Apie žemaičių kovas su kryžiuočių ordinu, viduramžių gentinius santykius ir kaip tikėjimo dalykai buvo paversti politika Lietuvos radijo laidos „Gyvoji istorija“ rengėja Inga Berulienė kalbėjosi su istorikais dr. Rimvydu Petrausku ir prof. Alvydu Nikžentaičiu.

Vokiečių ordinas, skatinamas tikėjimo, kad karas – tinkama priemonė skleisti krikščionybę, plėsti prekybą ir politinę įtaką, kariavo šį karą, siekdamas plėsti krikščionišką kultūrą ir susikurti teritorinę valstybę. Manydami, kad „netikėliai“, t. y. kito tikėjimo žmonės, atmes bet kokį taikų kvietimą priimti išganymo misiją, jie buvo pasirengę naudoti jėgą. Todėl tikslas – užkariauti Žemaitiją, tapo svarbiausiu Vokiečių ordino užsienio politikos tikslu.

Strasbūro Šv. Petro bažnyčios freska (XIV-XV a.). Šaltinis: A. Bumblauskas Senosios Lietuvos istorija.

Anot istorikų, jo įgyvendinimas truko daug metų, todėl laikotarpį nuo 1309-ųjų iki 1410-ųjų metų galima pavadinti Kryžiaus karu Žemaitijoje.

XIII amžiuje Lietuvai nepatekus į taikių misijų laikotarpį, XV amžiuje žemaičių krikšto klausimas tapo ne religine, bet politine problema, kurią spręsti ėmėsi ir patys žemaičiai, pasitelkę Didįjį kunigaikštį Vytautą, jo galias ir išmintį. A. Nikžentaitis:

Į vėluojantį žemaičių krikštą šiandien galime žiūrėti kaip į egzotiką. Tai bene paskutiniai pakrikštyti Europos pagonys. Jų krikštas apibūdina ir tam tikrus civilizacijos lūžius bei tam tikrą Lietuvos ir Žemaitijos geopolitinį kontekstą. Viena iš didesnių Lietuvos istorijos nesėkmių yra ta, jog Lietuva nepateko į ankstesnį, taikių misijų laikotarpį, todėl lietuviams teko sudėtingesnis vaidmuo nei kaimyninėms tautoms.

Po nesėkmingų krikščioniškų misijų Lietuvos pagonybė kėlė aiškią grėsmę Livonijai, Prūsijai ir Lenkijai, tad Vokiečių ordinas, gavęs popiežiaus įgaliojimus, ėmė vykdyti karinius veiksmus. Rimvydas Petrauskas:

Vienas krikščioniškos Europos valdovų, Lietuvos kaimynas Mozūrijos kunigaikštis Konradas apie 1236 metus pakvietė į Mozūriją Vokiečių ordino brolius, tikėdamasis jų paramos, plečiant savo politinę įtaką, visų pirma pagoniškų baltų ir prūsų žemėse. Tuo metu lietuviai dar nebuvo patekę į jų akiratį. Atvykę čia, jie jau turėjo kelerių metų praktiką, įgytą Vengrijoje, ir nuo pat pradžių sau išsirūpino privilegijų: gavo Konrado privilegiją, leidžiančią įsikurti čia, ir dar svarbesnę – Šv. Romos imperatoriaus Frydricho II privilegiją, suteikusią išimtinę užkariavimo teisę Ordinui. Klausimas: kodėl? Kodėl žmonės sugalvoja turį teisę kažką kažkam dovanoti? Reikalas tas, kad pagoniškos teritorijos tuomet buvo laikomos nevaldomomis, „niekieno“ žemėmis. Jose veikė genčių vadai, tačiau jų krikščionys nelaikė lygiateisiais partneriais. Viduramžių teisinė kategorija „niekieno žemė“ yra labai svarbi, tai žemės, kuriose valdovas – šiuo atveju Šv. Romos imperatorius – gali vykdyti savo valią: apgyvendinti kolonistus, kirsti miškus ir t. t. Taigi jis pagonių žemes ir padovanojo Vokiečių ordinui.

