Tęsiame straipsnių ciklą apie Dievo sandoras, kurį Bernardinų jaunimo centre skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita.

Pati pirmoji sandora buvo sudaryta su pirmaisiais žmonėmis Adomu ir Ieva. Įdomu tai, kad pats žodis „sandora“ toje istorijoje visiškai neminimas, bet apie tai galima suprasti iš kalbos. Tai, ką Dievas daro, turi visus sandorai būdingus elementus.

Pradėkime nuo Pradžios knygos. Kyla klausimas: kaip šią knygą iš viso skaityti? Atrodo, kad tai fantastinė knyga. Ypač pakalbėjus su mokslinio tipo žmogumi galima išgirsti klausimą: „Tai negi tu tikrai tiki, kad Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas?“ Tokiais ir panašiais klausimais mus gali labai greitai sugluminti, o ir mums patiems būna sunku priimti tą biblinį rašymo stilių.

Yra keli dalykai, į kuriuos reikia atsižvelgti skaitant Bibliją. Pirma: prisiminkime literatūros pamokas mokykloje, per kurias skaitydavome žymių autorių kūrinius. Kad galėtume juos geriau suprasti, skaitydavome ne tik kūrinius, bet ir apie pačius autorius, jų gyvenimą ir biografiją. Vadinasi, tam, kad pažintume kūrinį, turime bent šiek tiek pažinti ir autorių. Su Biblija situacija yra panaši. Ją suprasti galime tik skaitydami su tikėjimo dvasia, o jeigu skaitysime sekuliaraus ir kritiško mokslininko žvilgsniu, aišku, nieko gero ten nerasime.

Pagalvokime, kiek daug džiaugsmo brangiam žmogui suteikia mūsų parašytas meilės laiškas. Ir tada pagalvokime – kaip jį skaitytų lietuvių kalbos mokytoja? Ji griebtųsi už galvos – kableliai nesudėti, mintys šokinėja... Į tai reikia atsižvelgti skaitant Bibliją. Šv. kardinolas Karolis Boromiejus yra pasakęs, kad Biblija mus moko, kaip nukeliauti į dangų, o ne kaip keliauja dangaus kūnai. Mes neatsiverčiame matematikos vadovėlio, kai mus domina tokie klausimai, kaip „kokia yra gyvenimo prasmė“, „koks oras bus po savaitės“ ar panašiai. Tam yra kiti šaltiniai. Biblija turi savo simbolius, per kuriuos daug pasako ir turi savitą stilių.

Danieliaus knygos 4 skyriuje yra tokia vizija, kaip iš jūros išlipa keturios pabaisos. Galima pagalvoti – kas čia dabar per fantastika, kam reikia skaityti apie tas pabaisas. Iš tiesų tai yra keturi šimtai Izraelio tautos metų, pertekti simboliais. Paskaičius Izraelio istoriją paaiškėja, kad tos pabaisos buvo Babilonas, Persija, Graikija ir Roma – tautos, okupavusios izraelitus.

Dabar pabandykime atidžiau pažiūrėti į Pradžios knygą ir pirmuosius jos skyrius, žvelgdami į juos kaip į seną hebrajišką pasakojimą ir atskleidžiantį, kaip Dievas pradėjo kurti savo šeimą. Pirmas dalykas, ką galime suprasti iš pirmųjų trijų skyrių, tai ne faktai, per kiek dienų buvo sukurta Žemė, kas anksčiau atsirado, o kas – vėliau. Esminis dalykas yra tas, kad pasaulio ir žmogaus sukūrimas buvo Dievo meilės darbas. Gyvybės atsiradimas nebuvo atsitiktinumas, bet Dievas norėjo pasaulio. Jis norėjo pasaulio ne todėl, kad buvo vienišas ar jam kažko trūko, bet Dievas norėjo pasaulio, nes jis yra meilė. O meilė, kaip labai aiškiai matyti santuokoje, pasižymi dviem dalykais – ji dovanoja save ir yra linkusi kurti gyvybę. Pasaulis buvo sukurtas kaip šventykla, kur Dievas norėjo susitikti su savo žmonėmis.

Pirmame skyriuje skaitome apie septynias dienas, per kurias buvo sukurtas pasaulis. Kaip tik toji septintoji diena, kada Dievas ilsėjosi, yra laikoma ta diena, kai Dievas sudarė sandorą su Adomu ir Ieva. Kaip jau kalbėjome, Dievas sudaro sandorą, kad įtrauktų žmones į savo šeimą.

