Sekmadienį, sausio 13 d. beveik milijonas prancūzų išėjo į Paryžiaus gatves protestuodami prieš planuojamą priimti įstatymą, įteisinantį santuoką tarp vienos lyties asmenų ir suteikiantį jiems teisę įsivaikinti. 

Kas dėjosi iš tiesų. Demonstracijos organizatoriai teigia, kad susirinko apie 800000 žmonių. Gali būti, kad skaičius siekė milijoną, mat apytikriai skaičiavimai paprastai mažesni.  Policija teigia, kad buvo tik 340000. Aišku, susirinkimo priešininkai  bandys kiek galima sumenkinti demontracijos mastą. Minią gatvėje suskaičiuoti yra  taip pat lengva kaip ramunes pievoje. Tačiau keletas iliustracijų padėtų suprasti, kad demonstracijos mastas buvo iš tiesų neregėtas. Jei esate matę Paryžiaus didžiuosius bulvarus, įsivaizduokite juos užpildytus minios, skanduojančios linksmus šūkius. Aukštesnieji ar gudresnieji, pasilipę ant šviesoforų stulpų, tiek į priekį, tiek atgal, kiek akis užmato, regi minią. Iš priekio ir galo atošia aidas kitų skanduočių. Minia tanki, susispaudusi, sunkiai juda. Nuo Porte Maillot  nuėjus ne daugiau  puskilometrį, kortežų pirmeiviai jau pasiekia Champs de Mars, kur turi susitikti trys demonstracijos upės, eiseną pradėjusios iš trijų Paryžiaus aikščių. Tuos daugmaž keturis kilometrus kelio nuo Porte Maillot iki Eifelio bokšto minia iš lėto vinguriuodama eina daugiau nei penkias valandas. Demonstracija prasidėjo 13 val., o 18 val., jau sutemus, lynojant, skanduojanti minia vis dar plūsta į centrinę demonstracijos  vietą.

Kaip viskas atrodė. Aplinkui šviesūs veidai: šeimos su vaikais, jaunimas, vyresnieji, senukai. Nuotaika pakili, groja muzika, skanduotės linksmos, jumoristinės, šiek tiek primenančios karnavalines daineles („Ayrault (Prancūzijos premjeras), kad žinotum, kur mes dedame tavo reformą“, „Taubira (teisingumo ministrė), tau galas: šeimos išėjo į gatves“), plakatai dar šmaikštesni: „šeima – tai gerai, tai – eko-logiška“. Pro daugiabučių langus išlindusiems smalsiems paryžiečiams minia ima mojuoti, šaukti ir skanduoti: „Į gatves! Su mumis!“. Demostraciją stebi policija, išsibarsčiusi palei minios kraštus: jos tikrai neprireiks, per dieną neužfiksuotas nei vienas incidentas (reikšminga, kaip tokiai masei žmonių).

Ko siekia demonstrantai? Sausio pabaigoje Prancūzijos parlamente prasidės debatai dėl santuokos ir įvaikinimo įteisinimo tos pačios lyties asmenims. Kiek vėliau numatyta svarstyti ir dirbtinį apvaisinimą bei surogatinę motinystę tos pačios lyties poroms. Reforma panaikintų civiliniame kodekse įtvirtintą nuostatą, kad santuoka yra tarp vyro ir moters, ištrintų terminus „tėvas“ ir „motina“, juos pakeičiant „parent 1“ ir „parent 2“  (parents daugiskaita – tėvai), legaliai išnyktų ntūralus tėvystės ryšys (filiation) tarp tėvo, motinos ir vaiko. Įstatymas taip pat vėliau atvertų kelią naujos gyvybės sukūrimui (in vitro) vienos lyties poroms. Pasak demonstrantų, tai gyvybės neigimas ir iššūkis universaliam protui. „Žmoniją sudaro vyrai ir moterys: nėra nieko elementaresnio“ (iš demonstrantų atsišaukimo). Reforma ignoruoja vaikų interesus, suardo paveldimumo linijas, kėsinasi į pačius Prancūzijos visuomenės pamatus, tad  demonstrantai pasisako už santuoką tarp vyro ir moters, už tėvystę ir motinystę (tėvas – motina – vaikas) ir prieš dirbtinį apvaisinimą visiems.

Kokie demonstracijos rezultatai? Pima. Prezidentas pareiškė, kad nenusileis, nepaisant demonstrantų skaičiaus. Kalbama, jog tai – vienintelis rinkimų pažadas, kurį jis dar gali bandyti įgyvendinti. Visuose kituose, ypatingai aktualiausiuose ekonominiuose reikaluose sekasi prastai. Vis dėlto, minia, susirinkusi iš visos Prancūzijos, negali būti ignoruojama – tam pripažinti Prancūzijos politikai turi drąsos. Tai bus stiprus argumentas reformos oponentams parlamente.  Ir nors prezidentas teigia, kad santuoką visiems įteisins, reformos turinys gali būti keičiamas. Galbūt nebus nueita taip toli, kaip planuojama.

Antra. Sugriautas „progreso“ apologetų mitas, kad vienos lyties asmenų santuoka, įvaikinimas ar net dirbtinis gyvybės pradėjimas – tai šiuolaikinės visuomenės realybė. Šimtai tūkstančių išėjusių į gatves ir dar daugiau tų, kurie negalėjo atvykti, parodė, kad  nėra visiškai taip. Garsiai ir aiškiai pasakyti, ko nori Prancūzija, susirinko tikroji šalies pilietinė visuomenė. Jie susirinko iš idėjos, gindami pamatines visuomenės vertybes. Jų čia neatginė profsąjungos, nei, kaip mokiniams, neliepė ateiti streikuojantys mokytojai. Jei jie ryžosi atvykti iš tolimiausių Prancūzijos kampelių (Marselio, Lijono, Bretanės), kai kurie sukorė beveik dešimties valandų kelią, tai reiškia, kad jiems šis klausimas tikrai rūpi ir kad jų nuomonė tvirta.

Trečia. Sugriautas ir kitas mitas, kad vienos lyties asmenų santuokai priešinasi tik grupelė reakcionierių ir religinių fanatikų. Susirikusi minia buvo itin margaspalvė. Čia buvo ir krikščionys, ir žydai, ir musulmonai, ir laisvamaniai, čia ir kairieji, ir dešinieji, vedę, vieniši ar išsiskyrę, turtingi ir vargšai. Demonstracijoje nebuvo nei religinių simbolių, nei giesmių. Tarp jos organizatorių – aktorė jumoristė, keletas merų, vaikų teisių ir šeimų asocijacijų atstovai, homoseksualai, kurie nori mąstyti plačiau, nei per savo seksualinės orientacijos prizmę.

Ketvirta. Tie, kurie priešinasi įstatymui, besikėsinančiam į esminį visuomenės elementą – šeimą, tėvystę ir vaikystę, nurašomi į „homofobų“ gretas ir taip debatai užbaigiami jiems net neprasidėjus. Demonstracija parodė, kad čia jokios homofobijos nėra, o yra labai aiškūs ir logiški argumentai, kurių išgirsti neleidžia kairuoliška Prancūzijos žiniasklaida, bet kurie nuaidėjo garsiau nei kas tikėjosi, pačioje Prancūzijos širdyje. 

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka