Pranas Gailius. Iš ciklo „Musė“ (apie 2005 m.)

Mano stilius yra dramblio stilius. Ir kada skruzdelės yra tam pačiam lauke, tam pačiam miške, jos niekada negali žinoti, kas yra dramblys. Jos gal atpažįsta jo kojas, jos lipa kojom, bet jos per daug aukštai nebėga. Jos nusileidžia ir sako: „Čia yra stulpai.“ Dramblys yra forma. Dramblys gyvena, dauginasi, tuokiasi. Mano stilius yra drambliškas. Skruzdelės niekados negalės žinoti, kad mano stilius yra drambliškas, aš joms esu stulpų dailininkas“, – taip savo kūrybą apibūdina menininkas Pranas Gailius.

Menininkas Pranas Gailius

Nors praėjo keli mėnesiai, mintimis sugrįžtu į rugpjūčio Paryžių, į vakarą, kai teko susipažinti su tapytoju, grafiku, abstrakcijos meistru Pranu Gailiumi. Įžengiu į butą, kuriame menininkas gyvena jau trisdešimt penkerius metus. Erdvė tarsi muziejus ir galerija viename – sienų beveik nematyti, jos slepiasi po darbais. Jaučiamas stiprus medžio ir popieriaus kvapas. Menininkas Paryžiuje gyvena jau 62-ejus metus. Jo odisėjiška kelionė per karo siaubiamą Europą užtruko pusantrų metų, kol buvo pasiektas Strasbūras. Pranas iki atrasdamas tapybą rašė eiles, tačiau juokiasi prisiminęs, kad Strasbūre lietuviai jo nesiklausė. Todėl poetas netrukus tapo dailininku, ir taip eiles pakeitė vaizdai. Jau pirmas apsilankymas dailės studijoje buvo lemtingas, aplinka ir ypatinga nuotaika Praną užbūrė – dailus modelis, jaukumo ir laisvumo dvelksmas, bet kartu išlaikytas susikaupimas: „Pasidariau dailininku tą pačią minutę, tą pačią valandą ir visam gyvenimui. Kodėl? Nutapai, kad būtų japonas ar eskimas, ar latvis, ar rusas – nėra problemų, aš galiu pasidalinti. O lietuviai manęs nesiklausė“, – su šypsena prisimena Pranas.1950 metais su penkiais frankais kišenėje jis atvyko į Paryžių, išleisdamas beveik visus turėtus pinigus pusryčiams – kruasanams ir kavai – ir pradėjo gyvenimą šiame mieste.

Užsimezgus pokalbiui, nejučia temos keitė viena kitą: atsivėrė pokario Paryžiaus vaizdai, besikeičiantis miesto veidas, jaunųjų 6–7 dešimtmečio Paryžiaus menininkų kasdienybės akimirkos, galerijų gyvenimas. Ypač spalvingai ir su užsidegimu Pranas Gailius kalbėjo apie meną, savo kūrinius bei įkvėpimus. Dalinuosi keliomis akimirkomis iš pokalbio su menininku.

Kai įvėpimas ateina staiga, kai jis trenkia iš giedro dangaus, aš noriu atšalti. Tai kaip sriuba, kai ji yra karšta tu negali jos valgyti, nes nusiplikysi burną. Tu negali užsidegęs pulti, reikia palaukti, kol šiek tiek atvėsta, tuomet sriubą reikia valgyti.“

Miestas, kuris maitina

Pranas Gailius. „Pasibučiavimas“ (1981)

Nusikelkime į 6–7 dešimtmečio Paryžių, laiką, kai Pranas Gailius atrado šį miestą ir intensyviai leido savo jaunystės dienas.

Paryžius per karą nukentėjo minimaliai. Negalima jo lyginti nei su Varšuva, nei su Berlynu, Londonu. Karas apgriovė kai kuriuos rajonus ir juoda spalva nudažė pastatų sienas. Nepaisydami tamsios spalvos, pakilią nuotaiką jautė visi. Paryžius – tarsi gero prancūziško šampano butelis. Karas tik prilaikė butelio kamštį, kuris galiausiai, išlaisvinus miestą, šovė į orą visu galingumu. Visiškai sunaikinti kultūrinio gyvenimo, kuris virė, kadaise meno meka vadintame tarpukario Paryžiuje, nepavyko. Kultūrinis pakilimas tęsėsi iki pat 1970-ųjų.

Tapyba, Prano Gailiaus žodžiais tariant, buvo „lokomotyvas (garvežys), kuris šildė visą kultūrinį gyvenimą“. Menininkas nusišypso prisimindamas, kiek daug tuomet visuomenės dėmesio susilaukdavo parodos bei jų autoriai. Garsusis prancūzų laikraštis „Le Monde“ netgi 3–4 lapus skirdavo parodoms, ten pasirodydavo ir Prano parodų recenzijų. Itin gausus galerijų skaičius paryžiečius traukė socialiniam, kultūriniam kontaktui. Kartais penktadieniais Pranas aplankydavo net 6–7 parodų atidarymus per vakarą. Galerijos buvo menininko ir jo draugų susitikimo vieta, kur dažnai daugiau dėmesio buvo skiriama ne paveikslams, o pokalbiams ir vaišių stalui: „Kur yra bufetas, daugelis atsuka nugaras į paveikslus, – juokiasi Pranas, – Dauguma eidavo pasimatyti su draugais, o besiplepėdami užmesdavo akis ir į darbus. Žinoma, tas, kuris ateidavo be draugų, žiūrėdavo į paveikslus.“

Tuo metu buvo įprasta, kad menininkai, nešini kartoniniais segtuvais, vieną po kitos varstydavo galerijų duris ir siūlydavo jų savininkams savo kūrinius. Taip darė ir Pranas: „Eidavau per galerijas nuo ryto iki vakaro, ir aš užsidirbdavau savaitei gyventi. Aišku, tu parduodi pigiai, bet žmonės pirkdavo. Galerijos savininkas išima iš kišenės pinigus ir perka. To negalima įsivaizduoti dabar. Dabar tų galerijų beveik nebėra. Tais laikais žmonės labai domėjosi tapyba.“

Praną buvo sunku pamatyti vaikštantį be kartoninio segtuvo su savo darbais, jis buvo tarsi menininko pasas. Ir net vakarėliuose jaunąjį tapytoją buvo galima išvysti su savo „kartonu“. Jis žinodavo, kad paprastai ateis tylos momentas lengvo nuobodulio nešamas, ir kažkas būtinai pasiteiraus apie Prano segtuve sugulusius darbus. Tai bus galimybė sulaukti pirkėjų.

Po karo Prancūzija sparčiai atsistatė, darbo netrūko, netgi priešingai, trūko darbo jėgos. Pragyvenimo lygis sparčiai kilo, o prabangos prekių poreikis augo. Menininkams tai buvo išties palankus metas. Pranas, kalbėdamas apie miestą, nesudvejoja jo svarba menininkui. Jaunystės laikų prisiminimuose įsirėžę momentai, kai su draugais jis tiesiog bastydavosi Paryžiaus gatvėmis, lankydavo kavines, galerijas, ieškodavo panelių, jas tapydavo. Miestas traukė nuotykiams, veiksmui, patirtims, todėl Pranas ilgai nemiegodavo. Kartais, anksti rytais atsikėlęs, kai Paryžius dar tik vaduodavosi iš snaudulio, o Senos pakrantėse sklaidėsi paskutiniai pilkšvo rūko likučiai, jis eidavo į kavines Saint-Germain-des-Prés kvartale išgerti kavos su kruasanais. Tuo metu kavinėse dar tik būdavo plaunamos grindys ir ruošiamasi lankytojų priėmimui. Su miestu menininkas jaučia ypatingą ryšį: „Paryžiuje visuomet yra toks intymumas su miestu. Niekuomet nesijauti prapuolęs. Ko daugiau reikia dailininkui. Tas miestas yra pilnas prakaito, noro. Kiek yra poetų, dailininkų nusižudę, nušokę nuo tilto. Tai duoda tokią inspiraciją. Tai pilnumo ir idėjų vieta, kuri maitina tave. Tai maistas, kultūrinis maistas. Miestas labai svarbu. Man miestas – kada aš išeinu, aš jaučiuosi tokioje aplinkoje, kuri visiškai neatitraukia manęs nuo mano darbo. Aš galiu dirbti, kad ir tokia visiškai abstrakčia, teoretine tema, bet aš vis tiek maudausi kultūrinėje aplikoje, tas yra labai svarbu. Miestas tave maitina.“

