Krikščionių tikėjimas – tai laisvo žmogaus atsakas Jėzuje Kristuje apsireiškusiam Dievui. Tačiau toks atsakas neįmanomas be Dievo malonės. Dėl to Katekizmas tvirtina: „Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė“ (153). Tuo pat metu reikia pabrėžti, kad malonė neprieštarauja „nei žmogaus laisvei, nei protui“ (154). Dievo malonė žmogaus neapriboja, bet atveria naujoms galimybėms. Kitaip tariant, gyvo santykio su Dievu dėka mes tobuliau išgyvename savo žmogiškumą, esame laisvesni ir atsakingesni.

Kokia yra pagrindinė priežastis, dėl kurios mes tikime? Tikėjimo tiesas mes priimame dėl to, kad jos mums atrodo patikimos, geros ir gražios. Priimame dėl to, kad jas mums perdavė mūsų tėvai arba kiti mums svarbūs žmonės. Tačiau iš tiesų – kaip skaitome Katekizme – „mes tikime dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“ (156).

Katekizmas taip pat sako, kad „Tikėjimas yra tikras, daug tikresnis negu visoks žmogiškas pažinimas“ (157). Šie žodžiai gali stebinti. Tačiau čia kalbama ne apie matematinį tikrumą, ne tokį, kurio dėka žinome, kad du plius du yra keturi. Tikėjimo tikrumas yra egzistencinis tikrumas ir dėl to juo galime vadovautis savo gyvenime. Dievas mane myli, Kristus mane išvaduos iš visų sunkumų – štai kur tikėjimo tikrumas.

Kitas tikėjimo bruožas yra tas, kad norint jį suprasti reikia įdėti pastangų. Dievo malonė atveria mūsų „dvasios akis“ (Ef 1,18) vis gilesniam Jėzaus apreikštų dalykų pažinimui. Katekizmas cituoja šv. Augustino posakį: „tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“ (158). Šitie žodžiai tepaskatina mus atidžiai skaityti Katekizmą.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas