Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kartą vienas patyręs amerikiečių antropologas, nemažai laiko praleidęs Lietuvoje, kasdienį mūsų bendravimą apibūdino kaip „kietą“. Daręs lauko tyrimus daugelyje pasaulio vietų, kaip kontrastą pateikė Makedoniją, kurioje kasdienis bendravimas, o tai ir yra ne kas kita kaip kultūra antropologine prasme, esantis „minkštesnis“: jis turėjo galvoje palankumą, paslaugumą, mandagumą, trumpai tariant, geranorišką laikyseną vienas kito atžvilgiu.

Žinoma, kalbėjimas apie lietuvių, makedonų ir kt. kultūras kaip homogeniškus darinius antropologijos požiūriu yra problemiškas. Toje pačioje kultūroje egzistuoja daugybė skirtingų „subkultūrų“, kurių požymių visumą nulemia auklėjimas, išsilavinimas, amžius, socialinė aplinka, ekonominė gerovė ir pan. Tačiau jei nesiektume būti akademiškai preciziški, su tam tikromis išlygomis apie „lietuvių“ ir plačiau – „Lietuvos“ kultūrą kalbėti galime.

Apie tam tikrą visumą kasdienio elgesio būdų, kurie, veikiant istoriniams, socialiniams-ekonominiams veiksniams, susiformavo čia, tarp Baltijos jūros rytinėje pakrantėje gyvenančių žmonių. Pastabesnis ir jautresnis tuos būdus pastebi ir apmąsto, ne toks pastabus, taip giliai paniręs į savo kultūrą, kad nepajėgia atsitraukti ir pažvelgti į ją iš šalies, vis tiek yra tų būdų veikiamas ir pats prisideda prie jų palaikymo.

Antropologas pavadino lietuvių kultūrą „kieta“, galima būtų pasakyti ir kitaip: stokojančia atodairos. Tai labai dažnai žemai nuleista kasdienio bendravimo kartelė (nebūtinai sąmoningai, nors netrūksta ir chamizmo), žemi tarpusavio santykių standartai. Kai viskas vyksta „bet kaip“, priklausomai nuo žmonių ir jų nuotaikų. Tokie santykiai, atrodytų, jokių fatališkų pasekmių neatnešantys, iš tikrųjų kuria kasdienę psichologinio komforto stokos ir įsitempimo būseną.

Tai būsena, kurią „pamirštame“, kai išvažiuojame svetur, į šalį, kurioje, kaip sakė vienos A. Čechovo pjesės herojus: „viskas pilnoje komplektacijoje“, į Vakarus. Kaip iš tikrųjų yra, ar tikrai ten viskas taip – klausimas, tačiau panašų poveikį turbūt yra patyręs dažnas išvykęs ir (pa)gyvenęs. Kaip reiškiasi šis nepakankamumas? (Verta pasvarstyti, ar tai nėra viena pagrindinių išvykimo svetur ir bandymo įsitvirtinti ten priežasčių.)

Visų pirma mandagumo žodžių, pasisveikinimų, atsisveikinimų, pasiteiravimų, padėkojimų, atsiprašymų, mandagumo ir pagarbos priedėlių, normalizuojančių mūsų gyvenimą, „sušildančių“ jį ir „suminkštinančių“, stoka. Nors tokių žodžių vartojimas pas mus yra suvokiamas kaip vertybė ir yra plačiai paplitęs, jų akivaizdžiai trūksta tose situacijose, kur be tokių žodžių galima tarsi ir apsieiti. Kitaip tariant, jei galiu nevartoti, nevartoju. Arba vartoju selektyviai, su tais, kuriuos manau esant vertais dėmesio ir toje situacijoje naudingais, arba šiaip, kaip jau minėjau, „kai gera nuotaika“.

Pasisveikinimas su vairuotoju lipant į mikroautobusą. Atsisveikinimas. Vairuotojo „laba diena“ įlipančiam keleiviui ir „viso gero“ išlipančiam. Linktelėjimas prekybos centro kasininkei ir atsisveikinimas, prieš tai padėkojus. Linktelėjimas kaimynui, važiuojančiam kartu liftu. Pasisveikinimas poliklinikoje su visais laukiančiais gydytojo vestibiulyje. O vairuotojai, ir jie nusipelno padėkos pralaidę mus per pėsčiųjų parėją. Kasdienybėje turime daugybę progų „suminkštinti“ santykius ir kurti aplink save emocinio komforto atmosferą.

