Nenoriu rūpintis žmonėmis (pedagogais, tėvais, seneliais, dėdėmis ar dėdienėmis), zirziančiais, kad šiais laikais vaikams nieko, o nieko gero neparašyta – neva nebėra nei knygų, nei žurnalų. Kas neieško, tas ir neras. Įdomesni kiti žmonės, kurie naujienomis domisi ir tikisi, kad įmanoma bent šį tą rasti jų ugdytiniui.
Laimiukas, Bitutė, Lututė – štai šį žurnalų trejetą išberdavau ramiausia sąžine, paklausta, ką rekomenduoju prenumeruoti ar bent įsigyti kioske. Tačiau pastaruoju metu sąžinė ėmė nerimti: senokai šiuos žurnalus bevarčiau. Ir... nejaugi tėra šis trejetas?
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paprašyta, bandau apžvelgti devynis žurnalus – būtent tuos, kuriuos fondas remia. Pradėsiu nuo žurnalų, kuriuos be jokio vargo radau Ignalinos viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje. Beje, o kriterijai? Svarbiausias: ar šviečia tas žurnalas... Antrasis: jei šviečia, tai ar įtaigiai, ar patraukliai? Ir dar: ar skatinama vaikų saviraiška? O kuriančiųjų vaikams?
 

Vakaro žvaigždelė ir pati šviečia, ir kitus ragina. Krikščioniškos pakraipos žurnalas (leidžia Gerosios Naujienos centras) moka keliais sakiniais paaiškinti sudėtingus reiškinius, pavyzdžiui, kas yra Velykos ir kodėl jos svarbios, o kas –­ Dvasios vaisiai. Dažnokai pasitelkiama komiksų forma. Būtent komikse Baltasis riteris atskuba pačiu laiku – kai du sukibę peštukai nebegali išsiskirti ar kai patyčios viršija visas ribas. Dainelės ir giesmelės (publikuojami ir žodžiai, ir natos) pabrėžia šio žurnalo savastį, bet ryškiausias spindulys – pačių vaikų kūryba. Pasakos, eilėraščiai, piešiniai krito ir širdin, ir akin. Apie kai kuriuos jaunuosius autorius keliais žodžiais papasakojama ar leidžiama pasipasakoti; pirmenybė – lavinamųjų klasių mokiniams ir pagalbos centrų ugdytiniams. 
Beskaitydama žurnalą kiek pasiklydau –­ sutrikdė rubrikos Mergaičių kambarys ir Berniukų kambarys. Apie pinigus, taupymą ir išlaidavimą, apie Karo akademiją ir kariūnus visų pirma kviečiami skaityti berniukai, apie gandus ir madas – mergaitės... O juk kariūnė, narsiai žygiuojanti savo tikslų link, būtų tokia įdomi!
Mano skaitytuose žurnalų numeriuose užtikau komentarų, kuriuos rašo ir kunigai, ir pastoriai (žurnalas būtent taip apibūdina – pastorius...). Pastorės, deja, ne. Matyt, jos žurnale jau viešėjo arba dar viešės, prasilenkiau... 

Katalikiškoji Bitutė (leidžia VšĮ Bitutės žurnalas) dūzgia kur kas intensyviau, nei keturis kartus per metus pasirodanti Vakaro žvaigždelė. Bet... Kiek kartų per metus ta Bitutė pasirodo? Sausiui skirtas vienas žurnalo numeris, taip pat ir vasariui, vėliau mėnesiai poruojami, o apimtis vis ta pati – 35 puslapiai. Žurnalo metrikoje nė žodžio apie periodiškumą neradau. Beje, ar vaikai tą metriką skaito? 
Noriu tikėti, kad vaikai tikrai skaito tuos puslapius, kuriuos aš drįstu vadinti stipriausiais, įtaigiausiais, šviesiausiais. Bitutės jėga – jos ištikimi, regis, nepavargstantys autoriai. Nėra žurnalo, kuriame nerastume kunigo Antano Saulaičio ir jo atsakymų į vaikų klausimus, kartais – kiek juokingus, tad neapsakomai keblius (kodėl žegnojasi prieš žaidynes futbolininkai –­ ar Dievas jų išklausys; ar ateityje išpažintis bus atliekama internetu; kodėl Dievas leidžia mamoms ir tėčiams skirtis...). Kartu su paukščiais pavasarius skelbia, o ir kitus metų laikus aprašo gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius. Nežinomas autorius parenka tapybos šedevrus ir skatina vaikus atspėti, kas jų autoriai. Man šiek tiek žinoma literatūrologė (ko gero, ir rašytoja, tik besislapstanti), prisidengusi Skruzdėlytės Greitutės slapyvardžiu, yra iš tiesų greita: knygų apžvalgose visada sumirga naujiena – neseniai pasirodžiusi knyga. Puiku, kad dažnokai šalia tos naujienėlės primenamas giminingas, kur kas anksčiau išleistas, bet užmaršties nenusipelnęs kūrinys – pavyzdžiui, Nomedos Marčėnaitės ,,Lėlė“ poruojama su Eno Raudo ,,Cypliuku“. 
Skaitymo skatinimą laikyčiau esmine Bitutės jėga. Kai kurios knygos apžvelgiamos plačiau, kitos tik paminimos, bet šlamšto neužtikau. Įvairuoja leidyklos, knygų autoriai – ir lietuviai, ir kitų, kuo įvairiausių tautybių. Dovanos vaikams, laimėjusiems konkursus – taip pat knygos.