Pranas Gailius. Iš ciklo „Adret“. 1993

Dabar Pranas Gailius gyvena tarp Paryžiaus ir Provanso. Tačiau jeigu reikėtų pasirinkti, jis greičiausiai liktų gyventi Paryžiuje. Dar 1963 metais pirmą kartą Pranas aplankė Niujorką, visgi prisipažįsta, kad miestas jam nelabai patiko. Paklaustumėte, kodėl? „Man trūksta Paryžiaus, – atsakytų menininkas. – Amerikoje reikia turėti daug pinigo, jeigu nori tikrai gyventi, taip, kad jaustumeisi laisvas. Paryžiuje to nereikia, net ir dabar nereikia. Paryžius – mano miestas.“ Nesusilaikau nepaprieštaravusi pastariesiems Prano žodžiams: Paryžius niekuomet nebuvo pigus miestas. Norint pajausti miesto pulsą, patirti kultūrinio gyvenimo malonumą reikia nemenkų finansų.

Paryžius traukė žmones iš įvairiausių kraštų daugelį metų, tačiau miestas niekuomet nebuvo toks turistinis, koks yra šiandien, kasmet sulaukiantis per trisdešimt milijonų lankytojų, o tai tik dar labiau kelia miesto kainą. Pranas tik priduria: „Bet visur yra kažko per daug. Kai nueini į parduotuvę nusipirkti normalaus natūralaus jogurto, atsistoji prie lentynos, kurioje šimtas penkiasdešimt jogurtų. Kad būtų nors penkiasdešimt - bet ne, yra dar ir antra lentyna... Ar ne durnystė? Lygiai taip pat kaip tie turistai. Kaip jie Luvre žiūri į šedevrus – tak tak tak perbėga muziejų.“

Pranas moka vertinti meną bei miestą, kuriame tiek metų gyvena. Jis turėjo galimybę stebėti Paryžiaus metamorfozes: kaip keitėsi mados, žmonės, miesto tempas. Pokario laikų Paryžiaus visuomenės veide labai greitai išryškėjo nauji bruožai. Kvartale, kuriame gyvena menininkas, prieš kelis dešimtmečius galėjai išvysti tik prancūzus, dabar čia sklando kiniškos, japoniškos, arabiškos virtuvės kvapai. Tokius pokyčius Pranas vertina palankiai: „Tai yra labai dinamiška, kvepia visokie kvepalai – kažkas nepaprasto. Pasikeitė visas vaizdas. Dabar čia yra kinų, arabų, juodųjų. Visur dabar jų pilna. Žinai, aš esu dailininkas, pažįstų baltą spalvą, esu dirbęs su ja ir juoda. Jeigu pridėsi nors biškį juodos į baltą spalvą, jinai nebėra balta. Bet juoda spalva ilgą laiką bus juoda. Bet man asmeniškai patinka tai, kas buvo atnešta, tai duoda ritmo. Konstatuoju be jokio priešingumo. Taip yra ir taip turėjo būti.“

 „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“

Tai – Balio Sruogos žodžiai, nuskambėję ir iš žemaičio Prano Gailiaus lūpų. Turėdamas neišsenkantį entuziazmą ir optimizmo jausmą, jis išsisukdavo iš daugelio situacijų: „Aš niekuomet nebuvau tikras, kad pradžioje mėnesio susitvarkysiu su mėnesio galu“, – prisipažino Pranas. Jis prisimena, kad tris kartus per dieną pradėjo valgyti tik tuomet, kai susituokė. O menininko pragyvenimo sistema buvo paremta paprasta logika: jeigu kišenėse jau kelias dienas vis garsiau švilpia vėjai, Prano darbus buvo galima įsigyti už mažesnę kainą, sėkmingi pardavimai ir užglaistytos finansinės skylės vėl kilsteldavo paveikslų kainas.

