2014 m. spalio 21 d., antradienis

T. Willibrord OSB. Ar yra vieta, kurioje nebūtų Dievo?

2013-01-12
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Kryžius

Svarbiausia praėjusių metų patirtis man buvo supratimas, kokia jėga glūdi žmonių tarpusavio santykiuose ir kokią reikšmę šie santykiai turi žmogaus gyvenimui.

Tai, ką išgyveno Viktoras Franklis, atvėrė man naujų patirties horizontų. Viktoras Franklis, logoterapijos pagrinėjas, buvo žydas. Kaip ir milijonai kitų žydų, jis buvo patekęs į koncentracijos stovyklą. Vieną žiemos dieną su kitais kaliniais jis turėjo tiesti gatvę. Tai buvo beviltiškas darbas, nes žemė buvo įšalusi, o turimų įrankių nepakako. Staiga jį aplankė vizija: prieš akis jis išvydo paveikslą, savo žmonos paveikslą. Jis matė ją taip gyvai, lyg ji pati stovėtų prieš jį. Jo meilė jai buvo tokia stipri, jog jis suvokė, kad dėl savo meilės žmonai jis nori ir gali gyventi. Jis vėliau pasakojo, kad jei kas nors tada būtų pasakęs jam, kad žmonos nebėra tarp gyvųjų, jo meilė nebūtų susilpnėjusi. „Mano sieloje ji buvo tokia reali, kad išorinė realybė tam neturėjo jokios įtakos.“

Per Kalėdas giedame: „Emanueli, gimki manyje. Ateik, mano Gelbėtojau, nes be Tavęs aš pražuvęs. Gyvenk many, padaryk mane viena su Tavimi, nes Tu pašaukei mane gyvenimui“ (G. Tersteegen giesmė, giedama Vokietijoje). Tai primena V. Franklio išgyvenimus ir patirtį. Jo žmona gimė jame. Jis nešiojo ją savo širdyje. Jų tarpusavio santykiai turėjo įtakos jų gyvenimui. Ne žmonos paveikslas turėjo lemiamos reikšmės, bet jų tarpusavio santykis, kurį, beje, žmonos atvaizdas iš naujo įžiebė ir atgaivino.

Dievas tapo žmogumi, Dievas tapo vaizdu, paveikslu. Šį paveikslą galiu įkurdinti savo sieloje, ir mano siela pradės mylėti, mylėti ne paveikslą, bet Tą, kuris žvelgia į mane iš šio paveikslo kaip Tiesa. Jei susitelkiu prie Kristaus taip, kaip jis vaizduojamas evangelijose, manyje atgyja jo paveikslas. Tai tamsus, tamsoje paskendęs paveikslas, bet jaučiu, koks jis realus, tikras. Jis teikia man džiaugsmą ir paguodą, o kai esu supykęs ir apimtas nerimo, – teikia ramybę ir taiką. Tik būtinai turiu ieškoti ryšio su juo, t. y. bandyti susijungti su Tuo, kieno dangus gyvena manyje.

Dangus juk reiškia ne ką kita, kaip Dievo artumą, buvimą. Melsdamiesi „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, manome ne tik tai, kad Dievas yra anapusybė, pranokstanti visa, kas žemėje, bet ir tai, kad Jis yra manyje. Dangus – tai Dievo buvimo vieta mano dvasioje. Jo ieškoti čia turime, nusigręždami nuo visko, kas nėra Dievas. „Žvelk, Tavo dangus yra manyje, jis trokšta Tavęs, savojo Džiaugsmo. Nevėluok, manoji Šviesa, skubėk pas mane, dar saulei nepatekėjus“ (A. Silesius).

Kadangi Dievo žmogiškasis veidas yra Jėzus, todėl galiu paskęsti jo meilėje, vis iš naujo ieškoti ryšio su tuo, kuris man toks artimas, kuris myli žmones, nes pats yra žmonių draugas.

Paveikslas gali būti ir žodis. Čia irgi yra panašiai. Klausausi žodžio ir užmezgu su juo ryšį. Mums sakoma: „Žodis tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų“. Šis žodis paliečia mano sielą, ir jei esu pasiruošęs susitikimui su juo, išgyvenu džiaugsmą, kurį jis teikia. Žodis taria: „Aš noriu apsigyventi tavyje.“ Ką jaučiate, tai išgirdę? Ką atsakote į tai? „Tu nori gyventi manyje. Mano Dievas ir mano Viešpats nori manyje gyventi. Tu nori gyventi manyje“.

Žodis ieško mano sielos, o mano siela ieško Žodžio. Jei jie susitinka, gaunu atsakymus į savo klausimus. Tai garantuota jo ieškantiesiems. Ieškojimas baigiasi, ir viduryje kovos įsiviešpatauja taika.

Kristus, nematomojo Tėvo atvaizdas, kūnu tapęs žodis, vienintelis mums atnešęs žinią iš Tėvo, kurio niekas, be Kristaus, negali pasiekti, – šis Kristus gali mane ir smarkiai priblokšti, sugluminti.

Nes jame aš surandu nenusakomą meilę, pribloškiančią, beprotišką meilę, meilę, kuri eina iki kraštutinumo.

Daugelį metų mane kamavo pragaro baimė. Ši baimė labai stipriai veikė visą mano gyvenimą. Man atrodė, kad jei mane ištiks tokia pražūtis, tai ji bus galutinė, nepataisoma, amžina. Pavydėjau netikintiems, nes jie nieko nežinojo apie pragarą. O dabar savo širdies akimis regiu nuostabų dieviškąjį Žmogų ir girdžiu jį sakant: „Pažvelk į prakartėlę – taip stipriai aš tave mylėjau. Atsisakiau savo lygios su Dievu būties, kad galėčiau būti arti Tavęs, kad galėčiau tau parodyti, kokia meile tave myli Dievas. Pažvelk, kaip aš gydžiau ligonius – taip noriu gydyti Tave, kaip atleidau nusidėjėliams – taip atleidžiu ir Tau, guodžiau nuliūdusius – taip noriu ir Tave paguosti. Pažvelk į kryžių. Visa atidaviau, savo visą gyvenimą, kad parodyčiau Tau, kokia viską apimančia amžina meile Tave myliu.“ – „O, Viešpatie, kaip aš galėčiau tai suvokti? Aš keliu rankas į dangų ir garbinu Tave.“

Kalėdas suprantu kaip Dievo pažadą nepalikti mūsų vienų, neapleisti mūsų, kad ir kas būtų: kad ir kokie praeinantys, kad ir kokie prasikaltę, pasigailėtini, didingi, kenčiantys ir merdintys mes būtume. Taip, jis nusileido net į pragarą, todėl pragaro daugiau nebus. Nes Dievas yra ir pragare. Jis pats atvėrė pragarui dangaus vartus.

Remdamiesi atpirkimo aktu, kuris įvyko Dievui tapus žmogumi, remdamiesi prakartėlės, kryžiaus ir prisikėlimo tikrove, galime kalbėti apie tokią Dievo meilę, kuri apima viską, visų religijų tikinčiuosius ir vadinamuosius netikinčiuosius, teisiuosius ir neteisiuosius, ir yra visur, visose „vietose“. Atpirkimas reiškia, jog Dievo meilė tokia didelė kaip jis pats, ir kad niekas be jo neegzistuoja, vadinasi, negalės būti ir vietos, kurioje nebūtų Dievo. Prakartėlė ir kryžius liudija ir teigia, kad Dievo meilė prasideda pačiame žemiausiame taške ir pakyla iki dangiškų aukštumų. Prakartėlė ir kryžius – tai dieviškosios meilės įrodymai, meilės, kuri yra amžina. Šis kūdikis prakartėlėje atnešė mums išganymą, ir niekas nebegalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri mums buvo su šiuo kūdikiu dovanota.

