Tęsiame paskaitų ciklą apie Dievo sandoras, kurį Bernardinų jaunimo centre skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita.

Iki šiol ėjo tarsi viena linija: Adomas ir Ieva, jų vaikai, iš Seto kyla Nojus bei jo vaikai, o dabar, atrodytų, nei iš šio nei iš to Viešpats taria Abramui (vėliau tapusiam Abraomu): „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas.Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą. Abramas išėjo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs, ir Lotas ėjo su juo. Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną“ (Pr 12, 1-4).

Ką bet kuris iš mūsų darytų, jeigu Dievas pasakytų: dabar susipakuok visus savo daiktus ir keliauk 1000 km kažkur į nepažįstamą kraštą. Neaišku, kas ten laukia, kas per žmonės gyvena, ar bus darbo. Ypač, jeigu reikia keliauti ne vienam, o su didele šeima.

Atrodytų, mes gyvename dideliame mieste, turime įsipareigojimų, savo bendruomenę, darbą, o Abramas turbūt gyveno laukų vidury palapinėje, tai galėjo nesunkiai susikrauti ją ir persikelti už tūkstančio kilometrų toliau auginti gyvulių. Iš tikrųjų buvo kitaip. Kraštas, kuriame gyveno Abramas, buvo tų laikų Las Vegasas ir garsėjo savo klestėjimu.

Kai Abramas susirinko visą savo pavaldinius ir daiktus, su kuriais keliavo, išėjo dviejų šimtų žmonių kompanija. Jis turėjo palikti visą nekilnojamąjį turtą, kurio negalėjo pasiimti. Antra vertus, Dievas davė tris didžiulius pažadus, kurie atpirko viską, ką Abramas paliko.

Kaip tik dėl to, kad Abramas sutiko, kad tarė „taip“ Viešpačiui, Dievas galėjo plėsti savo dieviškąją šeimą ir priimti į ją naujus narius, kol toji šeima apėmė net visą pasaulį. Tad kas per pažadai? Pirmas pažadas – „padarysiu iš tavęs didelę tautą“. Kitas – „išaukštinsiu tavo vardą“. Iki šiol kalbėjome apie tai, kad tik Dievo vardą reikia garsinti, o čia jau kalbama apie Abraomo vardo garsinimą. „Išaukštinsiu tavo vardą“ reiškia tokius dalykus kaip dinastiją, karalystę. Ir galiausiai – „visos Žemės gentys ras tavyje palaiminimą“.

Dar vienas įdomus dalykas – Abramas dar nieko nepadarė, dar net nepasakė „taip“ ar „greičiausiai“, o Dievas jau jam viską pažada. Sustokime smulkiau prie kiekvieno pažado. „Padarysiu iš tavęs didelę tautą“. Tautai būtinai reikia žemės, nes kitaip bus ne tauta, o emigrantai, ir didelei tautai reikia daug žemės. Kitas pažadas yra dinastija. Vadinasi, Abraomo palikuonys sudarys karalystę, valdysiančią kitas tautas. Tai jau ne tik tauta, bet dar kažkas daugiau. Trečias pažadas žada apimti jau visą pasaulį. Ką Dievas čia daro su šiais pažadais? Jis tarsi pasėja mažą sėklelę, kuri vėliau augs į didelį Išganymo medį, apimsiantį visą pasaulį, nuo vieno žmogaus, nuo vieno Abraomo „taip“.

Kiekvienas iš šitų pažadų buvo sutvirtintas sandora. Vadinasi, jeigu per įvadą kalbėjome, kad su Abraomu buvo sudaryta viena sandora, tai čia kaip matematikoje – vieną rašome, o trys minty. Su Abraomu buvo sudarytos trys sandoros. Pirma sandora, kai Dievas perėjo tarp perrištų gyvulių, antra siejama su apipjaustymu ir trečia su įvykiu, kai Abraomas sutiko paaukoti savo sūnų Izaoką.

Šios trys sandoros tarsi turi nuorodas į būsimąsias tris su Moze, Dovydu ir Jėzumi. Kai Dievas pažada, kad tavo palikuonys bus didelė tauta, Jis nurodo į sandorą su Moze, nes, kai izraelitai išėjo iš Egipto, tai jau buvo didelė tauta. Kai Dievas žada padaryti Abraomo vardą garsų, turime sandorą su Dovydu, kuris buvo karalius. Kai kalbama apie visų pasaulio tautų palaiminimą, akivaizdu, kad nurodoma į naująją sandorą per Jėzų Kristų. Jėzus Kristus, įsikūnijęs žodis, tapo palaiminimu visoms tautoms. Dievas šiuose pažaduose tartum pateikia savo žmonijos gelbėjimo planą, kuris dar tebėra užkoduotas.

Ką daro Abramas? Jis susikrauna daiktus ir iškeliauja į lieptąjį Kanaaną. Atrodo, jau galėtų sakyti: „Dieve, aš tavo užduotį įvykčiau, o dabar tu atidaryk savo palaiminimų skrynelę“.

