo ypatumus.

Rapolas Neverauskas, 8 m. „Pasaulis – kaip virtuvė, pilnas įvairiausių kvapų ir skonių“. Atrankos komisiją sužavėjo šis didelis žemėlapis, kurį galima ne tik pamatyti, bet ir pauostyti, paliesti, paragauti. Lietuvos kartografų draugija, 2011

Nėra ribų turiniui, kurį galima pateikti žemėlapyje. Juk beveik visa informacija, kurią gauname, gali vienaip ar kitaip būti susieta su Žemės paviršiumi. 2010 m. Vilnius universiteto Kartografijos centro magistrantai nutarė sudaryti po visą Europą išsisklaidžiusių ir sparčiai nykstančių mitinių būtybių žemėlapį. Tai pirmasis pasaulyje žemėlapis, kuriame taip išsamiai pavaizduoti įvairūs tautosakoje minimi padarai.

Europos mitinių būtybių žemėlapio fragmentas. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centras, 2012

Profesionaliai parengtas žemėlapis turi būti gražus. Daugybė žmonių pasaulyje kolekcionuoja žemėlapius ir atlasus, dar daugiau – žavisi jais kaip estetiškais ir įdomiais vaizdais. Žemėlapis kaip meno rūšis ir žemėlapis vaizduojamajame mene – dvi neišsemiamos temos, dar labiau priartinančios kartografijos mokslą prie visuomenės.

Susitikime žemėlapyje 

Interneto žemėlapis gali tapti puikia bendradarbiavimo priemone. Ne tik kompiuteriniuose žaidimuose, bet ir tikrovėje žemėlapyje daugybė žmonių gali kaupti informaciją, planuoti teritorijas, derinti sprendimus. Toks žemėlapio pritaikymo pavyzdys yra Baltijos aplinkos forumo projektas „Pranešk apie skriaudžiamą gamtą“. Skaitmeniniai žemėlapiai internete gali būti atnaujinami iš karto, kai atnaujinami jų duomenys, todėl jie tinka ir greitojo reagavimo uždaviniams spręsti.

 Lietuvoje populiarus interneto žemėlapis Maps.lt. Neseniai sukurtame Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros portale Geoportal.lt pasiekiami oficialūs ir kiti valstybės mastu svarbūs skaitmeniniai žemėlapiai.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centre vykdomos vienintelės Lietuvoje kartografijos magistro studijos. Šiais metais studijas baigė dešimtoji laida – iš viso 57 absolventai, kurių daugelis ir po studijų nenutraukė ryšių su Alma Mater. Kartografijos profesionalus ir mėgėjus vienija Lietuvos kartografų draugija.

Beje, šiemet sukanka 500 metų nuo garsaus flamandų kartografo, žemėlapių bei atlasų kūrėjo ir leidėjo, dangaus ir Žemės gaublių, matematinių instrumentų konstruktoriaus Gerardo Merkatoriaus (1512–1594) gimimo, o 2013 m. minėsime vieno reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų – M. K. Radvilos žemėlapio „Magni ducatus caeterarumque regionum illi adiacentium exacta descriptio“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jai gretimų sričių tikslus aprašymas) – 400 metų jubiliejų.

Vilniaus universiteto  Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centras

Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“