Kūrybinis noras ir įkvėpimas gali išaugti ir iš labai pragmatiško prado. Kai Pranas staiga atrado savo pašaukimą būti tapytoju, jau kitą dieną jis stovėjo prie studentų valgyklos durų, stabdė draugus ir pažįstamus, siūlydamas pasinaudoti galimybe įsigyti savo portretą už vieną maisto „ticketą“. Būtent tokiu būdu jaunasis menininkas daugiausia valgydavo studentų valgykloje Strasbūre. Nesusilaikau nepaklaususi Prano, kaip taip staiga, per vieną dieną, galima išmokti nutapyti žmogaus portretą. Jis nuotaikingai atsakė: „Jeigu tu tik nori... na, ir kartu dar nori valgyti – gali.“ Po akimirkos pasigirdo kiek rimtesnis tonas: „Tu visuomet išmoksti, ką tu turi savyje. Visuomet mokiniesi pagal savo galimybes. Visi profesoriai tave sulaužo, sudaužo. Kiek aš esu išsikoliojęs su savo profesoriais. Jie nori, kad taip darytum, ateina ir sugadina tavo piešinį. Tikrai. Aš tai darydavau [kalba apie portretų piešimą prie valgyklos], tam tikriausiai turiu talentą. Bet tas žmogus būdavo šiek tiek panašus... šiek tiek.“ Pranas, prisiminęs studijų metus, juokiasi, kad mokėsi tik truputį, kad neatimtų malonumo iš mokytojų, tačiau iš tiesų visuomet save laikė tikru dailininku.

Būdamas dar labai jaunas, Pranas atsiskyrė nuo šeimos ir turėjo pats pasirūpinti savimi. Kelionę iki Strasbūro, saučiant Antrajam pasauliniam karui, jis apibūdino kaip pragaro sezoną: bėgantys vokiečiai, bombarduojantys rusai, pabėgėlių šeimos su karvėmis, su manta, ieškančios saugesnio kampelio – tokie ir panašūs vaizdai, kuriuos šešiolikos metų vaikinas keliaudamas išvydo, įsirėžė giliai atmintin ir jį subrandino per labai trumpą laiką. Iš Mažeikių išvykęs jaunuolis Prancūziją pasiekė jau būdamas vyras. Pranas prisimena: „Kai atsiradau Strasbūre, juokiausi, laksčiau, atrodo, kad nieko nebuvo nutikę, bet aš jaučiausi taip, lyg mano amžiaus draugai, studentai man kaip vaikai.“ Išvydus karo vaizdus neišvengiamai suvoki savo laikinumą, ir tuomet įgauni greičio gyventi: „Gyvenimas yra nieko vertas, bet niekas nėra verta gyvenimo“, – primena prancūzišką posakį Pranas Gailius. Menininkas įsitikinęs, kad būnant jaunam nereikia daug miegoti, reikia sekti savo lemtį, reikia siekti to, kas skirta: „Kai tiek metų turi, tu esi kaip vanduo, kuris nuo kalnų, nuo akmenų bėga. Kai upelis pradeda bėgti jis šokinėja... tu gali jį gerti, nes tas vanduo yra tyras, todėl toks fantastiškas. Ta energija turi nekaltumo, turi kažką nepaprasto. Upelis bėga į apačią - į jūrą, mes visi bėgam į jūrą.“

