Kai raudoniu išmuštas buvęs Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, savo laikysena nulėmęs Vyriausybei pavaldžių valstybės institucijų įvykdytą Konstitucinį perversmą 2012 gegužės 17 dieną (žiūr. Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų išvadas), per televizijos ekraną porina, jog  „visada laikomės tos nuostatos, kad Seimo nario mandatas neturi būti trukdžiu teisėsaugai atlikti savo darbą“, sako tiesiog netiesą.  

Prieš pusmetį, gegužės 24 d., mažiau nei pusė Tėvynės sąjungos frakcijos narių balsavo už buvusio TS-LKD iždininko Vito Matuzo neliečiamybės atėmimą, o vėliau ši partija jį įtraukė į savo rinkimų sąrašus ir labai gausiai finansiškai rėmė, kad jis vėl taptų Seimo nariu ir taip vėl įgytų neliečiamybę. Vadovaujantis A. Kubiliaus logika, galima teigti, kad jis ir jo partija taip bandė sutrukdyti teisėsaugai ištirti, ar tikrai V. Matuzas sukčiavo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir klastojo dokumentus, norėdamas pralobti.

Kai buvusi Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pernai siūlė atimti teisėjai N. Venckienei neliečiamybę ir įrodyti savo teisybę teisme, galime manyti, kad ji siuntė ieškoti teisybės tokiame pat teisingame teisme, kuris prieš kelias dienas pripažino, kad jos vyras Gediminas Degutis paskleidė šmeižikiškas žinias, nes jo nuomonė, kad A. Butkevičius „sau ir savo partijai susikurs autoritetą šmeiždamas kitus“ yra visai ne nuomonė, o tikros žinios. Tokį paskelbtą absurdą teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė dar paakcentavo, jog G. Degutis turėjo suvokti, kad jo pasakyti teiginiai nėra nuomonė, nes jis yra turintis aukštąjį išsilavinimą medicinos mokslų daktaras.

Šią teisėjos išvadą vadinu absurdiška dėl trijų priežasčių: pirma,  G. Degutis kalbėjo būsimuoju laiku, todėl tai gali būti tik nuomonė, nes nebūna dar neįvykusių faktų. Antra, 2005  metais Aukščiausiasis Teismas išteisino prezidento Rolando Pakso patarėją Gintarą Šurkų dėl daug riebesnio pasisakymo. Tuomet aukščiausio rango septynių teisėjų kolegija panaikino ankstesnius teismų sprendimus ir nutarė, kad G.Šurkaus mesti labai rimti kaltinimai Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui, neva jis prieš prezidentą R.Paksą organizavo sąmokslą, buvo sukūręs štabą ir rinko pinigus žiniasklaidai papirkti, tėra tik nuomonė, ir tokioms nuomonėms politikai privalo būti  atsparūs.

Beje, tuomet Aukščiausiasis Teismas išteisino ir kitą R. Pakso patarėją V. Vinickienę, kuri TV laidoje pareiškė tikrovės neatitinkančias žinias, esą A. Paulauskas, prasidėjus R. Pakso apkaltos procesui, galimai buvo susitikęs su R. Pakso prezidentinės kampanijos finansuotoju Jurijumi Borisovu sporto komplekse esančioje kavinėje.

Ir trečia bylos absurdiškumo priežastis – elementari logika kužda, kad pirmiausia teisėja E. Janulionienė turėjo palaukti, kol baigsis pagrindinis šios istorijos teismas dėl A. Butkevičiaus mestų kaltinimų G. Degučiui jaunesniajam dėl indėlio iš „Snoro“ banko atsiėmimo, nes tik ten paaiškės: šmeižė A. Butkevičius Degučius, ar ne. O jei iš tiesų šmeižė – ką tada darysim su tokia teisėjos nutartimi?

Po tokios E. Janulionienės nutarties galim daryti išvadą, kad formuojasi tokia teismų praktika – statyti vežimą prie arklį, nes lygiai taip pat Garliavos istorijoje pasielgė ir teisėjas Kondratjevas: nesulaukęs, kuo baigsis esminė pedofilijos byla, jis nutaria grąžinti vaiką motinai, prieš kurią tas vaikas duoda parodymus toje pedofilijos byloje ir taip suteikia galimybę paveikti pagrindinį ir vienintelį tiesioginį liudininką. Apie kokį teisingumą dar galima kalbėti šioje byloje?

