Tęsiame straipsnių ciklą apie vietas, vedančias palaimintojo Mykolo Sopočkos gyvenimo pėdsakais. Straipsniai parengti bendradarbiaujant su Vilniuje įsikūrusiais Gailestingojo Jėzaus broliais.

Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolių namai

Dabartiniai Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolių namai (Rasų g. 4 a) įsikūrę pastate, kuris anksčiau priklausė seserų vizitiečių kongregacijos vienuolyno kompleksui. Į Vilnių seserys vizitietės atvyko 1694 m. 1684–1797 metais joms buvo statomas vienuolynas. Kartu su vienuolynu buvo pastatyta ir vėlyvojo baroko stiliaus Jėzaus Širdies bažnyčia, išsiskirianti graikiškojo kryžiaus plano forma ir įspūdingu aštuonkampiu kupolu.

Po 1863 m. sukilimo bažnyčia buvo paversta cerkve, o vietoje išvytų seserų vizitiečių įsikūrė stačiatikių vienuolės. Tarpukariu seserys vizitietės sugrįžo į Vilnių, bet Antrojo pasaulinio karo metais hitlerininkų vėl buvo išvytos iš vienuolyno. Atėjus sovietų valdžiai, seserys buvo priverstos pasitraukti iš Vilniaus ir apsistojo Semianovicose, Silezijoje, vėliau persikėlė į Rybniką. Po karo bažnyčioje ir vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, o dabartiniuose vienuolių namuose įsikūrė kalėjimo administracija. Laisvojoje Lietuvoje, dalį kalėjimo perkėlus į naujai statomus tam skirtus pastatus, nuniokota bažnyčia ir vienuolynas buvo grąžinti Arkivyskupijos kurijai.

2001 m. į Vilnių atvyko Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos, kurios šaknys buvo būtent šiame mieste Antrojo pasaulinio karo laikais, vienuolės. Būtent tada atsirado kandidačių, pageidaujančių kurti vienuolių bendriją, kaip buvo reikalavęs Jėzus šv. Faustinos apreiškimuose. Kunigas Sopočka ėmė jomis rūpintis dvasiškai ir ruošė jas vienuolių gyvenimui. Jam dalyvaujant jos davė pirmuosius vienuolių įžadus. Po karo seserys buvo priverstos palikti Vilnių. Su kun. Sopočkos parašyta „Vienuolių konstitucija“ jos išvyko į atgautąsias žemes, ir dvi vienuolės Jadvyga Osinska ir Izabelė Naborovska Myslibože ėmė kurti kongregacijos pamatus ir pradėjo bendruomenišką gyvenimą. 1955 m. bendruomenė buvo patvirtinta vyskupo kaip „Gailestingojo Jėzaus Atpirkėjo seserų kongregacija“.

1973 m. po susirinkimo „Vienuolių konstitucija“  buvo pataisyta, ir pavadinimas pakeistas į „Gailestingojo Jėzaus seserų kongregaciją“. 2008 m. kongregacijai suteikta popiežiaus teisė. Vilniuje seserys, vykdydamos savo misiją prašyti Dievo gailestingumo pasauliui ir gailestingumo apaštalystę, nuo pat pradžių rėmėsi Dievo gailestingumo centre, kuriamame prie Šventosios Dvasios bažnyčios, esančiu pirmuoju Gailestingojo Jėzaus paveikslu. Perkėlus paveikslą į Dievo Gailestingumo bažnyčią, seserys dabar naudojasi šia šventove. Bažnyčiai atgavus seserų vizitiečių vienuolyną ir Jėzaus Širdies bažnyčią, Arkivyskupijos kurija paskyrė seserims vienuolyno pastatą. 2005 m. namai buvo pašventinti, juose įkurta vienuolių koplyčia ir nuo šiol jie yra Vilniaus kongregacijos namai.

Be tarnystės Dievo Gailestingumo šventovėje, seserys ėmėsi įvairiausių apaštalystės būdų, bet visada rėmėsi savo charizma, t. y. tarnyste Dievo gailestingumui. 2009 metais jos ėmėsi drąsios iniciatyvos įkurti „Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos slaugos namus“.

Ne be priežasties Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos seserys Vilniuje įsikūrė buvusio seserų vizitiečių vienuolyno pastate. Šiame name 1932–1934 metais gyveno kun. Sopočka, jų dvasios tėvas ir kongregacijos įkūrėjas. Be to, šiame name, dalyvaujant seseriai Faustinai ir kun. Sopočkai, buvo nutapytas pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas.

Seserų vizitiečių vienuolyno name kun. Sopočka gyveno 1932 m. rudenį, kai buvo atleistas iš seminarijos dvasios tėvo pareigų. Viena iš priežasčių atsisakyti šių pareigų buvo Stepono Batoro universiteto Teologijos fakulteto raginimas kuo greičiau apsiginti habilituoto daktaro laipsnį. Šiai užduočiai įvykdyti kun. Sopočka rado ramią mokslinio darbo vietą būtent čia, name, kuriame seserys vizitietės pasiūlė jam butą. Laiką ir palankias aplinkybes jis išnaudojo skrupulingai. Po dvejų metų, kraustydamasis iš buto ir jau tapęs Šv. Mykolo bažnyčios rektoriumi, jau buvo apsigynęs mokslo darbą apie dvasinį auklėjimą Varšuvos universitete pas nusipelniusį, nors mažai žinomą lenkų jėzuitą Mikalojų Lenčickį.

Dar reikšmingesnis ir vaisiais palaimintas įvykis buvo būtent šioje vietoje įvykdytas sesers Faustinos apreiškimų reikalavimas nutapyti Jėzaus paveikslą pagal jai suteiktus regėjimus. 1933 m., jam einant Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos seserų Vilniaus namų nuodėmklausio pareigas, buvo susitikęs su seserimi Faustina, kuri pasakė jam Jėzaus prašymą nutapyti paveikslą. Kaip vėliau minėjo, jį vedė smalsumas, o ne vidinis įsitikinimas dėl sesers regėjimų – tai buvę tik pirmieji jų pokalbiai, jis tik pradėjęs jos apreiškimų pažinimo ir tikrinimo procesą, nusprendė paprašyti tame pačiame name gyvenusio tapytojo Eugenijaus Kazimirovskio nutapyti paveikslą. Ir štai tapytojo dirbtuvėse pirmame aukšte, (kun. Sopočka gyveno antrame aukšte) nuo 1934 m. sausio kelis mėnesius buvo kuriamas pirmasis Gailestingojo Jėzaus atvaizdas.

Sesuo Faustina iš gana toli esančio Antakalnio ateidavo čia kartą ar du per savaitę ir pasakojo, kaip reikėtų pavaizduoti Jėzų. Kunigas Sopočka dalyvavo šiuose susitikimuose pas tapytoją. Taigi buvo tarsi prie paveikslo idėjos ištakų, tiek jo turinio, tiek Jėzaus atvaizdo vaizdavimo būdo, detalių, kylančių iš seseriai Faustinai duotų regėjimų, atžvilgiu. Todėl nekeista, kad vėliau, kai buvo kuriami kiti paveikslai, jis buvo itin jautrus dėl jų pobūdžio, teisingumo, nes jam, bendravusiam su seserimi Faustina ir kuriant pirmąjį tokį paveikslą, buvo žinoma atvaizdo idėjinio turinio paslaptis ir visi niuansai, susiję su procesu.

Paveikslas buvo baigtas, kai kun. Sopočka kraustėsi į butą prie Šv. Mykolo bažnyčios. Tada jis pasiėmė paveikslą su savimi ir 1937 m. pakabino jį bažnyčioje. Jo buto, (dabartinių seserų namų) sienos nebyliai liudija pirmus kun. Sopočkos Dievo gailestingumo, apreikšto šv. Faustinai, svarstymus, ieškojimus, tyrimus. Čia jis pirmą kartą į savo rankas paėmė šventosios rašyto „Dienoraščio“ sąsiuvinius. Čia jis kovojo su iššūkiais, kurie jį pasiekdavo per jo penitentę, kad privaląs būti jos „matoma pagalba žemėje“, jog būtent jis padės jai įvykdyti Jėzaus valią žemėje (žr. Dienoraštis, 53). Čia tikriausiai ir gimė pirmieji iškilios bei daug jam kainavusios Dievo gailestingumo apaštališkos idėjos planai ir vizijos.

Apie tai jis savo „Dienoraštyje“ po daugelio metų rašys: „Pasitikėjimas tolesniu Dievo gailestingumu, šio gailestingumo kulto platinimas kitiems ir beribis visų savo minčių, žodžių ir darbų aukojimas jam, nė kiek neieškant savęs, bus pagrindinis mano tolesnio gyvenimo, padedamo šio neišmatuojamo gailestingumo, principas.“