Europoje nutilus ginklų šūviams ir besisklaidant karo dulkėms, lietuviai pabėgėliai, kurie glaudėsi Strasbūre, pradėjo išvažiuoti. Pranas pasiliko, nes jam patiko Prancūzija. Iš savojo kaimo per kariaujančią Europą perėjęs Pranas pasiekė visiškai kitokią, kontrastingą jo namams, aplinką, kurioje buvo puoselėjama miestietiška kultūra. Visgi menininkas sakosi nepatyręs kultūrinio šoko. Prancūzijoje jam atsivėrė kitas pasaulis, kuris jauną veržlią sielą viliojo pažinčiai. Pranas neslėpė, kad jaunystėje neturėjęs ramaus gyvenimo: „Gyvenimas buvo labai labai intensyvus. Aš pažinau visus prinokusius gyvenimo momentus. Kaip obuolys ar kriaušė būna prinokę, tokį gyvenimą reikia valgyti, toks jis skaniausias.“ Tokiais prinokusiais momentais Pranas gardžiavosi Paryžiuje, mieste, kuris jam siūlė įdomiausių veiklų ir pažinčių, žadėjo nuotykių tiesiog gatvėse, kavinėse ar žmonių šurmulio užpildytuose miesto soduose. Visgi neišvengiamai menininko atmintyje kartkartėmis iškyla nuoširdūs momentai iš savo vaikystės, ir Prano kalba šiek tiek sulėtėja: „Esu girdėjęs kriaušę krintant Lietuvoje, ją paėmęs ir valgęs, niekuomet daugiau nesu tokios kriaušės valgęs.“ Pranas atmintyje išsaugojo savojo kaimo idilišką vaizdą iki pat šiandien. Po daugelio metų aplankęs vietovę, kurią kadaise vadino savo namais, jis neberado artimumo. Tačiau spalvos iš vaikystės atsiminimų neišbluko. „Mano menai, mano galvosena išaugo prancūziškoje aplinkoje. Bet kas maitina mano norą kurti, yra iš mano praeities, iš mano kaimo“, – sako Pranas.

Menininko erdvė

Pranas Gailius. Iš ciklo „Surface emue“ (jautrus paviršius). 1986

Chaotiškai besitęsiantis pokalbis nutildė laikrodžio tiksėjimą. Besiliejantys žodžiai ir kelios tylos pauzės jaukiai įsipaišė į vakaro nuotaiką. Štai vieną jų staiga pertraukė Pranas, pasiūlydamas parodyti savo darbus. Jis puikiai įvaldęs tiek žodinę, tiek vizualinę kalbą, rodos, jo viduje netelpančius jausmus, gyvenimo filosofiją. Tapytojo mintys vulkanu iš jo veržiasi, metaforos ir epitetai iliustruoja pasakojimą. Mums apžiūrint paveikslus, pokalbis toliau tęsiasi įgaudamas dar daugiau netvarkos ir dar daugiau minties šuolių. Klausiu Prano: „Kaip reikia žiūrėti į jūsų paveikslus?“ Išgirstu atsakymą: „Paliekant jiems erdvės.“ Erdvė svarbi tiek ieškant santykio su paveikslu, tiek pačiam menininkui jį kuriant. Todėl Pranas tapybos darbus kuria Provanse, kur net ir esamos sienos nesuvaržo, jos – tarsi paveikslai prisigėrusios dažų, menininko ekspresijos, kai, Prano žodžiais tariant, jis „taškosi“ .

Tęsiant kalbą apie erdvę, teiraujuosi, ar menininkas dažnai išeina pasivaikščioti į miestą, į gamtą. Jis atvirauja, kad vis rečiau. Besiklausant lengva pastebėti ypatingą tapytojo santykį su gamta, stiprų jos pajautimą: „ Kai aš vaikštau po gamtą, jaučiu, kad tas medis, kuris auga čia, myli eglę, kurios aš matau tiktai viršūnę. Aš jaučiu, kad tas medis yra įsimylėjęs būtent tą eglę, kurios beveik nesimato. Ir aš žinau, kai tapysiu tas formas, jas suvesiu. Formos išryškėja, kada jos būna jausme.“ Pranas iš savo paveikslų išmeta tai, kas neleidžia suartėti, nuvalo tai, kas trukdo pamatyti, ir kuria tai, kaip jis jaučia, kad turėtų būti: „Mano piešinys prasideda nuo kojų. Mano pėdos yra mano akys. Linija kyla nuo pėdų, eina per mane ir nutupia lyg paukštis. Kai tapau, kartais jaučiu, kad kažkur yra klaida. Kada jauti klaidą, yra kažkas nepaprasto. Absoliučiai negali jos pamiršti, ji tarsi trenkia tau į snukį. Reikią ją numesti, ištrinti.“

Moteris – tai kūryba

Pranas Gailius. „Nue“

Dailininkas yra labai jautrus. Dailininkas yra kaip vėtrungė ant stogo, mažiausias vėjelis, ir jis pradeda judėti. Tą mes turime kartu su moterimi.“

Pranas Gailius visuomet jautė ypač stiprų ryšį su moteriškąja lytimi. Jo gyvenime moters figūra užėmė itin svarbią vietą. Tai matyti ir jo kūriniuose. Kita vertus, moters išskirtiniu vaidmeniu menininkų gyvenimuose negalime abejoti vien prisiminus Dali ir Galos istoriją, Pablo Picasso įkvėpusias moteris. O juk ir senovės graikų mitai pasakoja apie Dzeuso ir Mnemozinės dukras – devynias mūzas, globojusias menus ir mokslus. Pranas Gailius sako, kad jo aplinkoje daugelio menininkų žmonos turėjo darbus ir buvo finansiniai šeimų ramsčiai, kartu ir menininkų globėjos.

Pranas Gailius pabrėžia, kad jam, kaip vyrui ir kaip menininkui, būtų labai sunku, net neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo be moters. Menininkas atrado moters supratimą, meilę, pagarbą. Moteris jam yra ir inspiracija, ir motyvacija, ir pamoka: „Yra durna sakyti – „mėgsti moteris“... Bet aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo, pasaulio, nei žemės, nei miesto – nieko be moters. Morfologiškai kalbant, moteris yra labai gražiai sukurta Dievo. Jinai tikrai menas! Jei reikėtų pasakyti, koks yra simbolis (arba ženklas) dailininkui, kaip suprastinti kūrybą, – tai yra moteris. Kadangi į ją žiūrėdamas gali visko išmokti. Tu nori, kad ir tapyboje būtų tas toks jų lengvumas, toks formų lankstumas, šviesos žaismas. Tapyboje reikia atrasti tai. Moters kūnas yra labai įdomus forma, šviesa, kompozicija. Kaip jinai juda, kaip jinai elgiasi, kaip jinai santykiauja su aplinka. Reikia, kad tapyboje viskas kvėpuotų, kad viskas turėtų santykį. Moters kūnas yra pamoka po pamokos. Moteris ir yra kūryba.“

* * *

Prano Gailiaus bute beveik nematyti daiktų, atspindinčių 21-ąjį informacinių technologijų amžių. Čia dar gyva ankstesniojo Paryžiaus dvasia. Atrodo, laikas menininko erdvėje sulėtėjęs. Kol vakaro visiškai nepakeitė naktis, sustabdėme pokalbį. Pranas pasisiūlė palydėti iki metro stotelės. Kartu nusileidome iš buto vedančiais vingiuotais laiptais, labai primenančiais Gaudi architektūros stilių. Prie metro stotelės akimirką prisėdome. Pranas pasakojo, kad jam nepatinka metro, mieliau naudojasi autobusais. Jis prisiminė, jog kadaise Paryžiaus metro vagonai turėjo medinius salonus, o prie kiekvieno įėjimo stovėdavo uniformuotas kontrolierius, kuris pasisveikinęs pažymėdavo bilietą. Dabar Pranui metro nebeatrodo saugūs ir jaukūs kelionei... Miestas labai pasikeitė. Pranas kur kas geriau pažįsta senesnįjį Paryžių.

Kol nenuvažiavo paskutinis metro, atsisveikinau su menininku ir likau dėkinga už pasidalintas mintis ir paryžietiško vakaro kvapą.

Sigita Kupscytė