Kas vyksta toliau? Biblija rašo, kad krašte kilo badas ir Abramui teko keltis gyventi į Egiptą kaip ateiviui, nes badas krašte buvo nuožmus. Žmogus gavo ne tai, ko tikėjosi. Egipte vėl pasipylė problemos. Sara, jo žmona, buvo labai graži, todėl Abramas iš karto liepė sakyti, kad ji yra jo sesuo. Kitaip kas nors galėjo ją įsimylėti, Abramą nužudyti ir pasiimti Sarą į žmonas. Aišku, taip ir nutiko: faraonas ją nusižiūrėjo ir pasiėmė į savo haremą. Tačiau po šio poelgio jam ėmė labai nesisekti. Kai jis suprato, kas čia per reikalas, atidavė Abramui žmoną ir liepė keliauti sau.

Abraomas iškeliavo, grįžo iš Egipto atgal ir, atrodytų, dabar jau gali ramiai gyventi. Tada įvyko skilimas su Lotu, jo brolio sūnumi. Ir vienas, ir kitas buvo ganėtinai praturtėję ir toje vienoje žemėje neišsiteko, nebuvo pakankamai vietos ganytis gyvuliams, pradėjo tarpusavyje peštis piemenys. Tada Abraomas pasakė Lotui, kad jis rinktųsi, kur nori gyventi, o pats keliausiąs į priešingą pusę. Lotas pasirinko derlingą žemę tik su prastais kaimynais – Sodoma ir Gomora.

Abramas atsiskyrė nuo Loto ir dabar, atrodo, jau pagaliau bus galima gyventi ramiai. Nieko panašaus. Visa ši žemė tampa dideliu mūšio lauku. Vyksta karalių karas, kur keturi karaliai išeina į kovą prieš penkis karalius. Vėl neramus laikas. Abramas prisijungia prie kovojančių, jam pasiseka ir ten pasirodo personažas vardu Melchizedekas. Nelabai aišku, iš kur jis ir kas jis toks, bet štai kas rašoma: „O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno, – jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas. Jis palaimino Abramą, tardamas: „Tepalaimina Abramą Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas!Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis, kuris tau į rankas atidavė tavo priešus! Abramas jam davė nuo visko dešimtinę“ (Pr 14, 18-20).

Visų pirma jis yra Dievo kunigas ir atnašauja duoną ir vyną, o tai jau yra tarsi nuoroda į Kristų. Abramas atrodė Dievo išrinktasis, žmogus, kuriam Dievas kalba, ir štai Abramas duoda Melchizedekui dešimtinę, o pastarasis jį palaimina. Vadinasi, Melchizedekas yra aukštesnis už Abramą. Iš kur jis toks atsirado?

Pradžios knygoje pateikiami gana keistoki mistiniai žmonių amžiai. Kas gyveno tris šimtus metų, kas – du šimtus metų. Jeigu atliktume tam tikrą aritmetiką, pamatytume, kad Melchizedekas, kaip tvirtina hebrajų ir krikščionių tradicija, yra Šemas, vyriausiasis Nojaus sūnus, kuris vėliau sutiko Abramą ir jį palaimino. Matome, kad per tą palaiminimą tęsiasi linija iš Adomo į Setą, vėliau į Nojų ir tada per Šemą į Abramą. Be to, Melchizedekas yra Salemo karalius, o Salemas – tai dabartinis Jeruzalės kraštas.

Dabar jau Abramui nieko nebeturėtų trūkti, jis turtingas, laimingas, bet vieno dalyko vis dar trūksta – įpėdinio. Pažadai, žinoma, yra malonus dalykas ir mes visi juos mėgstame, bet per laiką norisi kažko konkretesnio.

Dievas ištaria Abramui pirmą priesaiką. „Aš esu Viešpats, kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą“. „Viešpatie Dieve, – jis paklausė, – kaip aš žinosiu, kad jį paveldėsiu?“ Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį“. Jis visus juos parūpino, perkirto per vidurį ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto. Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių. Tą dieną VIEŠPATS sudarė su Abramu sandorą, tardamas: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės lig didžiosios upės – Eufrato upės, kraštą kenitų, kenizitų, kadmonitų, hetitų, perizitų, refajimų, amoriečių, kanaaniečių, girgašitų ir jebusitų“ (Pr 15, 7-10.17-21).

Ką reiškia tas deglas ir prie ko čia tie žvėrys? Mums, XXI amžiaus piliečiams, visa tai atrodo keista, tačiau to meto gyventojams tai buvo gana įprastas būdas sudaryti sandoras. Deglo perėjimas – tai paties Viešpaties perėjimas tarp tų gyvūnų, reiškiantis, kad jeigu aš nesilaikysiu sandoros, tegul man atsitinka tas pats, kas atsitiko šiems gyvūnams. Toks Dievo žingsnis rodė Jo žodžių svorį, kad Dievas sudaro sandorą, kurios tikrai laikysis. Vėlgi matome, kad jeigu šiaip sandoros turi kokias nors sąlygas, šis pažadas duodamas besąlygiškai – tu daryk, ką nori, kad ir ką tu darysi, vis tiek pažadas išsipildys.