Tenka pripažinti, kad žemaičiai vienodai priešinosi ir juos užvaldyti norėjusiam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, ir Vokiečių ordinui. Jiems labiau rūpėjo ne religija, o papročiai ir garbė. Kilmingas žemaičių pagonis buvo karys, kuris darė, ką panorėjęs. Garbė žemaičiui buvo vertingiausias dalykas, o norint tokiam išlikti, reikėjo būti absoliučiai laisvam, nesaistomam dešimtinių, mokesčių, kuriuos būtų reikėję mokėti kaip ir visiems krikščionims. A. Nikžentaitis:

Nereikia pamiršti ir etninių santykių klausimo. Dabar mums atrodo, kad žemaičiai buvo tie patys lietuviai, tačiau tuomet tarp jų būta tam tikrų gentinių skirtumų. Iki Lietuvos krikšto tai buvo teritorija, pavaldi didiesiems kunigaikščiams, tačiau nebuvo Didžiojo kunigaikščio tėvonija, t.y. jų tiesiogiai valdomos žemės. Žemaičiai jiems buvo savi, tačiau tuo pat metu ir šiek tiek svetimi. Tai matyti iš epizodų, kai Vytautas bando nustatyti sieną su Ordinu. Jis klausinėja savo žmonių, kurgi tos Žemaitijos ribos? Dėl tokio „savumo/nesavumo“ žemaičiai išlaikė tam tikrą savarankiškumą Lietuvos valstybės sudėtyje, grindžiamą etniškumu.

Ar baltų gentys buvo vieningos prieš grėsmingą Vokiečių ordino politiką? Naujausios istorinių faktų interpretacijos liudija tai, kad viduramžių logika ne gentiniams bendrumui palaikyti, dažniausiai laimėdavo tas, kuris turėdavo viršesnį statusą. A. Nikžentaitis teigia:

Šiomis dienomis iškyla vaizdinys, esą egzistavusi baltų genčių vienybė. Tačiau tokio bendrumo suvokimo iš tikrųjų nebuvo. Ką mes šiandien vadiname „vienybe“, tėra interpretacija iš XX amžiaus pozicijų. Kalbant apie santykius tarp kaimynų, jei būdavo galimybė kaimynines gentis apiplėšti, tai ir buvo daroma. Iki XIII amžiaus II pusės itin žiauriai klostėsi lietuvių ir žiemgalių santykiai. Tarpusavio santykių brutalumą liudija kad ir toks faktas: po mūšio priešai susirinkdavo nukautųjų galvas, o kita pusė turėdavo jas išsipirkti. Tai susiję su pagoniškais tikėjimais, kad žmogaus kitame pasaulyje atgimsta toks, koks buvo šiame. Kitas epizodas: XIV amžiuje Livonijoje prieš Ordiną sukyla vietinės gentys, ir sukilėlių vadas ateina pas Algirdą siūlydamas jam žygiuoti į Livoniją. Algirdo atsakymas: „Ne tau, šunie, nurodinėti, kaip mums su kilmingais žmonėms, elgtis.“ Mat sukilėlis į klausimą, ką daryti su Livonijos ordino vadu, atsakė, kad reikia jį nužudyti. Algirdas sukilėliui įsakė nukirsti galvą. Tarpgentiniuose santykiuose pirmumas buvo teikiamas statuso, o ne gentiniam bendrumui. Pagal šį statusą žemaičių didžiūnams ilgą laiką buvo artimesni Ordino riteriai negu kaimyninių genčių atstovai.

Taip jau susiklostė istorija, kad agresyvesnių genčių apsuptyje asimiliavosi tos etninės grupės, kurios pasirodė esančios silpnesnės. Žemaičiai, žiemgaliai ir kuršiai, visos šios gentys buvo svarbios formuojantis Lietuvos ir Latvijos valstybėms. Kuršių šiaurinę teritorijos dalį nukariavo Livonijos ordinas, pietinė dalis atiteko žemaičių ir lietuvių kuriamai valstybei. Šiauriniai žiemgaliai, gyvenę dabartinės Latvijos šiaurinėje dalyje, taip pat pateko Livonijos ordino valdžion. Tie, kurie nepasidavė ir ilgiausiai laikėsi dabartiniame Joniškio rajone, įsiliejo į besiformuojančią Lietuvos valstybę. Žemaičiai šiuose procesuose išsiskyrė kaip neeilinė gentis. A. Nikžentaitis:

Tam tikras jų agresyvumas aiškiai matyti XIII amžiuje. Iš esmės ne kas kitas, o žemaičiai asimiliavo tuos pačius kuršius. Nors pastarieji XI amžiuje socialine ir ekonomine prasme buvo nepalyginamai toliau pažengę už kitas baltų gentis. Vėliau situacija pasikeitė ir žemaičių pastangomis kuršių per šimtą metų beveik neliko. Žiemgalių – taip pat, tačiau šių – dėl Livonijos ordino politikos. Pralaimėję kovą su Livonija, jie pasitraukė į Lietuvą ir čia per keliasdešimt metų asimiliavosi. XIII amžiuje tai gana normalūs procesai. Jų kontekste išryškėja nepaprastas žemaičių gajumas. Reikia pasakyti, kad žemaičiai nebuvo eilinė lietuvių gentis.