Tuomet ir banaliausi veiksmai, kuriuos per metus atliekam tūkstančius kartų, tampa prasmingesni, nes kitas asmuo yra išvaduojamas iš anoniminės abejingumo, savaime suprantamumo erdvės. Tokio elgesio esmė – mandagių žodžių vartojimas būtent tada, kai galima (ir norisi) jų išvengti. Rodos, mes niekaip nenukenčiame nepalinkėję vienas kitam geros dienos, tačiau jei palinkėtume, gerumo energijos kamuoliukas padidėtų keliskart ir nusiristų toliau.

Lenkai turi gražų kreipinį „ponas“ ir „ponia“, kurį vartoja nepaisydami netgi amžiaus. Lietuvoje vienintelis miestas, kuriame šie mandagumo kreipiniai skamba daugmaž natūraliai, – tai Kaunas. Kitur – tai žodis, kurio nepriima rimtai, nebent ironiškame kontekste: „atsirado mat ponia (-as)“. Atrodytų, archaizmas, tačiau „ponas (-ia)“ nejučia pakelia bendravimo kartelę į aukštesnį lygmenį ir leidžia išsivaduoti iš nepageidautino familiarumo.

Tai visiškai formalus ir dirbtinis pasakymas, ypač dabar, demokratijos sąlygomis, tačiau jis tebėra prasmingas. Kaip ir lietuviškasis „tamsta“, kuris, panašu, vis labiau nunyksta. Žinau tik vieną žmogų, kuris taip kreipiasi į klausytojus, tai „teta Beta“ iš LRT. Gal dar išlikęs kai kur mokyklose? Galima išsiversti ir be tokių kreipinių bei likti mandagiam, tačiau tuomet „ponas“, „ponia“ ir „tamsta“ tarsi slypi kiekviename „sveiki“, „prašau“, „atsiprašau“.

Nemokam tinkamai pasisveikinti, atsisveikinti, paprašyti, atsiprašyti, sako vienas mano bičiulis, beje, taip pat antropologas, turintis itin aštrų žvilgsnį kasdienybės prozai. Kaip čia taip nemokame, galvoji, tačiau iš tam tikro mūsų kasdienio bendravimo negrabumo, matai, kad stoka akivaizdi. Tas labai aiškiai pastebima vietinėje popscenoje, kurios vedėjų (žmonės, turintys geriausiai išmanyti bendravimo taisykles!) negebėjimai su mažomis išimtimis plika akimi matomi.

Turiu savo versijų, kodėl taip nevykusiai bendraujame, tačiau vargu ar jos padėtų padėtį keisti. Čia panašiai kaip su besiskiriančių dviejų žmonių – vyrų ir moters – santykių aiškinimusi. Nėra jokios prasmės kapstytis po praeitį, jeigu tikrai nori išsaugoti santykį, kitą dieną tiesiog turi nustoti elgęsis kaip iki šiol elgeisi. Mandagumo atveju apeliavimai į XIX–XX amžiaus sandūroje nutrauktą ryšį su aristokratiškąja tradicija, chamizmo įsigalėjimą sovietmečiu, šiandien atmiežtą liberaliu „tujinimu“, nepadės.

Tiesiog supratęs, jog mūsų kultūroje yra akivaizdaus negrabumo, kurį galima kiek pasistengus išnaikinti, paprasčiausiai imiesi to. Sveikintis, atsisveikinti, dėkoti, atsiprašyti, paprašyti ir t. t. Nepastebėsi, kaip aplinka ir pats imsi keistis, ir vieną dieną jau drįsi gyvai pažvelgti į kaimyno, su kuriuo kiekvieną dieną važiuojate tuo pačiu liftu ir iš nejaukumo nuleidę akis sutartinai barškinate namų raktus, veidą.

Vilties, kad švelnus elgesys galėtų Lietuvoje tapti norma, tikrai yra, tai matyti iš pagerėjusių vairuotojų tarpusavio santykių keliuose. Kas prieš kelis ar keliolika metų būtų patikėjęs, kad mirktelėjimas automobilio avarinėmis šviesomis, kai buvai kito vairuotojo geranoriškai įleistas ar praleistas, taps norma. Ir visgi tapo. Tik spust mygtuką, ir viskas.