Palankiai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, štai jau kelinti metai, pasibaigus vienam turistiniam sezonui ir dar neprasidėjus kitam, atvažiuoju prie Kryžių kalno. Tiesiog pasibūti. Pasivaikščioti tame, kasmet vis tankiau apželiančiame, kryžių miške. Tuomet ištuštėjusio kalno prieigose viešpatauja drėgmė ir vėjas. Ir tik kryžiai, jų gausa, primena – kažkada čia būta žmonių...

Taip prasideda Gedimino Kajėno esė „Laiškas nuo kalno“. Šiame vaizdo esė pasakojimas papildomas nuotraukomis ir filmuota medžiaga iš Kryžių kalno, jo istorijos bei kasdienybės „tarpturistiniame sezone“.