Šešis kartus per metus pasirodantis žurnalas Laimiukas (leidykla Nieko rimto) visų pirma išsiskiria išore. Kaip neišsiskirs... Kęstučio Kasparavičiaus, Linos Dūdaitės, Sigutės Ach, Živilės Šimėnienės, kitų žinomų ar debiutuojančių dailininkų savitas braižas lydi žurnalo skaitytoją (o gal vartytoją, skaityti tik besimokantį) nuo viršelio iki paskutinio puslapio.Literatūrinis žurnalas vaikams! Tai –­ leidinio paantraštė, leidžianti viltis, kad rasime ne tik patrauklių iliustracijų, bet ir vertingų tekstų. Taip, jų yra. Violeta Palčinskaitė pasakoja apie susitikimą su anglų rašytoju Donaldu Bisetu, Lietuvoje neapsakomai populiariu. Čia pat pateikiama ir V. Palčinskaitės versta D. Biseto pasaka. Esama ir tokių bendradarbių, kurių kūryba man mažiau suprantama, bet... Juk rašoma ne man? Senokai esu ne vaikas, greičiausiai man kartais pristinga humoro jausmo, gal atlaidumo. 
Laimei, Laimiukas nėra žurnalas, įkalintas vien tarp leidyklos sienų. Jo darbuotojai vyriausioji redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė bei Pristatymo renginių organizatorius Saulius Valužis moka draugauti. Ukrainiečių ar estų rašytojų tekstai, pažintys su kitose valstybėse leidžiamais giminingais žurnalais, kelionių aprašymai ir įspūdžiai, artimi ryšiai su Lietuvos nuošaliomis mokyklėlėmis praplečiaLaimiuko horizontus ir slopina suaugusio žmogaus įtarumą: o gal tai tik leidyklos ,,Nieko rimto“ reklaminis bukletas? Ne. Tai – leidinys, jaučiąs adresatą. Taikomasi į pradinukus ir, regis, pataikoma.

Lututė savo skaitytojus lanko kiekvieną mėnesį. Man regis, nevėluodama. Kaip sužinojau bibliotekoje, dažniausiai ją skaito (arba ja naudojasi) mokiniai, rašą referatus, atliekantys kitas užduotis. 
Lututė iš tiesų yra informatyvi. Nuotraukų daug, jos vaizdžios, aiškios, dažniausiai fotografuota Lietuvos miškuose, pievose ar pelkėse. Dėmesio skiriama ir kitų kraštų augalijai, gyvūnijai. 
Kritišką žodį privalau tarti tik apie dvi rubrikas. Pėdsekys – tartum ir pasaka, kurioje draugauja pelėda ir... peliukas. Literatūros istorijoje tokių keistų duetų rastume ir daugiau, bet... Kad nonsensas būtų pateisintas, būtina iš tiesų rašyti literatūrą ir ne bet kokią – itin stiprią, meistrišką, įtaigią. BeskaitantPėdsekį, kyla noras imti rašiklį ir redaguoti. Kritiškai vertinu ir paskutiniuosiuose žurnalo puslapiuose spausdinamą tokią neva poeziją – lyg paniūniavimus, lyg paritmavimus. Išeitį tematau vieną: arba imti bendradarbiauti su poetais, rašytojais, arba... Susivokti, kad būti žurnalistu, rašančiu apie gamtą, informuojančiu, aiškinančiu, pamokančiu –­ savaime garbinga. Nebūtina persistengti... 
Tuo pirmąją apžvalgos dalį baigiu. Esu išdidi: man mieloje Ignalinoje, neturinčioje nė vieno spaudos kiosko, bet besi­džiaugiančioje puikia biblioteka, esama įdomių žurnalų. Kitų ieškosiu Vilniuje...
Teisybės labui privalau minėti, kad įdomiais žurnalais turtinga ne vien Ignalina. 
2012 metais Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas dviem šimtams septyniasdešimčiai bibliotekų užprenumeravo keturiasdešimt kultūros žurnalų, devynis savaitraščius – ir suaugusiems, ir jaunimui, ir vaikams.