Gailestingumo Dievo Motinos seserų kongregacijos vienuolių namai 

Gailestingumo Dievo Motinos seserų kongregacija įkurta 1862 m., kai motina Teresė, Ieva Potocka iš kunigaikščių Sulkovskių, įkūrė Varšuvoje Gailestingumo namus ir iš motinos Teresės Randeau (iš Lavalio, Prancūzija) priėmė konstituciją, dvasingumo kryptį ir apaštališko darbo metodus.Nuo pat pradžių kongregacija rūpinosi mergaičių ir moterų, siekiančių gyvenimo permainų, globa. Į Vilnių seserys atvyko 1908 m., kai tarpininkaujant kunigaikštienei Marijai Michalovai Radvilienei iš Zavišų buvo įsigytas žemės sklypas Antakalnyje, Senatorių g. 25 (dabar – Grybo g. 29), iš Rusijos generolo Bykovskio. Tuo metu sklypas buvo miesto šiaurinės dalies pakraštyje, už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, netoli nuo Trinitorių bažnyčios ir vienuolyno. Sklype seserys pastatė koplyčią ir atskirai stovinčių medinių vienuolyno pastatų kompleksą. Taip pat įkūrė mergaičių auklėjimo namus kongregacijos charizmai vykdyti.

Vienuolių namai gyvavo, ir seserys savo auklėjamąją veiklą vykdė iki pat uždarymo ir sovietų valdžios įsakymo išsikraustyti po Antrojo pasaulinio karo. Laikui bėgant, koplyčia ir vienuolyno pastatai sugriuvo. Išliko tik vienas iš pastatų, kadangi jame buvo įrengtas buvusioje vienuolių valdoje įkurtų vaikų namų sandėlis ir ūkio užnugaris. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išlikusiu pastatu pirmiausia susidomėjo lenkų katalikų bendruomenė, kadangi šioje vietoje lankydavosi šv. Faustina. Priešais pastatą iškilo kryžius, čia imta rinktis melstis Dievo gailestingumui, viduje buvo įrengtas šv. Faustinai skirtai memorialinis kambarys, primenantis jos apaštališką misiją ir čia gyvenusias seseris. Dabar pastatas globojamas Vilniaus kurijos, kuri suremontavo jį ir įrengė nuolatinę šv. Faustinai skirtą ekspoziciją. Čia taip pat saugomos šventosios jos relikvijos.

Šventoji Faustina Gailestingumo Dievo Motinos kongregacijos Vilniaus namuose lankėsi du kartus. Pirmą kartą – trumpai, nuo 1929 m. vasario 21 d. iki birželio 11 d., kai laikinai pavadavo vieną iš seserų, atliekančią trečiąjį bandomąjį laikotarpį. Antrasis jos apsilankymas 1936 m. truko nuo gegužės 25 d. iki kovo 21 d. Jos pagrindinė užduotis buvo rūpintis vienuolyno daržu.

Seseriai viešint Vilniaus namuose įvyko reikšmingų ar net svarbiausių jos pašaukimui ir misijai įvykių. Pirmiausia čia ji sutiko prašomą ir vidiniuose išgyvenimuose pažadėtą nuodėmklausį ir dvasinį vadovą kun. Mykolą Sopočką (Dienoraštis, 34). Jis jai suteikė supratimo, suvokimo ir stiprumo jos vidiniams išgyvenimams ir apreiškimams. Ji rado laukiamą pagalbą įgyvendinant Jėzaus jai siunčiamus raginimus: nutapyti paveikslą, paskirti šventę, įkurti naują vienuolių kongregaciją. Jis tapo atsidavusiu jos misijos bendruoju vykdytoju ir Dievo gailestingumo apaštalu. Čia savo nuodėmklausio patarimu ėmė rašyti savo „Dienoraštį“. Iš čia vykdavo į Rasas, į tapytojo E. Kazimirovskio dirbtuves ir pas savo nuodėmklausį, kur buvo kuriamas pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. 1934 m. spalio 26 d. jai apsireiškė Jėzus tuo pačiu pavidalu, kaip ir pirmą kartą Plocke 1931 m. vasario 22 d. Čia 1935 m. rugsėjo 13 d. jai buvo apreikštas Dievo gailestingumo vainikėlis.

Viešėdama Vilniuje galėjo džiaugtis, kad 1935 m. balandžio 26–28 d. pirmą kartą viešai Aušros Vartuose buvo rodomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir jos nuodėmklausio mokymu apie Dievo gailestingumą. Taigi galima sakyti, kad būtent Vilniuje prasidėjo Dievo gailestingumo stebuklas, nes būtent čia šventosios nuodėmklausys kun. Sopočka galutinai atpažino ir patvirtino jos išgyvenimus ir pareiškimus. Čia buvo rašomas „Dienoraštis“ – vertingas jos išgyvenimų, vizijų ir ypač šventajai atskleidžiamo Dievo gailestingumo paslapties dokumentas. Čia savo apaštališką misiją pradėjo kun. Sopočka, kurią vėliau tęsė nenuilsdamas. Taigi visiškai neabejotina, kad jo Dievo gailestingumo apaštalystės pasiekimai, įdėtas darbas, paaukotos kančios ir beribis pasitikėjimas buvo reikšmingi dabartinei Dievo gailestingumo kulto plėtrai ir jo pripažinimui Bažnyčioje.

