2014 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

Apie vidinę nelaisvę. Interviu su LR kultūros atašė Vokietijoje G. Žaidyte

2013-01-08
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Visuomenė » Lietuviai užsienyje 
Diplomatė, kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Diplomatė Gabrielė Žaidytė mąsto apie meno ir politikos sąryšius, šiuo metu dirba LR kultūros atašė Vokietijoje. Įspūdžiais apie kultūros padėtį skirtingose šalyse, laisvės ir cenzūros sankirtas domėjosi Deimantė Daugintytė.

Anksčiau buvote LR kultūros atašė Ukrainoje, šiuo metu – Vokietijoje. Šalių socialinės, politinės sistemos skirtingos. Kaip yra su kultūra, ar jos aktualumas nepriklauso nuo valstybės situacijos?

Tikriausiai kalbėti apie skirtingumus galėtumėme tuomet, jei juos a priori formuluotumėme kaip skirtingus šiandienius šalių politinius kontekstus ir vektorius, tačiau ne skirtingus žmonių siekius ir vizijas.

Kultūra formuoja ir apibrėžia asmeninį ir tautos identitetą, tad ne kultūra priklauso nuo valstybės situacijos, bet situacija valstybėje nuo jos tautos kultūros. Nuo valstybės politinio bei socialinio klimato priklauso valstybės vykdoma kultūros politika, bet ne kultūra kaip tautos identiteto dalis.
Atsakant į Jūsų klausimą apie kultūros aktualumą šalyse, kuriose mano teko dirbti (beje, buvau ir kultūros atašė Gruzijoje), turėčiau pabrėžti, kad mano pamąstymai subjektyvūs.
Jeigu kalbame apie kultūrinį megapolį – Berlyną, kuris yra ir vienas svarbiausių Europos kultūrinių vektorių ir jos erdvių, ir taip pat Europos kultūros projektas, jį sunku lyginti su Kijevu, Tbilisiu, Vilniumi ar kitais nemažiau įdomiais, tačiau kitos vidinės konstitucijos miestais. Anot statistikos, ne vasaros savaitgalį, Berlyne vyksta per 1500 kultūrinių renginių. Tačiau nereikia pamiršti, kad dar bene tiek pat jų vyksta privačiose miesto erdvėse. Multum non multa, bet kalbant apie kokybę, tikriausiai niekam nekiltų abejonių, kad tokioje renginių megapaletėje galima rasti daug įdomių projektų, kurie piešia ne tik Berlyno kultūrinį peizažą. Tačiau, vėlgi – tai Berlynas, kuris geografiškai būdamas Vokietijoje, yra pasaulio miestas. Jis skiriasi nuo visų kitų šios šalies miestų. Kaip ir kiekvienoje valstybėje, taip ir Vokietijoje yra ir ne itin dinamiškų kultūrinių erdvių, kuriose nedaug kas tevyksta ir mažai tikėtina, kad artimiausiu metu vyks kultūriniai veiksmai. Tad, jei kalbėtumėme apie Vokietiją, kaip apie visumą, susidaro nevienalyčio kultūrinio landšafto įspūdis.

Ukrainoje, kuri teritoriškai panaši į Vokietiją, situacija yra kitokia. Mane ir stebino, ir dar vis stebina tos šalies gyventojų kultūrinis smalsumas ir kartu atvirumas, kurį galbūt galima būtų tiesiog arogantiškai „nurašyti“ kaip naivumą, bet, anaiptol, nebūčiau linkusi to daryti. Manau, kad tai daug daugiau ir labai gerbtina. Istoriškai Ukraina labai turtinga ir įdomi šalis, turinti daug kultūrinio identiteto veidų. Žinoma, jos teritorijoje nėra susiformavęs kultūrinis megapolis ir kultūrinių centrų čia yra keletas su beveik „tuščiomis“ teritorijomis tarp jų, tačiau bendrai toje šalyje vyksta įdomūs kultūriniai procesai, tarsi nedidelės „kultūros laboratorijos“, su savo paieškomis, atradimais ir pergalėmis ir tai, anaiptol, nėra provincialu, tiesiog kontekstai kitokie.
Tad baigdama atsakyti į Jūsų klausimą, turiu teigti, kad tiek, kiek kultūra priklauso nuo valstybės situacijos, tiek situacija valstybėje priklauso nuo jos kultūros būvio.