Kai Seimo liberalai iš anksto sako, kad jie vieningai balsuos už N. Venckienės neliečiamybės panaikinimą, jie rimtu veidu kartoja savo teisinio guru, teisingumo eksministro Remigijaus Šimašiaus išmintį, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, ir būtina besąlygiškai vykdyti teismų sprendimus. Taip, taip – tas pats R. Šimašius, kuris kartu su premjeru Andriumi Kubiliumi dar neseniai įkalbėjo dešiniųjų Vyriausybę nevykdyti Aukščiausiojo Teismo sprendimo griauti neteisėtus Preilos botelius, tuo aiškiai parodydami, jog netiki, kad teismas nusprendė teisingai, kad teismų sprendimą turi vykdyti tik paprasti mirtingieji ir oponentai, bet tik ne jie patys.

Tokį loginį mąstymą gerai atspindi ir kito liberalo – švietimo eksministro Gintaro Steponavičiaus sąmonė, kai jis prieš kelias savaites pakvietė nevykdyti jam nepriimtino teismo sprendimo dėl egzaminų laikymo. Šiuo atžvilgiu teisingieji R. Šimašius ir A. Kubilius, kaip ir visa libertarioji žiniasklaida bei mūsų teisės korifėjai nepraleido progos patylėti – kas galima Steponavičiui, tas negalima Venckienei.

Kai iš Seimo tribūnų lietuvišką Temidę ginantys socialdemokratai aiškina, kad jie nesikiša į teisėsaugos darbą ir aklai vykdo teismų sprendimus, jie taip pat meluoja.

Kai 1999 m. Seimo narys Audrius Butkevičius už sukčiavimą, kurį įrodė filmuota medžiaga, buvo nuteistas, LDDP – socialdemokratų nariai, apeliuodami į politinį susidorojimą, balsavo, kad iš A. Butkevičiaus nebūtų atimtas Seimo nario mandatas. Jų dėka tada turėjome bjauriai unikalią situaciją – Seimo narys savo piliečiams atstovavimo pareigas atliko kalėjimo vienutėje.

Prieš gerus metus nemaža dalis socialdemokratų slaptame balsavime neparėmė Aleksandro Sacharuko apkaltos, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimo, jog jis šiurkščiai pažeidė priesaiką, nes kitaip už apkaltą būtų balsavę daugiau nei 80 parlamentarų. Pagaliau ir prieš šiuos Seimo rinkimus socialdemokratai nejautė jokių moralinių priekaištų remdami savo kandidatą, Vilniaus vicemerą Romą Adomavičių, kuriam buvo pareikšti įtarimai dėl kyšio ėmimo naudojantis tarnybine padėtimi. „Verta priminti, kad viena didžiausių demokratijos mums dovanotų vertybių – nekaltumo prezumpcija“, – tuomet mums porino Algirdas Butkevičius. Kaip ir A. Kubilius, gindamas V. Matuzą.

Šie ir daugelis kitų čia nepaminėtų faktų (pvz., rinkimų programos ir kalbos) akivaizdžiai byloja, kaip konservatoriai, socialdemokratai ar liberalai tiki teisėsaugos teisingumu, tačiau artimiausiu metu iš Seimo tribūnos ir vėl rėš veidmainiškas kalbas, jog Seimas – ne teismas, ir pagal įpareigojantį frakcijų nutarimą draugiškai balsuos už tai, kad N.Venckienė būtų atiduota į tos „teisingos“ teisėsaugos rankas. Teisingos rašau kabutėse todėl, kad teisėjų partija (taip ją ironiškai vadina Tėvynės sąjungos įkūrėjas ir moralinis autoritetas Vytautas Landsbergis) jau keturis kartus labai ryškiai įrodė savo susitelkimą ir „teisingumą“ šioje istorijoje.

Pirmą kartą tai padarė teisėjas Vitalijus Kondratjevas, kai priėmė sprendimą skubiai perduoti mergaitę motinai ir taip „prasilenkė su teisingumo ir protingumo principais: nesulaukė svarbiausios šioje istorijoje pedofilijos bylos baigties, nesilaikė Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio reikalavimų – būtinai atsižvelgti į vaiko nuomonę bei norus. Įvykdžius Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, mažametė, kaip liudytoja ir nukentėjusioji baudžiamojoje byloje, yra perduota biologinei motinai, prieš kurią nustatyta tvarka ji davė parodymus. Dabartinė visiška mergaitės izoliacija po jos prievartinio perdavimo biologinei motinai sudaro visas sąlygas mergaitės psichologiniam gniuždymui bei poveikiui, galimai siekiant parodymų pakeitimo“, – tai citata iš žymių Konstitucijos kūrėjų ir kitų teisininkų bei žmogaus teisių gynėjų išvadų.