Kaip pažymi mokslininkai, tyrinėjantys Bibliją, hebrajiško žodžio, reiškiančio sandorą šaknis kyla iš skaičiaus septyni. Vadinasi, duoti priesaiką reiškia „paseptyninti“ save. Pažiūrėjus į Išėjimo knygą ten vėl randame parašyta, kad izraelitai laikysis šabo švęsdami jį per visas savo kartas kaip amžiną sandorą ir kad šabas amžinai bus ženklas tarp Dievo ir izraelitų, nes per šešias dienas Dievas sukūrė dangų ir žemę, o septintąją dieną ilsėjosi. Dabar mes jau nebešvenčiame šabo, o švenčiame sekmadienį, dieną, kai Dievas ir jo kūrinys ilsisi. Poilsis nereiškia, kad Dievas kurdamas pasaulį pavargo ir jam reikėjo pailsėti, pamiegoti. Tai reiškia, kad Dievas kviečia savo kūrinius pabūti drauge su Juo. Būtent dėl to izraelitams buvo liepta šią dieną prisiminti.

Kodėl pirmoji sandora tokia svarbi? Taip yra todėl, kad ji yra visų vėliau sudarytų sandorų modelis. Pirmoji sandora buvo sudaryta dar tada, kai žmonija nebuvo paženklinta nuopuolio. Visos vėlesnės sandoros yra šios pirmosios sandoros atnaujinimas. Kai susipykę draugai susitaiko ir vėl pradeda draugauti, tai nebūna kažkas visai naujo, lyg jie vienas kito nebūtų pažinoję, tai yra senųjų santykių atnaujinimas.

Žodis „sandora“ Pradžios knygos istorijoje niekur neminimas, bet iš to, kas yra kalbama ir liepiama, matome, kad tai tipinė sandoros sudarymo kalba, kurios tarpininkas yra Adomas. Ką Dievas žada, jeigu sandoros bus laikomasi? Dievas sako – būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir ją valdykite. O kokios yra sąlygos? Pirmiesiems žmonėms Dievas uždraudė valgyti vaisių nuo pažinimo medžio. Bausmė už sąlygos sulaužymą: mirtis. Tad matome visas sandoros sudėtines dalis.

Dievas sukūrė Adomą, įkvėpė jam gyvybę ir apgyvendino Edeno sode liepdamas jame dirbti ir juo rūpintis. Kad sodą reikia prižiūrėti, niekam nėra paslaptis. Ką reiškia rūpintis? Originalo kalboje pavartotas žodis reiškia ne tik „rūpintis“, bet ir „saugoti“. Nuo ko reikėtų saugoti, jeigu viskas yra gera ir gražu? Vadinasi, turi būti kažkoks pavojus, nuo kurio reikėtų saugoti sodą. Tas priešas pasirodo trečiajame Pradžios knygos skyriuje.

Ta vieta, kur Dievas sako: „nevalgykite vaisių nuo to medžio, nes mirsite“, originalo kalba skamba dar stipriau: „mirte numirsite“. Mirtis pakartojama du kartus. Biblijoje žodis pakartojamas du kartus, kai kalbama apie labai svarbų dalyką. Čia taip pat kalbama apie dvejopą mirtį, fizinę ir dvasinę.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai: Dievas pasakė, kad „jūs mirsite“, bet jie atsikando obuolio ir nenumirė, o dar daug visko spėjo nuveikti: pamatė, kad yra nuogi, kalbėjosi su Dievu, susilaukė vaikų... Kaip tai suprasti, ar Dievas juokavo, ar melavo, ar kaip čia buvo? Iš tikrųjų, kai čia kalbama apie mirtį, mintis yra kiek kita: jos prasmė glūdi Evangelijoje pagal Luką, sūnaus palaidūno istorijoje. Joje, kai sūnus grįžta į namus, tėvas sako, kad sūnus „buvo miręs ir vėl atgijo“. Tas pasakymas neatrodo keistas, nors žinome, kad sūnus nebuvo miręs, o tiesiog atskirai palaidai gyveno. Tad čia kalbama apie dvasinę mirtį.

Tada kyla kitas klausimas: ar Adomas iš viso galėjo žinoti, kas yra mirtis? Jeigu penkerių metų vaikui pasakytume: „jei manęs neklausysi, penktadienį vakare su draugais niekur neisi“, vaikas žiūrėtų didelėmis akimis ir nieko nesuprastų. Tad jeigu Adomas visiškai nesuprato, kas yra mirtis, kokia prasmė jam tai aiškinti? Vadinasi, Adomas, nors to niekad ir nepatyręs, turėjo kažkokį supratimą, kas yra mirtis.

Tai būtų galima palyginti su mūsų, matančiųjų, įsivaizdavimu, ką reiškia būti aklam. Bandome suprasti, bet realiai nesuvokiame. Žinome tiek, kad netektumo kažko, kas mums yra labai svarbu. Adomas taip pat mirties gerai nesuprato, bet galėjo suvokti, kad mirtis yra tai, kuo jis labai džiaugiasi ir žavisi, netektis.

Istorija rutuliojasi kaip Holivudo filme: intriga užmegzta ir tetrūksta vieno komponento – gražuolės. Tada Adomui miegant Dievas sukuria jam bendrininkę Ievą.

Dabar jau laikas keliauti į trečiąjį skyrių, žalčio gundymą. Kas ten vyksta? Dievas išbando savo sūnų Adomą ir leidžia jam susitikti su demoniškomis jėgomis, kurios grūmoja jam ir jo nuotakai.

Čia žaltys atrodo nepiktybinis ir nepavojingas, bet viskas yra kur kas rimčiau. Kodėl visgi Adomas neatliko pareigos saugoti sutuoktinę ir sodą nuo pavojų ir sulaužė sandorą su Dievu? Tradiciniai atsakymai į šį klausimą yra puikybė ir nepaklusnumas Dievo valiai. Pažvelgus dar giliau pamatytume, kad Adomas bijojo kentėti ir mirti. Panašu, kad žaltys buvo gerokai pavojingesnis nei atrodo paskaičius. Hebrajiškas žodis, vartojamas įvardyti žalčiui, turi daug reikšmių, tai ir jūrų pabaisa, ir jūrų slibinas – kažkas labai grėsmingo. Vadinasi, Adomui kilo realus mirties pavojus, nes jis susidūrė su pačiu nelabuoju.

Žaltys užkalbina Ievą, ir ši padaro pirmąją klaidą – pradeda diskutuoti. Šėtonas yra gudresnis ir visada mus išmurkdo, jeigu tik įsiveliame su juo į diskusijas. Kitas dalykas: šėtonas sukelia abejonę, ar tikrai Dievas yra toks geras ir nieko sau nepasilaikė. Žaltys teigia, kad Dievas melavo, ir jie nemirs suvalgę to obuolio.

Panašu, kad visą tą laiką, kol Ieva kalbėjosi su žalčiu, Adomas buvo šalia. Jo nuodėmė buvo ne ta, kad jis iškart padarė kažką negerai, bet ta, kad jis nedarė nieko, kai reikėjo apsaugoti Ievą ir sodą. Viena iš mums būdingų nuodėmių ya pasyvumas, kai turime kažką daryti, bet vengiame arba numojame ranka.

Suvalgę vaisių nuo medžio, pirmieji žmonės lyg ir nenumirė, bet prarado Dievo malonę. Taip nutinka ir mums, kai padarome sunkią nuodėmę. Kartu su malone jie prarado nemirtingumą, nepažeidžiamumą ir integralumą – jausmų ir aistrų harmoniją. Tą valandą jie fiziškai nenumirė, bet numirė dvasiškai.

Sunku išskaityti kažkokią paguodą toliau einančiose Šventojo Rašto eilutėse: aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną. (Pr 3, 15). Tai žodžiai, kuriuos Dievas pasakė žalčiui. Atrodo, na ir kas iš to priešiškumo? Tačiau tai pranašystė apie Mariją ir Kristų, pati pirmoji Evangelija, pirmoji žinia apie ateisiantį Jėzų, kuris įveiks šėtoną. Būtent dėl šios priežasties Mergelė Marija yra vadinama naująja Ieva ir vaizduojama primynusi gyvatei galvą.

Žmogui Dievas pasakė: kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: 'Nuo jo nevalgysi!' – tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas.Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais.Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Erškėčius ir usnis tau jį želdins, į dulkę sugrįši (Pr 3, 17–18). Tai jau yra nuorodos ir į naująjį Adomą Jėzų Kristų. Kruvino prakaito lašai jam lašėjo alyvų sode, jis buvo vainikuotas erkškėčiais ir pakabintas ant medžio...

Šioje vietoje baigiame aiškintis apie pirmąją sandorą ir galime pereiti prie antrosios...

Bernardinų jaunimo centre paskaitą skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita. Paskaita paremta teologijos profesoriaus Scotto Hahno moksliniais darbais.

Parengė Monika Midverytė OFS