Valandų liturgija kaip Kristaus malda

2012 m. gruodžio mėnesio „Magnificat“ pradėjome straipsnių seriją apie Valandų liturgijos prasmę. Kviečiame toliau gilintis į šiuos Bažnyčios turtus. 

Kun. Artūras Kazlauskas. Valandų liturgijos prigimtis (I)

Kaip žmogus, Kristus yra pirmasis maldininkas, tobulas Tėvo garbintojas, artimiausias ir veiksmingiausias žmonijos užtarėjas pas Dievą. Jėzaus malda yra malda Sūnaus, kuris iš savo prigimties gelmių kreipiasi į Dievą kaip į Aba, Tėvelį. Malda Jėzų įveda į unikaliausią ir asmeniškiausią intymumą su Tėvu, bet tuo pačiu ji kyla iš bendrystės su Juo.

Krikščioniškoji malda kyla iš Jėzaus. Apaštalai prašė išmokyti melstis, taigi malda nėra savaime suprantamas ir natūralus dalykas. Jos reikia išmokti. Krikščioniškoji malda yra dalyvavimas Sūnaus meilėje Tėvui ir tuose maldavimuose ir prašymuose, kuriuos Jis išreiškia Tėvui savo žodžiais. Ne tik žemėje gyvendamas, ne vien kentėdamas, bet ir šiandien, kai jau yra išaukštintas, Jis nesiliauja maldavęs už mus, kaip sakoma Laiške žydams (plg. 5, 7; 7, 25), ir drauge su mumis Šventosios Dvasios vienybėje (plg. Rom 8, 15. 26). Šis bendrystės su Prisikėlusio Kristaus malda slėpinys yra įmanomas per Šventąją Dvasią, kuri išlieta mūsų širdyse (plg. Rom 8, 34; Žyd 7, 25; 1 Jn 2, 1).

Taigi krikščioniškoji malda per Kristų mus įveda į Trejybę. Čia vertėtų prisiminti, kad Eucharistijos Pradžios (surinkimo, lot. collecta) maldos pabaiga moko krikščioniškosios maldos: krikščionys kreipiasi į Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Valandų liturgijos, kaip ir kiekvienos kitos liturgijos, šventė turi anamnetinį (Zikkaron (hebr.), anamnezis (gr.), memoriale (lot.) – atminimas per apeigas, raktinis žodis suvokti liturgiją) charakterį. Ji – Kristaus maldos atminimas ir todėl sudabartinimas Jo kūne, kuris yra Bažnyčia. Apskritai Bažnyčios efektyvumas remiasi vien buvimo Kristaus Kūnu realybe. Štai ką sako Vatikano II Susirinkimo konstitucija apie liturgiją Sacrosanctum Concilium (83): „Jėzus Kristus, aukščiausiasis naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, priimdamas žmogaus prigimtį, šioje žemės tremtyje pradėjo himną, kuris per visus amžius skamba dangiškoje tikrovėje. Jis prisijungia prie savęs visą žmoniją ir įtraukia ją į bendrą dievišką šlovės giesmę.

Tą kunigiškąjį darbą Kristus tęsia savo Bažnyčioje, kuri ne tik Eucharistijos pamaldomis, bet ir kitais būdais, ypač Dievo tarnybos malda, be paliovos garbina Viešpatį ir prašo visam pasauliui išganymo.“ Būtent šituo mokymu remiasi ir Valandų liturgijos bendrieji nuostatai (toliau – VLBN) (15), kai sako, jog „Valandų liturgijoje Bažnyčia, tęsdama Kristaus kunigiškąjį darbą, „be paliovos“ atnašauja Dievui šlovinimo auką, t. y. Jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Ši malda yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir Jo Kūno malda Tėvui.“

Taigi pats Kristus suteikia Bažnyčios maldai galimybę pasinerti į išganymo gelmes ir atlikti tikrąjį Dievui patinkantį kultą. Kristus yra viso Bažnyčios maldingumo centras ir šaltinis.