Esate sudariusi straipsnių rinktinę „Kultūros politika“. Kaip kultūra veikia politiką, ir atvirkščiai?

Manau, beveik atsakiau kalbėdama apie kultūrą, jos „aktualumą“ ir jos priklausomybę arba ne – priklausomybę nuo situacijos valstybėje. Bet, jei tai dar šiek tiek tematizuočiau, manau, reikėtų pradėti nuo kultūros politikos apibrėžimo. Kaip jis man konstruojasi šio klausimo kontekste, kai kalbamės apie kultūros ir valstybės santykį?
Valstybės vykdomą kultūros politiką suprantu kaip mechanizmų, sukuriančių sąlygas kultūros veiksmų įgyvendinimui valstybėje, visumą. Ji yra instrumentas, sukuriantis palankų arba nepalankų šalies kultūrinio peizažo kontekstą. Kadangi kultūros politika yra šalies politikos dalis, tai kultūros procesai, bent jau instrumentaliai, yra sąlygojami, bet ne ribojami šalies politikos. Kita vertus, kaip šalies identiteto formuotoja kultūra veikia politinius kontekstus.
Tad in grosso modo – valstybės įtaka kultūrai ir vice versa absoliučiai akivaizdžios.
Diskusija apie kultūros poveikį politikai man atrodo įdomiausia tuomet, kai projektuojame kultūrinius procesus įsivaizduodami valstybę su gerai funkcionuojančia kultūros politikos baze. Tačiau ir tuomet lieka labai daug atvirų, neatsakomų klausimų ir tai, kad kultūroje yra daug neprognozuojamos erdvės, suteikia jai tas savybes, kurios apibrėžia jos savastį ir jos vidinės konstitucijos laisvę.

Kaip manote, ar menas gali paveikti visuomenę?