Tabariškės – Šv. Mykolo Arkangelo parapija ir bažnyčia

Tabariškės – miestelis Vilniaus apskrityje, prie Merkio, kuris šiais laikais prarado savo miestietiškumą. Medinę Tabariškių Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią 1770 m. pastatė Lietuvos didysis raštininkas Mykolas Važinskis, kuris taip pat kapinėse pastatė Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčią. Be to, Važinskis įkūrė prie bažnyčios basųjų karmelitų vienuolyną, kuris buvo panaikintas 1832 m. Tabariškių parapijai taip pat priklausė Onžadovo koplyčia, kuri buvo sunaikinta. XX a. pradžioje iškilo dvi koplyčios: Medininkuose ir atstatytoji Anžadovoje. Laikui bėgant Medininkai tapo savarankiški, ir dabar ten įsikūrusi atskira parapija. Anžadava, žlugus Sovietų Sąjungai, atiteko Baltarusijai. Dabar Tabariškių parapija yra pasienyje su Baltarusija – dalis gyvenvietės atsidūrė šioje valstybėje.

Tabariškių parapija buvo pirmoji kun. Mykolo Sopočkos apaštališkos veiklos vieta, į kurią jis buvo paskirtas neopresbiteriu gavęs šventinimus 1914 m. Parapijiečių prisiminimuose jis išliko kaip jaunas, pamaldus, uolus ir veiklus ganytojas, žmonių reikmėms jautrus visuomenininkas. Parapijoje dirbo 4 metus iki 1918-ųjų, kai išvyko toliau studijuoti į Varšuvą. Nors pradžioje jaunam vikarui klebono A. Lackio skirtos pareigos buvo nedidelės, bet neopresbiteris nuosekliai plėtojo dvasininko tarnystę. Jaunimą ir vaikus ėmė mokyti religijos, įkūrė parapijos chorą, sukaupė parapijos biblioteką. Ėmė lankytis už keliolikos kilometrų esančiuose Medininkų ir Anžadavos kaimuose, kur vėliau įrengė koplyčias.

Pasitraukus carinei valdžiai, Pirmojo pasaulinio karo metais aplinkiniuose kaimuose įsteigė kelias liaudies mokyklėles lenkiškam švietimui plėtoti po daugelio priverstinio rusinimo metų. Narsiai gynė vokiečių okupantų represuojamus parapijiečius, kuriems buvo trukdoma lankytis parapijos bažnyčioje ir pamaldose. Tabariškėse kun. Sopočka pradėjo rašyti „Dienoraštį” – jo gyvenimo ir ypač turtingo vidaus, dvasinių kovų šventumo kelyje liudijimas, arba kaip pats rašė – „Dievo kūrybos jo gyvenime įamžinimą ir pašlovinimą“. Vienas seniausių įrašų, padarytų Tabariškėse, yra tarsi „Dienoraščio“ dvasinis įvadas ir gali būti laikomas jo atsidavusios dvasinės tarnystės parapijoje apibendrinimu: „Tik pats dievas težino, kiek patyriau sunkumų, rūpesčių, persekiojimų. Nedrįstu lygiuotis su šv. Povilu, bet atrodo, kad ir prieš mane visa susimokė dieviškiems reikalams trukdyti. Žmonių nepalankumas, mokytojų pajėgumų trūkumas, kelionių sunkumai, arklių trūkumas, vokiečių valdžios trukdymai ir pagaliau nuolat blogi orai, bekelės sukūrė erškėčių vainiką, kuris nuolatos žeidžia mano širdį. Bet dėkui Dievui, visa tai įveikiau (...)“.

Juodšiliai – „Apvaizda“

Juodšiliai – gyvenvietė piečiau Vilniaus, palei Vilniaus–Lydos (Baltarusijoje) geležinkelį. Pavadinimas kilęs iš šią gyvenvietę supančių tankių miškų. Tarpukariu čia buvo įkurta vasarvietė, kurioje noriai lankėsi Vilniaus inteligentija. 1924–1946 metais čia buvo įsikūręs Kenčiančio Jėzaus Širdies uršuliečių seserų kongregacijos vienuolynas. 1924 metais Labadaros draugijos prašymu uršulietės perėmė Juodšilių vaikų prieglaudą.