Mūsų malda vadinasi „krikščioniška“, tai yra Kristaus, pirmiausia ne todėl, kad ji panaši į Kristaus ar Jo išmokyta, bet giliausia prasme todėl, kad Jis tampa pirmąja pradžia, taip, kad mes galėtume kartoti, jog ne mes meldžiamės, bet Kristus meldžiasi mumyse. Bažnyčios malda yra įmanoma kaip krikščioniška tik todėl, kad „ypatingas ir artimiausias Kristaus ir tų žmonių, kuriuos Jis padaro savo kūno – Bažnyčios nariais, ryšys pasiekiamas per atgimimo sakramentą (Krikštą – aut. pastaba). Dėl šios priežasties iš galvos į visą kūną išplinta visi Sūnui priklausantys turtai: Šventosios Dvasios bendrystė, tiesa, gyvenimas ir dalyvavimas jo dieviškojoje sūnystėje, kuriuos Jis apreiškė maldoje, gyvendamas tarp mūsų.“ (VLBN 7) Taigi įkrikščioninimas yra tuo pačiu įvedimas į Kristaus maldą. Krikščionių malda yra suvokiama kaip vykdymas krikštu gautos kunigystės, per kurią galime dalyvauti Bažnyčios kulte.

Kristus yra mūsų maldos centre, nes yra neišardomai susijęs su mumis, kaip vyras su žmona, kaip galva su kūnu. Tai išreiškia Didžioji doksologija, užbaigianti svarbiausią krikščionių – Eucharistijos – maldą: „Per Jį, su Juo ir Jame, Tau, Visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius. Amen.“

Be Viešpaties, kuris kaip tiltas sujungia du žemės ir dangaus krantus, mūsų malda negalėtų pasiekti Tėvo. Iš kitos pusės, vienybės su Kristumi, žmonijos galva, ir Bažnyčios sąsajų su visais žmonėmis dėka, bažnytinė malda surenka visų žmonių maldas ir šlovinimu bei auka padaro visus žmogiškuosius potyrius.

Mūsų giesmė padaro girdima Kristaus giesmę, mūsų aimanų maldoje skamba Kristaus protestas prieš šio pasaulio blogį, mūsų psalmių maldoje kartojamos ne vien žemiškojo ir kenčiančio, bet ir dangiškojo – išaukštintojo – Viešpaties psalmynas.

Mūsų giesmė padaro girdima Kristaus giesmę, mūsų aimanų maldoje skamba Kristaus protestas prieš šio pasaulio blogį, mūsų psalmių maldoje kartojamos ne vien žemiškojo ir kenčiančio, bet ir dangiškojo – išaukštintojo – Viešpaties psalmynas. Besimeldžianti krikščionių bendruomenė yra suprantama kaip veiksmingas ženklas maldos, kuri ir šiandien skamba garbingojo Kristaus širdyje. Šioje žemėje ji girdima ir suprantama per Jo bendruomenę.

Besimeldžiančius Kristų ir Bažnyčią suvienija Šventoji Dvasia, kuri yra „ta pati Kristuje, visoje Bažnyčioje ir kiekviename pakrikštytame žmoguje. Ji „ateina pagalbon mūsų silpnumui“ ir „užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). (…) Be Šventosios Dvasios veikimo neįmanoma jokia krikščioniškoji malda. Vienydama visą Bažnyčią, ji veda ją per Sūnų pas Tėvą.“ (VLBN 8)

Taigi, jei besimeldžiantis Jėzus rodo, kad Jis realiai dalyvauja Tėvo slėpinyje Dvasioje, galima kalbėti apie Valandų liturgiją kaip dalyvavimą Trejybėje. Netgi galima teigti, kad tam tikru būdu pati Trejybė, tai yra pati Tėvo ir Sūnaus vienybė Dvasioje yra esmingoji maldos forma. Krikščioniškoji malda yra Sūnaus meilės Tėvui išraiška ir dalyvavimas. Bažnyčios malda yra dalyvavimas bendrystėje, kuri nesiliauja vykusi Trejybės viduje.

Valandų liturgija (kaip ir kiekviena krikščioniška malda) yra pratęsimas ir parodymas Bažnyčioje to bendrystės pokalbio tarp trijų asmenų. Tai – dalyvavimas pačiame Trejybės gyvenime.

Krikščioniškosios maldos išskirtinumas yra tai, kad ji nekyla instinktyviai iš žmogaus širdies, bet yra Dievo padovanota.

2013 m. sausis