Niutschau benediktinų vienuolynas, 2012 metų Kalėdos

Iš vokiečių kalbos išvertė Lolita Panzer

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
hiperbole 2013-01-24 00:16

Sveikas Samsonai,truputeli buvau uzsikuites.:).Na as galvojau ka tau parasyti,staiga man i galva atejo liudijimas kuris nutiko man pradzioje itikejimo kai mes su savo bendruomene buvome vasaros konferencijoje Druskininkuose.Konferencijos tema buvo apie Jezu Kristu.Buvome apnakvindinti viesbutyje.Nuejau miegoti ir sapnuoju kad atejo baisus demonas ir mane paemes uz koju velka,staiga prabundu ir ziuriu kad as slenku lova o galugalyje zeri bjaurios baidykles akys ir as kad suriksiu garsiai:"Jezaus Kristaus vardu lauk"Ar Jezau gelbek" dabar tiksliai nepamenu ir ji staiga dingo.Po to ryte papasakojau visiems.As tik buvau itkejes ir manau tai buvo puolimas piktuju jegu,taip pat patyriau kad Jezaus vardas turi realia galia.Na cia pradziai tiek.Aciu paciam uz liudijima.Zinai staiga pagalvojau(gal as neteisus),bet jau geriau isgyventi dvasinius sukretimus,negu neisgyventi visiskai jokiu,nes tuomet gyvenimas pasidaro "preskas".Tiesiog esi primenamas kad dvasinis pasaulis realus.Su Dievu.

e.m. 2013-01-19 23:34

Ačiū ir Jums, Samsonai, už gražų liudijimą!

2013-01-18 20:53

Hiperbole
As vis galvoju apie tai ka parasei. Stai uzsiminei, kad jauti viduje paraginima dalintis. Dar pries tai minejai apie malones, kurias liejo ant taves sunkiais gyvenimo periodais.
Ar tiki, kad Viespats yra toks pat realus kaip, kad as esu? Tai gali net neabejoti, kad per mane esi paraginamas dar karta liudyti Dievo gailestinguma. Juk yra nutike tavo gyvenime labai istabiu dalyku. Paliudyk juos.
Stai mano dukra buvo prie mirties, lauke sunki operacija. Kai ja operavo as ejau aplink pastata ir meldiziausi, prasiau Dievo ir Jis buvo su manimi, ir Jis isklause manes.
Stai 2 menesius atgal meteme abu su drauge darbus Norvegijoje ir grizome lyg kazko butume saukiami. Neturejome ka pasakyti darbdaviams. Sugrizus dukra pasiligojo...
Stai labai truko pinigu, drauge pradejo panikuoti ziuredama i ateiti, o as sukaupes visa pasitikejima, kuri turejau, drebancia sirdimi viliausi, kad viskas susitvarkys. Vietomis net nebesimelsdavau. Rankos pradejo svirti. Jauciau, kad nebeas, o Kristus laiko mano pasitikejima Juo paciu. Ir stai pasipilde saskaita net 5 000 litu. As pasakiau draugei. Matai, Dievas, neapleidzia. Mums tai buvo kaip mana is giedro dangaus. Ir nors viska racioanliai galima paaiskinti, bet juk tai nera pirmas kartas, kai prasai ir gauni tiksliai to ko prasai. Koks skirtumas kokiu budu, esme, kad isklause.
„VIEŠPATS buvo jam gailestingas“ (Pr 19, 16)
P.S.
Labai svarbu zinoti, kad negalima prasyti to ko pats kitiems neduodi. Ka Dievas tau duoda drasiai dalink tiems, kurie del silpno tikejimo praso ir negauna. Liudyk, kad tai yra imanoma: prasai ir gauni. Is konteksto supranti, kad neesu sventas, o kaip tik nusidejelis. As vis klausiu Dievo. Kodel mane taip myli? Abu juk zinome, kad neesu vertas! Slove tau Viespatie! Slove Istikimajam ! Slove Gailestingajam !

hiperbole 2013-01-17 00:44

Aciu Gertruda uz paguodos zodzius.Jums irgi Jo palaimos ir stiprybes.

hiperbole 2013-01-17 00:40

Sveikas Samsonai,dekui uz pasidalijima.Nevarbu kiekybe ,bet kokybe.:)As irgi daznai siuo metu neberasau,bandau "subrandinti" savo sirdyje kazkokia patirti,siaip gal ir nesidalinciau,taciau jauciu vidini paraginima issakyti tai ka isgyvenu.Matyt Jis nori ,kad dalinciausi su broliais ir seserimis.:)Be to kartais isgyvenu labai stiprias vienatves"pagavas",bet aisku po to butinai turiu issibendrauti,issisakyti.Mano gyvenime isvis knygos vaidino ir vaidina labai didziuli vaidmeni,man per jas labai kalba.Kitiems kalba per vidine ramybe,bendravima,ar gamta,o man kazkodel per knygas.O siaip saunu ir gera ,kad ieskai tikru dalyku.Jis tave atves prie savo sirdies saltiniu.Sudiev.

Gertruda 2013-01-16 16:52

O taip, Dvars, dėkui, kad pataisei!!! Taip, iš tiesų, savo paskutiniame komentare sekuliarizmą keičiu į dvasingumą ;)

dvars 2013-01-16 11:06

Šnekam apie tą patį, tik kitais žodžiais (-:

Tiesa, viena pastabėlė - sekuliarumas - reiškia materializmą, aukštesnių dvasinių jėgų neigimą. Pasitikėjimą tik savo protu ir pastangomis. Gerasis Ateistas gal tiksliau tą pakylėtą jausmą apibūdintų (-:

Jums , moteriškėms, pons Dievulis greičiau atsiskleidžia, nes lengvai sprendžiate vyrams sunkiai įveikiamą užduotį - nusimesti protą vardan širdies .

Gertruda 2013-01-16 09:45

Dvars, žinok, joks sekuliarumas nedegraduoja ir tuo labiau nesineša žemyn savo pasekėjų... Pasikartosiu, su Katalikybe viskas gerai, tik reikia ją iš tiesų pažinti... Oho, kokios gelmės ten! Kodėl vis kalbu apie katalikybe? O gi todėl, kad labai prieštaravau sau, po pirmojo atsivertimo, žiūrėjau į visus labai įtariai ir net svajojau nebebūti, bet iš pagarbos šeimos nariams ir išgirstų žodžių, kad "jei gimei kataliku ir tave supa katalikiška aplinka, vadinasi, ji tave labiausiai gali ir išauginti". Žinok ne struktūruotos religijos yra problema, ne įstatymas ir jo vykdymas, o žmogaus širdies nuostata, supranti? Iš pradžių DVASIA, o po to tik RAIDĖ(įstatymas). Yra daug žmonių, kurie kažkuriam tai savo psichologinio vystymosi etape užstringa savo neurozėse ir savo baimes nukelia į religiją, galvodami, kad štai, jei viską darys "gerai" gyvens "teisingai", taip nustumia savo tikrą žvilgsnį į save ir dar, kas blogiausia, jaučiasi teisesni kitų, "nepraktikuojančių" atžvilgiu. Bet tai nėra RELIGINGUMAS! Bent jau toks, kokį skelbia bažnyčia. Supranti, tikra bažnyčia kviečia į susitikimą su Jėzumi, Šv. Dvasios galia, o po to, kaip tikęjimo vaisius išsipildo ir įstatymai, ir meilės darbai artimui ir t.t. Dvars, neapsigauk, jei kas bando pats tuos vaisius išaugint, kad "nusipirktų" Dievą... Tai asmens problema, o ne sekuliarumo iškrypimas.

dvars 2013-01-16 09:01

Ačiū, Gertrūda už pasidalijymus. Štai ištrauka iš tavo komentaro :

,,Tikrumas - proto dalykas. Pasitikėjimas-emocijų dalykas. Tikėjimas yra daugiau. Tikėjimas-kai AŠ sako TAIP. Tikėjimo objektas-Dievas, ne idėjos apie Dievą. Labai svarbu turėti žinių apie Dievą, bet dar svarbiau Dievą PAŽINTI"

Mano asmenine nuomone, PAŽINIMĄ būtent ir sudaro proto ir emocijų harmoninga dermė bet kokio pažinimo objekto klausimu. Ar tai būtų Jis ar bet kuri Jo apraiška. Dar yra ir šeštasis jausmas, vadinamas intuicija, tačiau reikia būti labai dvasiškai švariu, kad tas vidinis balsas nenuvestų klystkeliais.

Nors, antra vertus, ir pats klystkelis, kuris vėliau ar anksčiau sukelia didelį dvasinį skausmą, priverčia ieškoti alternatyvių kelių harmonijos ir meilės linkui.

Atkreipk dėmesį, kad aš nežeminu religingų žmonių ir neaukštinu savo supratimo. Aš dalinuosi savo patirtimi ir įsiklausau į jūsiškes. Mano supratimu, šiandien bet kuri, skleidžianti taiką ir meilę religija, verkiant reikalinga, kaip alternatyva degraduojančiam savo dvasia sekuliarumui, Tos degradacijos apokaliptiniai ženklai vis ryškesni ir akivaizdūs.

Tačiau man asmeniškai, religijose slypintis dogmatizmas kertasi su proto / intelekto minimaliais reikalavimais, todėl proto- emocijų dermės pažinimo objektui nelieka. Galų gale tarpkonfesiniai, tarpreliginiai nesusišnekėjimai tą mano įtarumą tik patvirtina.

Bet tai mano asmeninė problema, o kiti gal būt randa būdų, kaip tas problemas įveikti.

Štai ir vaikštau po dykumą, velnio gundomas, šaukdamasis Jo pagalbos.

Kai labai išsigąstu, glaudžiuos prie bendruomenės. Bet ir joje pabuvęs bent dieną, skubu kaip atsiskyrėlis savo dykumon atgal.

2013-01-16 02:55

Hiperbole
Stai si knyga http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-03-21-stebuklai-tikejimo-gydomoji-galia/59865

Su knyga nutiko taip. Varciau ja knygyne. Norejau prikti, bet sudvejojau. Klausiau Dievo ka daryti… Ir kazkodel padejau ja atgal i lentyna. Grize namo pasigedom dukros vaikiskos tases. Teko grizti atgal. Tada supratau kodel griztu. Tas priverstini sugrizimas buvo zenklas, t.y. atsakymas. Kai pradejau skaityti supratau, kad tai yra buten tai, ko man siuo metu reikia. Ugdau pasitikejima Dievu. Knygoje aprasomi pavyzdiai mane paskatina drasiau paduoti Dievui ranka, uzismerkti ir leistis “pervedamam per siaura kalnu tarpekli”.

Atleisk. Galva tokia tuscia. Nera kuo pasidalinti su tavimi. Gal kada kita karta. Sudiev

Noe, Gertruda,

Del tu pragaru. Yra duotas zenklas, kai teisieji buve pragaruose prisikele kartu su Kristumi. Liko tik pragaras.
Dokumentas del kudikiu:
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/isganymo-viltis-be-kriksto-mirusiems-kudikiams.html

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (53)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

popiežius Pranciškus, popiežius

Galiu ramiai sakyti, kad šiomis dienomis matėme tikrą kolegialumo ir sinodiškumo dvasią, kad šis Sinodas tikrai buvo solidarus „ėjimas kartu“, - sakė popiežius Pranciškus.

Kun. Kęstutis Dvareckas

Šios dienos Evangelija pasakoja apie žmones, kurie ateina pas Jėzų su klausimu. Ir mes dažnai artinamės prie Dievo su klausimu, kodėl arba už ką? Bet ar tikrai norime žinoti atsakymą?

šventieji globėjai

Kas yra šventasis glovėjas, vaikams pasakoja Magnificat vaikams.

Artumos jubiliejus 2014 10 15

Šią dieną ganėtinai ilgam ir gražiam gyvavimo jubiliejui švęsti „Artumos“ redakcija pasirinko atmindama tą datą, kai lygiai prieš 25 metus, 1989-ųjų spalio 15-ąją, buvo išleistas pirmasis „Caritas“ žurnalo numeris.

Augustinas iš Hipono

Iš Augustino minčių galima suprasti, kad ši dorybė nėra nei savęs naikinimas, nei perdėtas savęs nuvertinimas, nei paguodos ieškojimas. Nuolankumas jam – drąsus savęs pažinimas prieš Dievą.