Įtempti Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės santykiai bei joje vyraujančios euroskeptiškos nuotaikos yra viena rimčiausių dabartinių Europos bėdų. Santykių pablogėjimas ir vienybės trūkumas ne tik gadina ES pastangas įveikti krizę euro zonoje, tačiau ir veda prie galimo Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES.

Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės santykiai buvo sudėtingi nuo pat bendruomenės susikūrimo pradžios. Šalis atsisakė dalyvauti ES pirmtakėje Europos anglies ir plieno bendrijoje 1951-aisiais, o vėliau jos narystę vetavo Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle‘is. Nors 1973-iaisiais britai pagaliau prisijungė prie Europos Ekonominės Bendrijos, ji visuomet išliko viena skeptiškiausių projekto narių. Dešimtajame dešimtmetyje Jungtinė Karalystė atsisakė įsipareigojimų  prisijungti prie euro bei Šengeno zonų.

Ne geriausius laikus išgyvenant eurui bei apskritai visai Sąjungai, itin padažnėjo jos atžvilgiu nukreipta kritika. Be to, Londonas liko beveik visiškai izoliuotas sprendžiant euro zonos krizės klausimus, nepaisant to, jog dėl bendros ES rinkos bet kokie priimti sprendimai netiesiogiai paveikia ir šią šalį. Neseniai visos ES narės, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Čekiją, pasirašė ES fiskalinio stabilumo sutartį.

Nenuostabu, jog šalies premjeras Davidas Cameronas pabrėžia, jog būtina pradėti derybas dėl tam tikrų politinių galių sugrąžinimo į Londoną. Jis net yra pasiryžęs blokuoti ES vykdomas finansines reformas jei šis noras nebus vykdomas.

Įdomu tai, kad vyriausybės vadovas nėra linkęs svarstyti narystės Europos Ekonominėje erdvėje, kuriai priklauso Šveicarija ir Norvegija, kadangi tuomet šalis turėtų prisiimti nemažą dalį ES įsipareigojimų, tačiau nedalyvautų sprendžiant, kokie jie turėtų būti. Taigi, Jungtinė Karalystė siekia gauti išskirtinės narės statusą, kuris išlaikytų prieigą prie bendros ES rinkos, tačiau leistų atsisakyti tam tikrų ES reikalavimų vykdymo. Turint omenyje, kad dėl bet kokių narystės pakeitimų turėtų sutikti visos kitos ES narės, mažai tikėtina, jog bus pasiektas visas puses tenkinantis sprendimas.

Sausio pabaigoje D. Cameronas ruošiasi pasakyti britų visuomenės itin laukiamą kalbą, kuri nulems tolesnę britų politiką ES atžvilgiu. Tikimasi, jog premjeras įsipareigos surengti referendumą narystės klausimu bei oficialiai pakvies pradėti derybas persvarstant šalies vaidmenį ES.

Nors visos pagrindinės partijos palaiko šalies dalyvavimą Sąjungoje ir neoficialiai tikisi, jog šalies visuomenė pritars tolesnei narystei, o daugiausia ginčų kyla dėl ateities integracijos intensyvumo, dabartinė paprastų britų nuomonė yra labai kritiška. Lapkritį vykusioje viešojoje apklausoje 56% britų pasisakė už pasitraukimą iš ES. Akivaizdu, jog, jei šalims nepavyktų sutarti dėl Jungtinės Karalystės narystės pakeitimų, bet referendumas vis tiek būtų surengtas, išstojimo galimybė nebeatrodo tokia neįtikima.

Pasitraukimo perspektyva – gąsdinanti

Jungtinė Karalystė, nepriklausanti ES, būtų tragiškas scenarijus abiem pusėms. JK eksportuoja net 53% savo produktų ir paslaugų į kitas ES šalis. Laisva rinka leido Londonui tapti visos Europos finansų centru. Šalyje gausu rimtų gamybos kompanijų, tokių kaip „Airbus“, kuri Anglijoje gamina lėktuvų sparnus. Visiškai nutrūkus ES ir Jungtinės Karalystės santykiams tikėtina, jog dalį finansų rinkos perimtų Frankfurtas, kiltų muitai kitoms prekėms, pasitrauktų ES investuotojai ir tektų ieškoti naujų prekybos kelių.

Pasaulio arenoje sumažėtų šalies politinis svoris, turint omenyje kylančią BRIC šalių ekonominę ir politinę jėgą, o tai paskatintų didesnę tarptautinę politinę izoliaciją. Derėtų nepamiršti, jog dabar ES užsienio politikai vadovauja britė Catherine Ashton, o Jungtinės Karalystės diplomatai yra ne vienos ES derybų grupės lyderiai. Atsisakius Europos krypties, užsienio politikoje ją pakeisti galėtų tik stipresnis bendradarbiavimas su JAV. Mažai tikėtina, jog šaliai pavyktų pasiekti tokius lygiaverčius santykius, kokius ji turi su Europos valstybėmis.

Žvelgiant iš ES pusės, visiška britų narystės pabaiga taip pat būtų itin skaudus smūgis. Didžioji Britanija šiuo metu yra vienintelė reali atsvara Vokietijos dominavimui Sąjungoje. Pietų šalys turi ekonominių problemų, Skandinavija bei Vidurio ir Rytų Europa dar nėra pasirengusi imtis lyderio vaidmens, o Prancūzija nublanksta Vokietijos šešėlyje. Jungtinė Karalystė užtikrina subalansuotą politiką ES viduje, kritika verčia ieškoti problemų sprendimo būdų bei garantuoja liberaliosios ekonomikos politikos balsą ES.

Šalis taip pat yra itin svarbus dalyvis ES užsienio politikoje. Jungtinė Karalystė turi nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje, visuose svarbiausiuose forumuose bei taip stiprina juose reiškiamą ES balsą. Jungtinė Karalystė yra vienintelė Europos šalis, su kuria amerikiečiai oficialiai palaiko „specialių santykių“ statusą, todėl šalis dažnai tampa tiltu tarp Europos ir JAV. Pavyzdžiui, Cameronas neseniai ėmėsi iniciatyvos tarp jų sumažinti muitus. Britų svarba ES užsienio politikoje nėra pakankamai įvertinama.

Svarbiausia iš galimų grėsmių yra ta, jog Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES taptų precedentu ateičiai. Tai galėtų paskatinti Graikiją ir kitas problemų apimtas šalis sprendimų ieškoti radikaliais būdais. Dėl stiprėjančių nacionalistinių nuotaikų pasunkėtų bendras ES darbas, o eurui bei pačiai Sąjungai ateityje iškiltų, nors ne tikėtina, tačiau įmanoma subyrėjimo ar sumažėjimo galimybė.

Papildomas britų galvos skausmas – Škotija

Škotija kelia dar daugiau sumaišties šioje situacijoje. Ji jau 2014-aisiais surengs referendumą dėl nepriklausomybės. Tiek Škotijos valdžia, tiek visuomenė reiškia daug didesnį palaikymą bei pasitikėjimą Europos Sąjunga. Jei Škotija taptų nepriklausoma, tikėtina, jog ji siektų narystės ES.

Tačiau tuomet šalis turėtų įsipareigoti įsivesti eurą ir prisijungti prie Šengeno zonos bei prarastų biudžeto įmokų nuolaidas – lengvatas, kurias dar devintajame dešimtmetyje išsiderėjo Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher, o tai šiek tiek mažina regiono entuziazmą dėl nepriklausomybės.

Todėl premjero D. Camerono pozicija šiuo metu yra labai sudėtinga. Škotai nori išlaikyti dabartinį savo statusą ES. Tačiau jei premjero veiksmai paskatins Jungtinės Karalystės ir Sąjungos schizmą, daugiau škotų gali ryštis balsuoti už nepriklausomybę. Kita vertus, per silpni veiksmai gali sukelti kitų šalies provincijų nepasitenkinimą bei didesnį spaudimą iš radikaliųjų jėgų partijos viduje.

Atitrūkus Škotijai, Jungtinėje Karalystėje procentine išraiška išaugtų skeptiškai ES atžvilgiu nusiteikusių britų skaičius. Tuomet galėtų išsipildyti ir niūriausias scenarijus – Jungtinė Karalystė prarastų Škotiją, kiti šalies regionai galėtų sekti jų pavyzdžiu, o pati Karalystė taptų apsupta ES narių ir liktų dar labiau izoliuota.

Tamsios ateities spalvos

Niūrios ateities perspektyvos verčia politikos lyderius vieną po kito perspėti kalbą ruošiančio premjero D. Camerono komandą nesiimti neatsakingų žingsnių. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog amerikiečiai nori matyti stiprų Londono balsą Europos Sąjungoje bei perspėjo, jog referendumai dažnai paskatino šalis atsukti nugarą užsienio partneriams. ES pirmininkaujančios Airijos premjeras Enda Kenny akcentavo, jog britų pasitraukimas būtų „tragedija“. Anksčiau kritišką nuomonę yra išreiškusios Vokietija, Lenkija, Suomija ir kitos šalys.

Britų verslo elitas – „BT“, „Virgin“, Londono akcijų birža bei kitos firmos – atvirame laiške taip pat išreiškė nuogąstavimų dėl ateities Sąjungoje ir pareikalavo nerizikuoti naryste joje.

Vyriausybė taip pat supranta, jog turi išlaikyti šalį ES, tačiau privalo atkreipti dėmesį į didėjančias neigiamas nuotaikas jos atžvilgiu. Bet kokie kiti veiksmai turėtų didelę politinę kainą bei padidintų ir taip aukštus UKIP ir kitų euroskeptiškai nusiteikusių partijų populiarumo reitingus.

Dabartinis planas diskutuoti dėl galimybės surengti referendumą narystės klausimu netinkamai susiklosčius situacijai gali destabilizuoti šalį ir regioną, tačiau kiti pasirinkimai dabar neatrodo patrauklūs, o trypčiojimas vietoje gali tik sumažinti galimybes referendume sulaukti norimo rezultato.

Belieka tikėtis, jog vyriausybės vadovui D. Cameronui pavyks įtikinti šalies visuomenę, jog Jungtinės Karalystės narystė ES yra būtina tiek šalies, tiek visos Europos sėkmingam tolesniam vystymuisi ir šalis išliks Sąjungos dalimi ateityje. Jei tai nepavyktų, dalyvavimas Europos Ekonominėje erdvėje galėtų tapti planu „B“, tinkamu visoms pusėms – britų visuomenei, verslininkams ir pačiai Europos Sąjungai.