Žemaičiai buvo vieni paskutiniųjų tikrųjų Europos pagonių. Jų religinės apeigos buvo panašios į tas, kurias miškingose vietovėse praktikavo keltų, germanų ir skandinavų tautos. Pagonybė buvo gana pakanti kitoms religijoms. Pavyzdžiui, kunigaikštis Vytenis leido savo pavaldiniams rusams, lenkams ir prūsams atlikti religines apeigas taip, kaip jiems patiko. Religijos klausimas laikui bėgant tapo antraeilis. A. Nikžentaitis:

Krikštas tapo derybų dėl savo valstybės politinio statuso objektu, o pats krikštas, kaip religijos pakeitimas, atsivertimas tapo antraeilis. Kalbant apie pagonybės ir krikščionybės susidūrimus, nematyčiau didelės konfrontacijos, kurią būtų paveikę pagoniškieji tikėjimai. Santykinės konfrontacijos nebuvimas yra nulemtas pačios pagonybės prigimties. Pagonys yra įpratę bendrauti su daugybe dievų, todėl ir Mindaugo, Jogailos, Kijevo Rusios kunigaikščių pozicijoje yra dviveidiškumo: jie priima krikštą, tačiau ir toliau meldžiasi pagoniškiems dievams. Pradiniu laikotarpiu krikščioniškas Dievas jiems buvo vienas iš daugelio dievų. Jiems nebuvo sunku tai suderinti, tik atsirado dar vienas papildomas dievas. Galima sakyti, kad iki reformacijos ir kontreformacijos laikotarpio krikščionybės žinia Lietuvoje ir Žemaitijoje liko nesuvokta.

Vakarų Lietuvos gyventojus žemaičius pradėta krikštyti 1413 metais, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Lietuvos valdovų ir Aukštaitijos krikšto. Lapkričio mėnesį kunigaikštis Vytautas ir karalius Jogaila apkrikštijo kelis tūkstančius žemaičių prie Dubysos ir Nevėžio. Tačiau šio krikšto metu Žemaičių vyskupija nebuvo įkurta. Po trejų metų, Konstancos bažnytinio susirinkimo, kuriame dalyvavo ir žemaičių atstovai, sprendimu, krikštas buvo tęsiamas. 1416 metais Konstance vokiečių atstovai bandė aiškinti, kad žemaičiai buvo valdomi vadovaujantis pamaldumo dvasia ir atlaidžiai, kad vietiniai gyventojai buvę patenkinti Ordino valdymu, deja, šiurkšti Ordino politika buvo viena iš žemaičių sukilimo priežasčių. A. Nikžentaitis:

XIV amžiuje krikštas tampa ne žmogaus apsisprendimo, bet politine problema. Neužteko to, kad 1413 metais valdovai atliko žemaičių krikšto aktą. Reikėjo, kad šį aktą pripažintų tiek Bažnyčios hierarchai, tiek krikščioniškoji Europa. Todėl žemaičių krikštas apima platų laikotarpį: nuo 1413 iki 1417 metų. 1413-aisiais krikštijo valdovai, 1417 metais dalyvauja delegacijos, atvykusios iš Konstancos. Šie dalykai susiję su diplomatiniais LDK ir Ordino ginčais. Abi pusės kaltino viena kitą nesirūpinančios krikštu. Taigi žemaičiai 1417 metais patys nuvyko į Konstancą, kad visiems paliudytų, jog jie pasirengę priimti krikštą, o Vokiečių ordinas neteisus. Taip buvo sustiprintos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pozicijos.

1417 metų spalio 24 d. kunigaikštis Vytautas įsteigė Žemaičių vyskupiją su centru Medininkuose ir paskyrė pirmą jos vyskupą Motiejų. Nors žemaičiai neatsisakė savo užsispyrimo ir išdidumo, tačiau tapo realistiškesni, santūresni.

Kryžiaus žygis Lietuvoje baigėsi tuo, kad lietuviai ir Livonijos ordinas tapo sąjungininkais. Bendra grėsmė, kurią kėlė stiprėjanti Maskvos Didžioji kunigaikštystė, buvo svarbesnė už tradicinę nesantaiką. Tuo tarpu Žemaitijos paribio žemės tapo stabiliausiu kunigaikštystės pasieniu, nors atsivertimas į krikščionybę vyko lėtai.

LRT ir Bernardinai.lt