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centre randu kas ketvirtį pasirodantį Tipu Tapu (kūrybinės grupės vadovas Juozas Nekrošius). Šis žurnalas narsiai tipena anų laikų Genio pėdomis. Senoji tradicija savyje saugo ir gėrį, ir diskutuotinas apraiškas. Vienaip ar kitaip, negaliu nesižavėti Rolando Bilinsko nupieštais svarbiausiais personažais. Abu žmogeliukai – ir Tipu, ir Tapu – žurnalo adresatams (ikimokyklinukams bei pradinukams) turėtų būti suvokiami, savi. Žurnalo esmė – poezija bei proza, kartais semiamos iš praeities archyvų (Anzelmas Matutis, Kazys Jakubėnas), kartais parašytos dabarties autorių. 
Man sudėtinga vertinti kolegų kūrybą... Galiu pasakyti tik tiek: nei pigioschaltūros, nei apgailėtinos grafomanijos neužtikau, šedevrų neradau. Tačiau... Ar dažnai šedevrai gimsta? Ir ar galėtų jie gimti, jei nebūtų tinkamo, palankaus fono?

Aušrelė – Lenkijos lietuvių žurnalas vaikams. Punsko krašte lankiausi tik kelis kartus. Trumpam... Mažoka, kad galėčiau sau leisti samprotauti, koks žurnalas turėtų būti, kaip jam lemta atrodyti. Aušrelėje radau Lenkijos lietuvių vaikų kūrybos –­ ir piešinių, ir rašinių, radau ir gyvenimo kronikų: kelionių, renginių, švenčių. 
Nedrįsčiau sakyti, kad tai – išmoningas, savito stiliaus, viliojantis skaityti žurnalas. Kažin, ar domintų Lietuvos ar kitų, ato­kesnių šalių gyventojus. Labiau primena šeimos albumą: daugybė nuotraukų, kuriose visi atpažįstami.
Gal to ir gana?

Šeimai skirta ir Ateitis – būtent taip vadinu ateitininkiją. Šeima gausi. Savaip kilminga. Žurnalas lei­džiamas nuo 1911 metų. Jo bendraamžė yra Lietuvos ateitininkija, gyvenanti bei uoliai veikianti ir šiapus, ir anapus Atlanto. Žurnale, pasirodančiame kas mėnesį, yra ką skaityti –­ jis anaiptol ne vienai dienai. Ir ne kelioms... Praeities (filosofų, teologų) mintys dera ir su dabarties aktualijomis, ir su retsykiais blykstelinčiu mielu naivumu. Kelionės po tolimus kraštus, edukaciniai projektai, kasdienybė ir nekasdieniškos jos akimirkos alsuoja pagrindine mintimi: gyvenimas įdomus ir prasmingas. Autoriai – skirtingų kartų; skaitytojai, spėju, taip pat. Regis, Ateičiai pavyko tai, kas beveik neįmanoma: suvienyti įvairiausio amžiaus Lietuvos ir užsienio lietuvius. 

Pašvaistė (leidžia Naujoji Romuva) –­ žurnalas, tikrai šviečiantis. Jis vienija rašančią jaunuomenę. Ir moksleiviją, ir studentiją, gal net vyresnius. Savo akimis esu regėjusi ne vieno gimnazisto džiaugsmą: pagaliau spaudoje pasirodys jo kūrinys! Svarbu minėti, kad Pašvaistė jau tapo ne tik literatūra, bet ir kitomis meno sritimis besidominčio jaunimo bendrija. Ta bend­rija savaime įsilieja į solidesnių autorių ratą ir teikia vilčių: kultūra Lietuvoje nemirė ir nemirs.