Antrą kartą teisėjų partija savo teisingumą įrodė, kai teisėja R. Šidlauskienė išaiškino, kad teisėjai N. Venckienei Konstitucijoje įtvirtintas imunitetas negalioja. Štai ką šiuo klausimu rašo Konstitucijos kūrėjai, teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai: „Komisija pažymi, kad Konstitucija nesuteikia teisės Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjai R. Šidlauskienei (2012-03-22 nutartis) aiškinti Konstitucijos nuostatų, t.y. nustatyti, kada galima pažeisti Konstitucijoje nurodytą teisėjo imunitetą, o kada ne, todėl teisėja akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją.  Komisijos nuomone, akivaizdu, kad net ir vykdant teismo sprendimą įsibrauti į teisėjos būstą, taikyti jai fizinę prievartą (laužyti ar sukioti teisėjos N.Venckienės rankas), reiškia suvaržyti teisėjos laisvę, o tai negalėjo būti daroma be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo. Iš to darytina išvada, kad teismo sprendimai ir nutartys, leidžiantys jėga brautis į teisėjų būstą, taikyti fizinę prievartą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Teismų įstatymui. Komisija taip pat pastebi, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis, teigianti, kad teisėjo imunitetas nėra absoliutus ir siejamas tik su jo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas, todėl N. Venckienė, šioje byloje būdama globėja, dalyvauja ne kaip teisėja, o kaip privatus asmuo, prieštarauja Teisėjų garbės teismo veiksmams, nes Teisėjų garbės teismas kėlė drausmines bylas teisėjai N.Venckienei už jos pasisakymus šioje byloje kaip teisėjai, o ne kaip privačiam asmeniui“.

Trečias teisėjų partijos teisingumo perlas buvo tas, kad siekdamas išteisinti Andrių Ūsą Aukščiausiasis Teismas pirmąkart Lietuvos istorijoje leido teisti mirusį žmogų ir – maža to – žemesniems teismams nurodė vykdyti teisingumą tik  viena kryptimi, o tai reiškia, kad A.Ū. galima išteisinti, bet negalima nuteisti. (Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad jei teismas mirusiam įtariamajam pripažins kaltinimų pagrįstumą, asmuo negali būti pripažintas kaltu, o teismui pripažinus, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.)

O teisėjas Audrius Cininas su savo dviem kolegom žengė dar toliau – nors teisė mirusį Andrių Ūsą, nuteisė... mirusį Drąsių Kedį. Ir nors niekas jo to neprašė, teisėjas A. Cininas savo iniciatyva paskelbė tiesiog unikalią išvadą – mergaitė turėjo vienintelę seksualinę patirtį tėvo filmavimo metu. Originalu tai, kad teisėjas A.Cininas šią išvadą padarė ir valstybės vardu paskelbė neapklausęs nei vieno tų filmavimo dalyvių, nei vieno liudininko – tėvas negyvas, o dukros apklausti nereikia, nes teisėjų partija nusprendė, kad jos „atmintis ištrinta“.

Teisiami negalintys apsiginti ir pasiaiškinti mirusieji, nutartys be pagrindinių liudininkų apklausos – tokia štai dabar mūsų Temidė. Ir tai nieko nestebina – pritariamai tyli teisės profesoriai, teisės institutai, Tautos išrinktieji.

Nieko nestebina, kad po teisėjo A.Cinino išvados tiesiog tragikomiška tapo visa tolesnė teisėsaugos veikla šia linkme. Pvz.: nors teisėjas A. Cininas jau paaiškino, kad pedofilijos nebuvo, ją ne tik sugalvojo, bet ir vaiką primokė pats D. Kedys, tačiau ponia M. Milinienė viešai skleidžia toliau atliekamo tyrimo duomenis, kaip D. Kedys tyrinėjo, ar jos sūnus ne pedofilas (kam, juk pats viską išgalvojo?), o remiantis slapto liudininko Mindaugo Žalimo pasakojimais, kaip D. Kedys ruošėsi keršyti pedofilams (kam, juk pagal teismą D. Kedys pedofilija netikėjo?), toliau bandoma nuteisti buvusius aukštus policijos pareigūnus.

Kas tai – teisėsaugos marazmas ar bandymas atkeršyti visiems, tikintiems pedofilija, skleidžiant bet kokias, net priešingas viena kitai versijas? 

Klausimas retorinis, nes Tautos atstovų Seime jis nedomina. Šios versijos sulauks audringo palaikymo Seime ne todėl, kad jomis būtų tikima, bet todėl, kad jomis remiantis bus galima atkeršyti, o gal ir visai atsikratyti savo naujai atsiradusiais politiniais konkurentais.

Ir tuomet bus galima visiems viešai ištrimituoti, kad Lietuvos valstybė sustiprėjo, teisingumo padaugėjo, nes viena iš septyniolikos tūkstančių nevykdomų teismo nutarčių galutinai įvykdyta.

Tik kas tuo patikės?