Su šia sandora buvo tik viena bloga naujiena. Viešpats pasakė Abraomui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą per keturis šimtus metų“ (Pr 15,13). Po viso šito galima įsivaizduoti, kaip Abraomas ateina pas savo žmoną Sarą ir sako: „žinai, turiu dvi naujienas, gerą ir blogą. Gera naujiena ta, kad mūsų palikuonys turės tiek žemės, kad maža nepasirodys. Bet yra viena bloga naujiena: keturis šimtus metų jie bus vergai“. Nors sandora sudaryta, Abramas vis dar neturi palikuonių.

Sara pasiūlo Abramui tarnaitę. Tai buvo įprasta praktika tų laikų šeimose, kad jeigu vyras su žmona negali susilaukti vaiko, tai nuo vyro pagimdžiusios tarnaitės vaikas bus jų teisėtas palikuonis. Bibliją skaitant tarsi pabrėžiama, kad toji tarnaitė buvo egiptietė ir paskui jos sūnus Išmaelis tapo arabų tėvu. O žydai su arabais nuolat čiumpa vieni kitiems už gerklės.

Tada Dievas sudaro antrąją sandorą su Abramu, kurios sąlyga yra ta, kad kiekvienas vyriškis iš jų bus apipjaustytas pradedant pačiu Abramu ir baigiant visais jo namiškiais bei palikuoniais po jų. Dargi Dievas pažada, kad gimsiantis palikuonis bus šimtametės žmonos Saros, o ne tarnaitės vaikas.

Galime įsivaizduoti, kaip Abraomas ateina pas savo gentainius su peiliu rankoje ir sako: „žinot, ponai, turiu dvi naujienas. Gera ta, kad Dievas sudarė su manimi dar vieną sandorą ir pažadėjo, kad mes būsime ne tik tauta, bet ir karalystė. Bloga naujiena yra ta...“

Nuo šio momemto Abramas pavadinamas Abraomu, o žmona, vadinta Sarai, nuo šiol įgauna mums įprastą Saros vardą. Vardų davimas reiškia, kad jie dabar jau tikrai priklauso Viešpačiui. Ir štai pagaliau šviesos spindulėlis – jiems gimsta Izaokas. Palikuonis Izaokas gimė praėjus 25 metams po to, kai Abramas pasakė „taip“ Viešpačiui ir išėjo į Kanaano žemę.

„Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ – „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinįsūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“.Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią buvo jam kalbėjęs Dievas. Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. „Pabūkite čia su asilu, – jis paliepė tarnams, – berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus“.

Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“ , – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu drauge ėjo toliau.

Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. Bet Viešpaties angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“. Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus“ (Pr 22, 1-13).

Istorija ne kartą girdėta. Pagalvokime, kiek reikia malkų sudeginti žmogui? Reikėtų nemažai ir panašu, kad dešimtmetis berniukas tiek nepaneštų. Peršasi išvada, kad Izaokas tuo metu jau buvo subrendęs. Viena sandora vėl nurodo į kitą sandorą. „Paimk savo vienatinį sūnų, kurį myli“ ir „nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip auką“. Morijos kraštas yra maždaug toje pačioje vietoje, kur dabar Jeruzalė. Abraomas uždeda malkas ant pečių savo sūnui Izaokui. Kadangi sūnus jau gali panešti pakankamai malkų, tai rodo, kad jis yra subrendęs, bet nesipriešina ir yra klusnus tėvui.

Abraomas visgi paklūsta, nors kitas žmogus galbūt sakytų: „žinai, jeigu taip nori, pats paimk peilį ir nužudyk berniuką, nes aš nebegaliu“. Tačiau jis paklūsta. Ir tada Dievas sudaro trečią sandorą. Ši sandora yra nuoroda į naująją sandorą, kai visos Žemės tautos gavo palaiminimą.

Atrodo, kaip Dievas gali taip žiauriai elgtis su savo draugu? Kaip jis gali reikalauti tokio baisaus dalyko? Visa ši istorija yra nuoroda į tai, kas įvyko po 2000 metų, kai Jėzus Kristus, vienatinis Dievo Sūnus, mylimasis Sūnus, toje pačioje vietoje, gal net ant to paties kalno, ant pečių nešė kryžių, t.y. medį, ir pagal Dievo valią darė tai, ką turėjo padaryti. Avinas buvo įstrigęs krūme, o Jėzui Kristui ant galvos uždėjo erškėčių vainiką. Po dviejų tūkstančių metų nebuvo to angelo balso, kuris sakytų – nieko nedaryk berniukui. Buvo tik tyla, kurią skrodė kareivių balsai, plaktukų trinksėjimas ir statomo kryžiaus dungstelėjimas.

Bernardinų jaunimo centre paskaitą skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita. Paskaita paremta teologijos profesoriaus Scotto Hahno moksliniais darbais.

Parengė Monika Midverytė OFS