Vėliau prieglaudą išplėtė, pastatė bažnyčią vietos gyventojams. Taip pat išplėtojo savo veiklą. Įkūrė našlaičių ir neturtingų vaikų globos namus, mokyklą, ambulatoriją, kepyklą su parduotuve, pieninę, žemės ūkio ūkį, vadovavo pradinei mokyklai. Karas, okupacija, vėliau atėjusi sovietų valdžia nutraukė seserų veiklą, ir 1946 m. įstaigos buvo uždarytos. Dar iš laikų iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje, Skapo skersgatvyje, keturios seserys turėjo namą, kuriame veikė vidurinių mokyklų mergaičių internatas.

Karo metais seserys buvo laikinai suimtos vokiečių ir įkalintos Lukiškių kalėjime. Dėl tų pačių priežasčių 1946 m. jos paliko ir šiuos namus. Dabar Juodšiliuose yra išlikę kai kurių pastatų, priklaususių seserims, bet jie yra labai nuniokoti. Neliko senosios bažnyčios, bet netoliese pastatyta nauja. Geros būklės išliko mokykla, dabar pavadinta kongregacijos įkūrėjos šv. Uršulės Leduchovskos vardu. Netoliese nuo buvusių vienuolyno valdų yra išlikusios seserų uršuliečių kapinės.

Kunigas Sopočka buvo susijęs su seserimis uršulietėmis visą savo buvimo Vilniuje laiką. Dar studijuodamas Varšuvoje, vasarą pavaduodamas Pnevų kunigą susipažino su šv. Uršule Leduchovska. Ši pažintis truko daugelį metų. Pas ją, atvykusią į Vilnių, tarėsi dėl savo ganytojiškų reikalų ir išgyvenamų sunkumų. Jį palaikė jos supratimas, parama ir paguoda. Noriai seserims Skapo skersgatvyje ir Juodšiliuose teikė išpažinties, rekolekcijų paslaugas, atnašavo pamaldas. Taip pat jos jį priglaudė karo metais, kai slapstėsi nuo suėmimo. Būtent Juodšiliuose, apie 2 km nuo vienuolyno pastatų, nuošalioje vietoje, pamiškėje, prie upelio, moters, kurią globojo seserys, namuose sėkmingai praleido okupacijos laikotarpį. Čia jis gyveno nuo 1942 m. kovo 3-iosios iki 1944 m. rugpjūčio, kai į Vilnių įžengė sovietų armija.

Tai buvo, kaip pats minėjo, palaimintas laikas, naudingas dėl dvasinio atsiskyrimo, maldų ir apmąstymų, čia jis galėjo dirbti mokslinį ir fizinį darbą, bendrauti su skaisčia gamta. Kunigas Sopočka, išvengęs likimo, kurį patyrė jo broliai, suimti ir išvežti priverstiniams darbams, dvasiškai išgyveno jų klajones ir kančias, dėkojo gailestingajam Dievui už išgelbėjimą, bet ir jautėsi įsipareigojęs kuo geriau išnaudoti jam skirtą laiką Dievo gailestingumo idėjos dvasiniam ir moksliniam darbui. Viename kambaryje įrengė koplyčią, kurioje atnašavo šv. Mišias.

Aprūpintas mokslo veikalais, kuriuos jam iš jo buto Vilniuje atnešdavo patikimi asmenys, kuriamos kongregacijos kandidatės, rengė publikacijas apie Dievo gailestingumą, kurias paskelbė po karo. Taip pat nevengė paprastų žemės ūkio, buities darbų, padėjo seserims, o vietos gyventojai vertino jį kaip stalių, mokantį padirbti paprastų buities rakandų.

Saugumo labui, kad būtų neatpažįstamas, užsiaugino barzdą, pasidarė padirbtus dokumentus Vaclavo Rodzevičiaus, tariamo namo savininkės giminaičio, atvykusio pas ją iš Lietuvos, pavarde. Taip pat jam teko išgyventi ir dramatiškų įvykių, kai į namus atklysdavo vokiečių patruliai ar vokiečiai aptiko jį atnašaujantį šv. Mišias Juodšilių seserų koplyčioje. Jį sendinusi barzda, turimi dokumentai apsaugojo jį nuo išvežimo priverstiniams darbams ar net suėmimo. Dėl šių ir panašių laimingai pasibaigusių įvykių namus, kuriuose jis slapstėsi, pavadino „Apvaizda“.