Istorijoje buvo įvairiausių pavyzdžių: tiek tokių, kuriuos galėtumėme įvardyti kaip „teigiamus“, tiek tokių, kuriuos, matyt, vadintumėme „neigiamais“. Tačiau ir tai, ir tai – neatsiejama kultūros ir prisiminimų istorijos dalis.
Renesanso kultūros poveikis visuomenei kelia tikėjimo meno galia sparnus, tai nepasimiršta. Priešingi – Trečiojo Reicho, sovietinio realizmo ar kitų, totalitarizmo formuotų epochų, menininko ir visuomenės santykių pavyzdžiai, kuriuos galbūt per dažnai nesusimąstę įvardiname tiesiog kaip istorinius ar meno istorijos fenomenus, ignoruodami, jog iš jų susideda patirčių istorija.
Taip, šie pavyzdžiai mūsų kultūrinėje erdvėje jau tapo istorija, bet jų istorinės ir net geografinės ribos, jei kultūroje išskiriame ribas, labai efemeriškos. Teorinėse diskusijose apie meno instrumentalizavimą totalitarinėse valstybėse neturime pamiršti, kad šalia mūsų egzistuoja daug tokių valstybių, kurios atima savo piliečiams teisę į kūrybos laisvę, pavyzdžių. Kita vertus, jose yra ir menininkų, šį laisvės poreikį savo kūryba neigiančių ir kuriančių „politiškai teisingą“, angažuotą meną.
Uždarant Frankfurto knygų mugę įteikiama prestižinė Vokietijos knygų prekybos taikos premija, kuriai šiais metais buvo nominuotas kinų disidentas ir rašytojas Liao Yiwu. Žinoma, būtų labai džiugu, kad ji niekam nebūtų įteikta. Taip pat būtų daug ramiau, jei Goethes medalio nominantui – kazachstaniečių režisieriui Bolatui Atabayevui – šis garbingas apdovanojimas būtų suteiktas už jo nuopelnus teatrui, kuris nebūtų varžomas valstybės ir sąlygojamas režisieriaus kovos už teisę į kūrybą. Norėtųsi, kad nebūtų rengiamos diskusijos, skirtos solidarumui su iraniečių režisieriumi Jafaru Panahi – jo metai bėga kalėjime, filmų jam nebus galima statyti dvidešimt metų.
Neguodžia ne tik šiandiena, bet ir istorija. Nepasimiršta ne tik kūriniai, tačiau ir su jais susiję likimai – Bulgakovo, Cvetajevos, Weinbergo, Mandelštamo, Barlacho, Kirchnerio ir gausybė kitų, kurių kūryba ir persekiojimo istorija – XX amžiaus kultūros istorijos dalis.
Tad tokios tos šiandienos ir istorinės meno poveikio visuomenei iliustracijos. Juk, jei to poveikio nebūtų, nebūtų taip bijoma ir meno kalbos, kuri galingesnė už vidutinių piliečių minią.
Mes esame labai privilegijuoti. Turime laisves ir priimame jas kaip savaime suprantamą duotybę. Venecijoje – Venecijos bienalė, Kaselyje – „dOCUMENTA“ ir daugybė kitų didesnių ir mažesnių projektų, skatinančių ir atidarančių dialogų erdves. Intelektualiai jomis mėgaujamės, bet neturime pamiršti kontekstų. Tai priminti ir kvestionuoti – viena svarbiausių šiuolaikinio meno misijų. Ne be pagrindo šių metų „dOCUMENTA“ sudėtinės dalys buvo Kabulo, Aleksandrijos – Kairo ir Banffo „dOCUMENTA“. Visuomenė keičiasi, kai poveikis prasideda kiekviename iš mūsų – mūsų vidinės laisvės, arba nelaisvės, erdvėje.

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

matematikas-emigrantas 2013-01-20 00:57

Gerb. Gabriele: budamas KULTUROS atase as nepilstyciau tiek vandens.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Romualdas Požerskis

Fotografijoje turi slypėti bent nedidelis siužetas, vidinė novelė, iš kurios ir išauga didelė forma. Be šios novelės, be žmogiškųjų emocijų ji tiesiog negali būti...

Rašytoja Liudmila Ulickaja

Šiandien mes, Rusijos kultūrininkai, tiksliau, ta maža jų dalis, kuriai priklausau, tegali pasakyti viena: „Sudiev, Europa.“

Nick Drake

Nepripažintas, neperkamas, nežinomas. Per gražus, per švelnus šiam purvinam neteisingam pasauliui. Kaip dailus akmenukas, toks dailus, kad jo niekam nesinori rodyti. Tai apie Nicką Drake'ą. 

Robin Williams

Kodėl talentingas ir sėkmingas aktorius, vaidinęs daugybėje gyvenimo džiaugsmą grąžinančių filmų, nusižudė? Gal jis vylėsi, kad jį, kaip ir jo suvaidintą personažą, bandžiusį žudytis, kas išgelbės, ir jis, kaip anas, galės pradėti visiškai naują gyvenimą?

Narnijos kronikos

Fantazijos pasaulyje jūs iš naujo susiduriate su tomis problemomis, kurias paliekate realiame pasaulyje. Kai einate į Narniją, rūpesčiai keliauja su jumis. Narnija tampa vieta, kur sprendžiate juos ir bandote su jais susitvarkyti.

Cupė ir Zupė

Bernardinai.lt nauja pasakų knyga vaikams. Parašyta ir nupiešta širdimi. Sūnaus ir mamos bendras darbas.